Nusiviliama socialine rinkos ekonomika
Prieš 60 metų Vokietijos ekonomikos ministras Liudvikas Erhardas (Ludwig Erhard) prieš didžiųjų valstybių nugalėtojų, stambiųjų verslininkų (ir, kaip dabar teigiama, - netgi profsąjungų) valią įgyvendino pinigų reformą, kuri tapo pirmuoju žingsniu į socialinę rinkos ekonomiką.
„Gerovė visiems ir kiekvienam“, - tokį pažadą tuomet davė gyventojams vadinamojo ekonominio stebuklo tėvas Liudvikas Erhardas.
Savo patarėjo ir socialinės rinkos ekonomikos ideologo Alfredo Miulerio-Armako (Alfred Müller-Armack) palaikomas Erhardas pasiūlė alternatyvą liberaliai ir planinei ekonomikai. Svarbiausias Erhardo ir Miulerio-Armako modelio principas - laisvosios konkurencijos ir socialinio solidarumo suderinamumas.
Liudvikas Erhardas ištesėjo duotąjį žodį: ilgus metus vokiečiai gyveno ekonomiškai klestinčioje šalyje, kur buvo gerai apmokamos darbo vietos ir patikima socialinė apsauga.
Tačiau šiandien, kai žiniasklaida kas mėnesį praneša apie naujai uždaromas gamyklas, įmones ir apie gamybos perkėlimą į kitas šalis, vis mažiau vokiečių bepasitiki globalizacijos diktatui paklūstančios socialinės rinkos ekonomikos gyvybingumu.
Dauguma šalies gyventojų jau netiki, kad vokiečių įmonės ir firmos sąžiningai atlieka savo funkcijas visuomeninėje santvarkoje. Apie tai rašo laikraštis „Westdeutsche Allgemeine Zeitung“, remdamasis sociologinio instituto Emnid atlikto reprezentacinio tyrimo duomenimis: 72 procentai respondentų atsakė, kad pastaruoju metu jie prarado pasitikėjimą įmonėmis.
Nors, kaip pastebi laikraštis, neseni skandalai, vykę koncernuose „Volkswagen“, „Deutsche Telekom“ ir „Siemens“, praktiškai nesumenkino jų įvaizdžio. Visos trys firmos liko labiausiai gerbiamų firmų sąraše. O pirmuoju sąraše, kaip ir pernai, tebėra koncernas „Daimler“.
Šaltinis: http://www.lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=2612