Nedrįsti nutylėti tiesos
Šio straipsnio autorių galima būtų pavadinti sąžiningu buržuaziniu publicistu (nepriklausomai nuo to, ar jis turi kokią nors privačią nuosavybę, ar ne). Reikalas tas, kad nors straipsnyje ir kalbama tiesa apie nacionalistų „žygdarbius“, sąžiningai suminėti pliki faktai, kuriuos dabartinė propaganda stengiasi nutylėti, šio straipsnio autorius vis dėlto nėra nuoseklus savo išvadose ir pamąstymuose, neperžengia įprastų buržuazinių rėmų ir nenusako Didžiojo Tėvynės karo metu pasireiškusio Lietuvos klasinio susiskaldymo. Iš to išplaukia kai kurie nelogiškumai ir visai netikusios interpretacijos.
Antai minėdamas tuometinių Lietuvos buržuazinių nacionalistų vykdytas žudynes Baltarusijoje, autorius stebisi: „Įvyko tikras stebuklų stebuklas: kažkas sulaikė baltarusių įniršį lietuvių tautos atžvilgiu už nepataisomas žalas. Ir šiandien ši tauta mums nereiškia jokių priekaištų“. Autorius visiškai pamiršo, kad ne visa lietuvių tauta dalyvavo šiose žudynėse, o tik tam tikri sluoksniai. Baltarusiai tuo tarpu kuo puikiausiai žinojo, kad juos žudo ne lietuviai kaip tokie, o, visų pirma, Lietuvos buožės, dvarininkai, visokie miesto buržua, žodžiu, visi tie sluoksniai, kurie per 1940-1941 m. socialistinius pertvarkymus neteko savo ankstesnės padėties. Taipogi baltarusiai žinojo, kad Lietuvos dirbantieji veda partizaninį karą prieš šiuos savo išnaudotojus ir hitlerinius okupantus – juk Lietuvos ir Baltarusijos partizanai Didžiojo Tėvynės karo metu palaikė glaudžius ryšius. Todėl jokios neapykantos baltarusiai lietuviams kaip tautai nejaučia ir jokio stebuklo tame nėra.
Dar, pavyzdžiui, autorius stebisi, kad „toks nekaltas leidinys“, kaip „Ūkininko patarėjo kalendorius“, kurį rengė „žymiausi žemės ūkio specialistai“, ragino gaminti produktus hitlerininkams, nes „gali priešingu atveju sulaukti kartuvių ar kulkos“. Autorius visai pamiršo, kad „Ūkininko patarėjas“, visų pirma, buvo ne „žymiausių žemės ūkio specialistų“ rengiamas leidinys, o, visų pirma, tai buvo buržuazinis leidinys. O tuometinė Lietuvos buržuazija dėl susidariusių sąlygų buvo linkusi į bendradarbiavimą su hitlerininkais. Tad tai, jog šis leidinys ėmė talkinti hitlerininkams, visiškai nestebina. Šių netikslumų neįmanoma išvengti prisilaikant tokios buržuazinės „bendranacionalinės“, „bendramoralinės“ pozicijos ir bandant apeiti klasių kovos faktorių.
Kaip ten bebūtų, dėl pateikiamų faktų šį straipsnį iš tiesų verta paskaityti.
Leftas
ZENONAS PILKAUSKAS
Žymus romėnų istorikas yra pasakęs: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“. Šiais žodžiais aš ir stengsiuosi vadovautis šiame straipsnyje.
Iš Respublikos Prezidento valdo Adamkaus, kitų vadovų ir partinių lyderių (ypač konservatorių) pasisakymų ne kartą girdėjome ir girdime apie neįkainojamas Vakarų vertybes, tarptautinio terorizmo grėsmę. Prieš terorizmą kovoja ir mūsų kariai, rizikuodami savo gyvybe ir sveikata. Taigi, tarptautiniai teroristai jaučia mūsų respublikos vadovo drąsą ir ryžtą.
