Mokestis už aukštąjį mokslą - dar viena kapitalizmo grimasa
KAROLIS RAČKAUSKAS
Šiandien Lietuvoje studentai turi mokėti už aukštąjį mokslą tūkstančius litų. Studentų tėvai neriasi iš kailio, norėdami išleisti savo vaikus mokytis į aukštąsias mokyklas. Aišku, neretai ir patiems studentams tenka ieškotis papildomo uždarbio, kad galėtų išsilaikyti. Daugelis dirba atostogų metų, o kai kurie ir per mokslus. Dienomis jie mokosi, o naktimis dirba naktiniuose baruose ar dar kokiuose nors naktiniuose darbuose. Žinoma, tokiomis sąlygomis apie studento ar studentės sveikatą kalbėti netenka.
Per didelį vargą jauni žmonės baigia aukštąsias mokyklas. Po to jų laukia kiti sunkumai. Jaunieji specialistai susiduria su negailestingomis kapitalizmo sąlygomis, kuriose darbdavys gali pasiūlyti menką algą, o jei jaunasis specialistas pareikš pretenzijas, jam bus pasiūlyta pasiieškoti darbo kitur. Dėl to studentų ateitis negali būti užtikrinta. Tad ir neverta stebėtis, kad baigusieji aukštąsias mokyklas masiškai iškeliauja į užsienį ieškotis geresnio uždarbio.
Nežiūrint į visą tai, Lietuvos aukštosiose mokyklose dar buvo nemokamų vietų, į kurias pakliūdavo geriausiai besimokantieji. Tačiau ši „prabanga“ jau bus neilgai. Neseniai buvo parengtas reformos projektas, pagal kurį nuo 2008 m. rugsėjo už pirmos pakopos studijas kiekvienas dieninių, vakarinių ar neakivaizdinių studijų studentas turėtų mokėti nuo 2 iki 5 tūkst. Lt per metus.
Ši naujovė būtų taikoma tik naujai įstojusiems. Valstybė žada užtikrinti veiksmingą paskolų teikimo sistemą, tačiau su sąlyga – stipendijas gautų tik socialiai remtini ir labai gerai besimokantieji. Svarstoma galimybė, kad gerai besimokantieji po baigimo būtų atleisti nuo paskolos grąžinimo arba jiems būtų kompensuoti sumokėti pinigai. Reikia pabrėžti, kad tai dar tik ,,svarstoma”, todėl studentai gyvena nežinioje.
O jeigu reikės grąžinti paskolą, tai iš ko reikės ją grąžint? Kada reikės ją grąžint? Iš kur žinoti, kokia iš tikrųjų yra vienos ar kitos šeimos finansinė padėtis? Ar tokia sistema užtikrins studijų kokybę? Į šiuos klausimus Lietuvos politikai arba išvis neatsako, arba atsako miglotai.
Lietuvos politikai tikina, kad tokia sistema padės dėstytojams kelti savo kvalifikaciją, užtikrins studijų kokybę ir pan. Tai atrodo juokingai, kadangi tokia sistema tik skatins atmosferą, kurioje diplomai bus paprasčiausiai perkami ir parduodami. Jau dabar kai kur visiškai nežiūrima į studento lygį. Jei tik gali sumokėti už mokslą, tai ir diplomą turėsi. Birželio 14 d. LNK laidoje „Paskutinė instancija“ buvo parodytas docentės Aušros Maldeikienės interviu. „Šitoje, atseit, konkuruok, sistemoje geriausiai atrodys ir gražiausiai atrodys aukštosios mokyklos, kurios dovanos diplomus, - sakė ji. – Man yra tekę dirbti vienoje aukštojoje mokykloje, nevadinsiu pavadinimo, kuri dar kažką kalbėjo apie žinias. Paskui ji tiesiog brangiai pardavinėjo diplomus. Ji veikia, ji klesti, ji yra Lietuvoj. Čia yra Vilniaus universiteto padalinys. Paprastų paprasčiausiai pardavinėja už pinigus“. Kai visas aukštasis mokslas taps mokamas, tokia prekyba diplomais ims bujoti visur.
