Muntadaro Al-Zeidi garbei
LAILA ANVAR
Bušas atvyksta į Iraką atsisveikinti. Bušas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, skina savo darbo mano Mylimoje Tėvynėje vaisius.
Bušas pasveikino savo marionetes: riebų sionistų-kurdų pajacą Talabanį, kitą kurdų sutenerį Barzanį, visą laiką besišypsančią lėlę Tariką Al-Hašemi. Spėkite, ką jis pabučiavo į abu skruostus? Ne ką kitą, o iraniečių kalės vaiką Al-Hakimą, Irano Aukščiausiosios tarybos ir Badro mirties batalionų vadovą, kurio rankos iki alkūnių išteptos nekaltų Irako arabų krauju.
Kriminalinis psichopatas Bušas pabaigoje pasirodė spaudos konferencijoje su dar viena savo marionete – sektantišku diktatoriumi, premjeru Nuri Al-Maliki. Ir kol Bušas celebravo savo subine, Muntadaras Al-Zeidi, 28 metų žurnalistas, kairuolis, dirbantis nepriklausomoje antiokupacinėje, antisektantinėje televizijoje „Al-Bagdadija“, pakilo iš vietos ir sviedė į Bušą netgi ne vieną, o du batus, rėkdamas visu balsu: „Ja Kalb! - Tu šuo!“
Aš papasakosiu Jums, kas yra Muntadaras Al-Zeidi. Muntadaras buvo pagrobtas, kankintas ir žemintas, tačiau po išlaisvinimo grįžo į žurnalistinį darbą televizijoje „Al-Bagdadija“. Jis baigė Bagdado universitetą, žurnalistikos fakultetą ir iki 2003 metų dirbo Irako federacijoje/Studentų Sąjungoje. Jis žinomas kaip aršus dvigubos mano Mylimos Tėvynės okupacijos priešininkas.
Vienas iš jo kolegų patvirtino, kad Muntadaras atėjo į spaudos konferenciją vėliau už kitus žurnalistus. Kaip ir likę jo kolegos, Muntadaras buvo kruopščiai apieškotas.
Išdidus irakietis Muntadaras panaudojo vienintelį jam likusį ginklą – savo batus. Jis vikriai paleido pirmą batą – Bušas suspėjo pasilenkti, o po sekundės į niekšo galvą ėmė skristi ir antras. Prašvilpęs iš dešinės pro jo galvą, jis pataikė į Amerikos vėliavą. Aš spėju, kad Muntadaras antru batu norėjo pataikyti į marionetę Maliki.
Nėra ko ir sakyti, kad 5 civiliai apsirengę žmonės (dalis jų – amerikiečių šunys) nedelsiant metėsi į didvyrį. Nepaisant sumaišties ir triukšmo, aš girdėjau jo riksmus, tuo metu kai jį mušė, mačiau, kaip jį tempia už galvos, mačiau jo apdraskytą veidą.
Mes visi žiūrėjom į tai. Mama ir aš verkėm – laimės ir sielvarto ašaromis. Laimės dėl to, kad Muntadaras įžiebė mums viltį, jog Irake dar liko drąsių didvyrių. Mama netgi pavadino jį „Salach El-Din Al Aubi“ - Naujasis Saladinas.
Tai iš tikrųjų istorinis Irako tragedijos momentas. Jis įeis į istoriją ne tik kaip Bušo pažeminimas, tačiau ir kaip pažeminimas bet kokio Amerikos prezidento ir visos „Amerikos Imperijos“!!!
Mes sielvartavom, nes žinojom, kad Muntadaras pasirašė sau mirties nuosprendį. Šis vaikinas – lavonas.
Mama pasakė, kad jį pirmiausia kankins, galimas daiktas, muš batais, o po to užmuš. Muntadaras Al-Zeidi žinojo tai iš anksto – žinojo, kad užsitrauks šiitų sektantų, sionistinių kurdiškų marionečių ir amerikiečių rūstybę. Tačiau jis tai padarė… Kaip TIKRAS IRAKO DIDVYRIS – jis pažemino savo priešą simboliškai prieš tai, kai tas bus nukalėtas kariškai – nes Amerika NUGALĖTA Irake.
Taip, jūs, purvini šikniai, špyga jums taukuota, o ne pergalė Irake! Jokios jums pergalės, kol egzistuoja tokie kaip Muntadaras…
Prašau visų geros valios žmonių, ypač „Žurnalistų be sienų“, bet kokios žurnalistų profsąjungos pasaulyje, prašau Jūsų mobilizuotis ir stoti už Muntadaro išlaisvinimą iki to, kai jį nubaus mirtimi.
Aš paliksiu Jus su Basemo Al-Ali daina, sudainuota irakiečiams, TIKRIEMS irakiečiams: „Irakiečiai, nelenkite galvų ir neklupkit ant kelių! Visi jūsų priešai bus nugalėti!“
Šalin Ameriką ir jos irakietiškus pakalikus – vyriausybinius, privačius ir kolektyvinius!
Tegyvuoja Irako Pasipriešinimas! Tegyvuoja Irakas!