O kaip su vidaus terorizmu? Ar gali laisvoje Lietuvoje žmogus jaustis saugus miesto gatvėse, kaimo sodybose? Ar lietuvaitės gali nebijoti būti išprievartautos arba parduotos į seksualinę vergovę? Deja, tokių garantijų nėra, ir niekas jų duoti negali.
Nesaugu net bažnyčių šventoriuose. Tačiau liūdniausia tai, kad plėšikai ir žmogžudžiai, tie vietiniai teroristai, nesibaimina ir įžūlėja. Jie tarsi glostomi aksominėmis pirštinėmis.
O kas gi šių dienų didvyriai? Kam segami ordinai ir medaliai? Ir už kokius nuopelnus?.. Tegu kalba dokumentai, kai kurie iš jų paties Respublikos prezidento pasirašyti.
O juk neseniai gėrėjomės Prezidento dekretais, kuriuose pašlovinta visa Gajauskų šeimynėlė:
B. Gajausko kopimas į garbės Olimpą tęsiasi. Tuo stropiai rūpinasi, jam padeda „ginklo“ draugai. Apogėjus pasiekiamas 2006 m. Tūlas Stasys Stungurys surenka Antano Mozerio straipsnelius, korespondencijas ir parengia knygą, pavadinęs ją žavinčiu pavadinimu „Tiesos beieškant“ prideda pratarmę. Knygos išleidimas brangus, tad finansinę paramą suteikia Lietuvos Respublikos vyriausybė, Seimo nariai A. Rimas ir V.S.Draugelis bei Marijampolės miesto savivaldybė. Argi gaila tūkstančių „tiesos“ ieškojimui? Knygoje skelbiama: „Visa žmonija žino didžiuosius mūsų laikų kovotojus už laisvę bei žmonijos idealus. Kalba apie Nelsoną Mandelą, Balį Gajauską (pabraukta mano – Z.P.), Vaclovą Havelą“. Ar reikalingi komentarai? Tolesnė B. Gajausko garbės estafetė turėtų būti tokia: Nobelio taikos premija ir pirmasis Lietuvos šventasis. Tačiau baikime ironizuoti ir fantazuoti, pažvelkime, kas gi iš tikrųjų yra tas Balys Gajauskas.
Prisiminkime tuos siaubingus Lietuvai laikus – Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metus. Keista, kad nūdienos istorikai nežino, o gal nenori žinoti, kad fašistinė Vokietija iš politinio žemėlapio buvo ištrynusi Austrijos, Lenkijos, o taip pat Estijos, Latvijos, Lietuvos vardus. Tačiau realybėje jai tas nepavyko. Gal čia yra ir mūsų „patriotų“ nuopelnas?
Pagarbos verti žydai, kurie nepamiršta savo žuvusių tautiečių ir Lietuvoje. Jie išleido kelis stambius veikalus, kuriuose surašyti visi žuvę žydai. Į savo kalendorių esme įrašę Holokausto šventę, atkūrę žydų mirusiųjų paminėjimą ir kt. O argi maža lietuvių žuvo II pasauliniame kare, pokario metais nuo „miško brolių“ rankų? Apie tai nūdienos istorikai lyg susitarę tyli.
Štai keli pavyzdžiai, kaip Hitleris siekė įgyvendinti „naująją tvarką“ Ostlando šalyse.
Teatro kritikė Dana Butkutė, vyresniajai kartai žinoma kaip pirmoji Lietuvos televizijos diktorė, iki šiol nepakartojama ir nepralenkiama, jaunystėje ji buvo aktorė, pelniusi aukščiausią žiūrovų ir kritikų įvertinimą. Apie hitlerinės okupacijos metus ji rašo:
„Gal ir keistai skambės, prisimenant karo metus, tačiau tiesa yra tokia: asmeniškai per visą karo metą mačiau tik du lavonus: nepažįstamąjį sunkvežimio kėbule pirmą karo dieną ir pakaruoklį Katedros aikštėje.