Be to, neatsižvelgiama į tai, kad tokia sistema daug kam apskritai užkirs kelią į aukštąjį mokslą. Yra paskaičiuota, pavyzdžiui, kad iš provincijos į sostinę atvykusiam studentauti jaunuoliui bakalauro studijoms teks skolintis iš banko apie 50 tūkst. litų (20 tūkst. mokslui ir 30 tūkst. pragyvenimui sostinėje). Tokios sumos tik atgrasys nedaug uždirbančias šeimas nuo idėjos leisti savo vaiką į aukštąjį mokslą. Faktiškai, Lietuva po truputį grįžta prie labai seno modelio, kada aukštąjį mokslą galėjo baigti tik išeiviai iš turtingų šeimų, o eiliniams dirbantiesiems, juolab, gyvenantiems provincijoje, dažniausiai tekdavo tenkintis tuometinėmis keturiomis klasėmis. Tai, kas dabar Lietuvoje vyksta su aukštuoju mokslu, taps dar viena klasinio susiskaldymo išraiška – atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų gyvenimo persimeta ir į švietimo sferą.
Iš tokios švietimo sistemos reformos laimės tik bankai. Na, gal dar politikai, kurie iš tų bankų gavo didelių kyšių. Reikalas tas, kad kai studentas gaus paskolą, palūkanas mokės valstybė. „Paskutinė instancija“ paskaičiavo, kad tokiu būdu bankai kasmet susižers po 12 mln. litų. Po dešimties tokių metų bankai bus susižėrę 120 mln. litų. Lietuvoje jokia ne naujiena, kad politikai priima tik buržuazijai naudingus sprendimus. Matyt, praslinks kažkiek metų ir išaiškės, kad kažkam iš reformos iniciatorių kažkuris bankas suteikė kokių nors privilegijų arba tiesiog pervedė keletą milijonų į sąskaitą. Todėl šią reformą galima drąsiai vadinti eiline kapitalizmo grimasa.
Kuomet Lietuvoje buvo įvestas mokestis už aukštąjį mokslą, buvo sakoma, kad toks mokestis yra studentų „investicija į ateitį“. Toks pasakymas yra tiesiog absurdiškas ir ciniškas. Viskas krenta ant studentų pečių. Tokios „investicijos“ rezultatus matome. Dabar, kai tokia „investicija“ jau padaryta, bus daroma dar didesnė „investicija“ – mokėti nuo šiol turės absoliučiai visi.
Visai gali būti, kad besimokantys studentai bus apkraunami sunkiomis studijų programomis, nes universitetai nėra suinteresuoti grąžinti įmokų, o bankai taip pat nėra suinteresuoti neatgauti pinigų, kuriuos studentai iš jų pasiskolins.
Lietuvos jaunimas masiškai nepatenkintas tokia švietimo reforma, bet kaip ir priklauso kapitalistinei valstybei, į tai niekas nekreipia dėmesio. Kai buržuazija užsimano užsidirbti papildomus milijonus, visa kita lieka antraeiliu dalyku. O reformos iniciatorių kalbos apie tai, kad tai pakels studijų kokybę, o studentams bus sukurtos palankiausios sąlygos gauti pinigų, tėra demagogija ir tuščios kalbos, skirtos durninti žmones, kaip tai jau daug kartų buvo anksčiau.
Minėtoje LNK laidoje doc. Aušra Maldeikinė sakė: „Mano patarimas jauniems žmonėms. Visiškai atsakingai sakau. Važiuokite iš šitos šalies. Susirinkite daiktus ir rudenį važiuokite. Toli.“ Matyt, šiuo docentės patarimu labai daug kas pasinaudos.
Karti realybė kala žmonėms į galvą tiesą ir jie ant savo kailio patiria, ką jie prarado žlugus socializmui ir ko verti buvo Tarybų Sąjungos žlugimo laikų šūksniai apie „efektyvią“ kapitalistinę ekonomiką bei „laisvę ir demokratiją“. Kol Lietuvoje nebus atkurtas socializmas, kol iš buržuazijos nebus atimti visi valdymo svertai, tol visas šis cirkas nesibaigs.