Buvo ir toks nacių karo su „bolševikiniu pogrindžiu“ metodas. Tas medis, augęs kairėje pagrindinio tako į šventovę pusėje, man regis, jau nupjautas, o gal nudžiuvęs iš gėdos, po to, kai ant jo šakos gal savaitę kabėjo „dėl pavyzdžio“ pakaruoklis… Aikštė tomis dienomis buvo tuščia. Visi ją lenkdavo. Niekas nesmalsavo, nesiartindavo. Aš tą vyriškį pamačiau labai iš tolo, dar nieko apie pakorimą negirdėjusi. Einu prospektu į Katedros pusę… Pamaniau, kad vaidenasi. Išsigandau ir nėriau skveriuku į dešinę, kirtau Totorių gatvę, vis spartindama žingsnį, sugrįžau į „neutralią“ Čiurlionio gatvės zoną… Čia buvo jaukiau. Gyveno daug artistų. Čia buvo teatras. Galėjai pažįstamus paklausti, tik ar ir jie… matė? Puse lūpų teprasitardavome apie tą reginį“ (Rutkutė.D., Mano jaunystės teatras. – V.,1994, p.28).
Žmonių žudynėms buvo sugalvojamos įvairiausios priežastys, o dažniausiai ir jų nereikėdavo. Bet tegu kalba dokumentai. Štai vienas iš jų.
Skelbimas
Vilniaus apygardos vyrai ir moterys!
1942 m. gegužės 19 d., 7 val. rytą, buvo užpulti ir nušauti du iš Švenčionių į Lentupį šiaurinėje Vilniaus apygardos dalyje, tarnybiniais reikalais vykę apskrities ūkio tvarkytojai.
Šį bailų užpuolimą įvykdė radikalūs vienos užsiundytos teroristų grupės elementai. Atsiskaitant už šį pasibiaurėtiną aktą, sušaudyta 400 sabotuotojų ir priešų teroristų.
Visa Europa bendromis jėgomis ginasi nuo bolševizmo. Aš kviečiu visus Vilniaus apygardos gyventojus į kovą prieš visus bolševikinius ir teroristinius elementus.
Nedelsdami praneškite artimiausiai vokiečių policijos įstaigai arba vietos komendantūrai apie visus nevietinius asmenis!
Praneškite apie visus pastebėtus rusus karo belaisvius bei rusus teroristus!
Tačiau, jeigu kas bolševikiniam priešui arba jo teroristinėms grupėms teiks paramą arba nepraneš apie tokių grupių pasirodymą, sunkiais atvejais bus baudžiamas mirtimi. Burmistrai yra įpareigojami apie visus nevietinius asmenis tučtuojau skubiausiai pranešti gebitskomisarui. Šio įpareigojimo neįvykdžius, atskiriems asmenims bus taikoma mirties bausmė. Prieš apylinkes bus imtasi kolektyvinių atpildo priemonių.
Visiems asmenims, kurių pranešimais remiantis bus pasiekta gerų rezultatų, užtikrinu didelį atlyginimą pinigais arba maisto produktais.
Visi gyventojų sluoksniai, kurie nepažeidžia rimties ir tvarkos, paklūsta vokiečių civilinės valdžios nurodymams bei pareigingai atlieka savo darbą, gali visiškai pasikliauti vokiečių apsauga ir vokiečių teisėtumu
Wulff
Vilniaus apygardos gebitskomisaras
Lietuvos TSR CVA, f. 685, ap. 4, b. 6, l. 22. Spausdinta spaustuvėje.
Pirmasis hitlerininkų patarėjas P. Kubiliūnas (nuotr. Dešinėje) gauna nurodymus iš savo viršininkų – Vokietijos reichsministro okupuotoms Rytų sritims A. Rozenbergo (viduryje) ir generalinio komisaro Lietuvoje A. Rentelno (kairėje).
Kaunas, 1942 m. gegužės mėn.
O juk lietuviškieji policijos batalionai, vykdydami Hitlerio įsakymą, buvo siunčiami ir į Baltarusiją.
Šv. Elenos ir Simono bažnyčios Minske klebonas kun. Zenonas Ignatavičius vokiečių karininko uniformoje. 1943 m.
Ten jie paliko keturiasdešimt tūkstančių lavonų! Galvažudžiams nuodėmių išrišimą teikė kunigai, kurie po karo rado prieglobstį Vatikane. Įvyko tikras stebuklų stebuklas: kažkas sulaikė baltarusių įniršį lietuvių tautos atžvilgiu už nepataisomas žalas. Ir šiandien ši tauta mums nereiškia priekaištų.
Komunistai ir žydai – naikinami! O kas bus, jei žydas pavirs kataliku? To negali būti! Štai Panevėžio Vyskupijos 1944 03 16 raštas-įspėjimas.
PANEVĖŽIO VYSKUPIJOS KURIJA
Nr.507
Panevėžys, 1944.III.16
Visiems Dekanatams
Paskutiniu metu įvyko nesusipratimų dėl žydų krikštijimo. Vienas /ne mūsų vyskupijos/ kunigas pakrikštijo žydę ir surašė jai metrikus lietuviška pavarde.
Tamsta paakinsi, savo Dekanato kunigus, kad to nedarytų, nes tai potvarkiais draudžiama ir juos peržengęs kunigas smarkiai nubaustas.
Drauge priminsi, jog pagal kanonus, krikšto nuostatus ir vyskupijos Sinodo 290, priimant adultos į Katalikų Bažnyčią, reikia gauti ordinato leidimas.
Vyskupas parašas
Tokia buvo degtinės butelio etiketė
Hitlerinė vadovybė neliko skolinga Bažnyčiai už jos „paslaugas“.
BRANNTWEINWERK
DEGTINĖS GAMYKLA
In Ponewesch
Nr.10
Nr.203 Panevėžys 1944 m. vasario mėn. 17 d.
Panevėžio Vyskupijos K ū r i j a i
Panevėžys, Sodų g-tvė Nr.13
Turime garbės pranešti tamstų žiniai, kad 1944 metais reprezentacija Generalkomisaro Kaune 1943 m. gruodžio mėn. 8 d. leidimu Nr.32150 paskirta Kauno Vyskupijos Kūrijai 6015 litrų degtinės 30o.
Kauno Arkivyskupijos Kūrijai 1943 m. gruodžio mėn. 30 d. raštu Nr.2808, paskirstydama tą kontingentą, iš anksčiau minėto degtinės kiekio Panevėžio Vyskupijai paskyrė 1100, - ltr., kurie bus išduoti iš Panevėžio Degtinės Gamyklos.
Pranešdami Tamstų žiniai, prašom pagal reikalą tą degtinę iš mūsų gamyklos atsiimti –
Generaldirektion del Monopole im Ostland
Žymus Lietuvos teisininkas, prof. Mykolas Romeris, okupacijos metais gyvenęs Lietuvoje, savo „Dienoraštyje“ rašo:
„1943 m. vasario 26 d. <...> Vilniaus krašte prieš dvejetą savaičių buvo žiaurių represijų įbauginti ūkininkams, kurie neduoda priverstinių duoklių (javų, mėsos ir t.t.). Buvo įsakyta sušaudyti bent po vieną valsčiuje, be teismo, be nuosprendžio. Egzekucijos buvo įvykdytos. Tai padarė didelį įspūdį. Baisios priemonės (šaudoma netikėtai ir viešai turgaus dieną).“
Bet kuria proga vokiečių okupacinė valdžia pabrėždavo, kad lietuviai yra savame krašte vergai, privalantys tarnauti aukštesnei rasei. Štai net, atrodo, toks nekaltas leidinys, kurį rengė žymiausi žemės ūkio specialistai, „Ūkininko patarėjo kalendorius“, ragino tik gaminti maisto produktus vokiečiams, nes gali priešingu atvejui sulaukti kartuvių ar kulkos.
Štai ištrauka iš „Kalendoriaus“ (kalba netaisyta):
„Pagaliau, prievolės. Prievolių vykdymo reikalu leidžiama daug potvarkių ir parėdymų. Dėl prievolių nevykdymo yra skaudžiai nubaustas ne vienas ūkininkas. Pasitaiko nelaimių, kurios pakerta ūkininko gamybines jėgas ir dėl to pasilieka neįvykdytos prievolės. Bet pasitaiko apsileidimų ir pačioje gamybos eigoje, dėl ko sumažėja derlius ir gyvulių produktingumas. Bet labiausiai peiktina, kai prievolių neatlieka pajėgus ūkis. Visi gerai žino, kad ūkininkas negali būti bolševikas. Bet jeigu jis ir išsigalėdamas neatlieka skirtos prievolės, tai jis tuo pačiu talkininkauja bolševizmui, pats virsta bolševiku ir dėl to nestebėtina, jei jis susilaukia atitinkamos bausmės.
Taigi, penktieji karo metai kiekvienam ūkininkui deda ypatingas pareigas ir gamybos ir prievolių srityje. Ir vienoje ir kitoje srityje ūkininkas turi parodyti didžiai susipratusio piliečio aukštumoje“.
Žymus Nyderlandų rašytojas Erazmas Roterdamietis 1509 metais pamflete „Pagiriamasis žodis kvailybei“ apie karus rašė:
„Karas – dalykas tiek žiaurus, jog labiau pritinka plėšriems žvėrims negu žmonėms, tiek beprotiškas, jog poetai laiko jį furijų atsiųstu, tiek piktą skleidžiąs, jog sudarkė žmoniškus papročius lyg koks maras, taip labai neteisingas, jog jam vesti paprastai tinka žiauriausi plėšikai, tiek nedoras, jog nieko bendro neturi su Kristumi.“ („Erazmas Roterdamietis. Pagiriamasis žodis kvailybei. – V., 1963, p.154-155).
Tačiau karai, kuriuos žinojo Erazmas Roterdamietis, lyginant su Pirmuoju ir Antruoju pasauliniais karais, buvo tiesiog vaiku žaidimas. Kaip jis įvertintų vokiečius, sukėlusius anuos karus, privertusius visą pasaulį kentėti?
O štai užrašai ant parduotuvių, barų. „Parduotuvė tik vokiečiams“. Wilno, Adolf Hitler Strase
Tačiau grįžkime į vokiečių okupuotą Lietuvą. Vokietis į lietuvį žiūrėjo per šautuvo taikiklį. Vokiečiai net karo metu neatsisakė savo vakarietiškų įpročių. Ėmė steigti bordelius, lietuvių vadinamus viešnamiais. Vienas iš jų buvo atidarytas Vilniuje, Subačiaus gatvėje.
Vokiečiu kareiviams Adolf Hitler štrasėje (dabartinės A. Vienuolio gatvės pradžioje) buvo pastatytas medinis būgno formos bordelis, į kurį net vokiečiams palankūs civiliai, policajai ir pan. patekti negalėjo. Išlikęs po karo statinys buvo paverstas kino teatru, tarnavusiu kelis metus.
Aukšti vokiečių karininkai leido sau prabangą: jiems dabartinio Vingio parke buvo įrengti nedideli vienaukščiai namukai, kurių pamatai, beje, likę ir šiandien.
Čionai buvo pristatomos vietinės gražuolės ir žydaitės, kurios po tam tikro laiko (tiksliai vokiškai nustatyto) buvo išvežamos į Panerius ir sušaudomos. Į jų vietą buvo pristatomas naujas kontingentas.
Po karo, Vingio parke viešnamiai buvo nugriauti, buvo įrengtas Vaikų traukinys, vėliau Dainų švenčių estrada.
Budeliai ir jų auka
O kaip buvo elgiamasi su karo belaisviais? Jie visokiais būdai buvo niekinami. Jau 1939 m. Lietuvos teritorijoje buvo įsteigta mirties stovykla, kurioje buvo sunaikinta 36 tūkstančiai karo belaisvių. Okupavus Lietuvą, atsirado laikinų stovyklų. Pamenu, netoli mūsų namų lauką aptvėrė spygliuota viela ir suvežė daugybę belaisvių. Nei pastogės, nei tualetų, nei vandens. Gulėdavo ant plikos žemės. Kai kurie išprotėjo.
Kartais belaisvius šaudydavo pasismaginimui. Štai pačių vokiečių daryta nuotrauka.
Bus daugiau
„Opozicija“ 2007 m. lapkričio 21 d. Nr.22(770)