Plačiau apie Korėjos pusiasalį
HUGAS
Ką mes žinome apie tolimą, izoliuotą šalį, pasivadinusia Korėjos Liaudies Demokratine Respublika, ir jos istoriją? Greičiausiai iš žiniasklaidos esate girdėję apie stalininę diktatūrą, vakarų pasipiktinimą dėl branduolinių bandymų, badą ir skurdą, gyventojų pabėgimus iš šalies. Ši straipsnių serija nušvies šią valstybę iš kitos barikadų pusės, supažindins su greičiausiai iki šiol skaitytojams nežinomomis aplinkybėmis ir interpretacijomis.
1. Korėjų Karas
1950-1953 metais vykęs Korėjų Karas nusinešė 3 milijonus korėjiečių, pusę milijono kinų ir 55 tūkst. amerikiečių gyvybes. Atsižvelgiant į tautos dydį bei visai neseniai vykusio partizaninio pasipriešinimo japonams nuostolius (kurio metu, beje, ištisi korėjiečių kaimai buvo naikinami, gavus žinių apie juose besislepiančius partizanus), turint omeny šią priespaudą ir aukas (Korėjos imperiją Japonija buvo okupavusi nuo 1905 m.), šį milžiniško mąsto Korėjų karą, kuris įvyko vos tik pradėjus atsistatinėti po nacistų sąjungininkės Japonijos priespaudos, galima drąsiai vadinti didžiausia Korėjiečių tautos tragedija per visą jos istoriją, radikaliai pakeitusia korėjiečių gyvenimą ir mąstymą.
Analizuojant šį karą, būtina prisiminti ir šiek tiek ankstesnę istoriją. Po Japonijos sutriuškinimo Antrajame pasauliniame kare, Korėjos pusiasalis bendru JAV ir Tarybų Sąjungos susitarimu buvo laikinai padalintas į dvi okupacines zonas: Amerikos (pietūs) ir Tarybų Sąjungos (šiaurė).
Pietuose
Pietuose JAV dislokavo didelį kiekį savo armijos ir uždraudė, išformavo trumpai gyvavusią etninę laikinąją Korėjos Respublikos vyriausybę, kurioje dominavo kairieji. Buvo įtvirtintas JAV kariuomenės karinis valdymas, o marionetinei vyriausybei paskirtas vadovauti ilgą laiką JAV gyvenęs ir mokęsis aristokratas, konservatyvių dešiniųjų pažiūrų antikomunistas Li Syn Manas. Nepaisant didžiulio korėjiečių pasipiktinimo, aukštais valdininkais buvo palikti dirbti tie patys Japonijos okupacijos laikotarpio pareigūnai, kolaborantai, kurie buvo laikomi išdavikais. Negana to, šalis panašėjo netgi ne į kapitalistinę, o į feodalinę valstybę – nevyko jokios žemės reformos, Japonijos okupacijos laikų kolaborantams stambiems žemvaldžiams buvo ir toliau leidžiama/atiduodama valdyti žemės, išnaudoti valstiečius, kurie tuometinėje visuomenėje sudarė daugumą gyventojų. Tad Korėjos buržuazijai amerikiečių valdžia buvo rojus. Visai neseniai už nepriklausomybę nuo imperijos krauju kovoję žmonės ir toliau turėjo tarnauti tiems patiems, prieš kuriuos kovojo!
Dėl visų šių priežasčių ir dar dėl to, jog dar prieš įžengiant amerikiečiams šalyje jau buvo gajos ir paplitusios kairiosios idėjos (Pietinėje dalyje iš pradžių veikė daugiau kairiųjų organizacijų nei Šiaurėje, o didesnioji dalis partizaninio pasipriešinimo japonams kovotojų buvo kairieji), pradėjo vykti masiniai protestai, nepaklusnumo akcijos, žmonės būrėsi į liaudies komitetus. JAV kariuomenė į tai atsakė uždrausdama liaudies komitetus ir bet kokios rūšies protestus. Nepaklususieji buvo kalinami ir žudomi. Nėra duomenų, kiek civilių nužudė JAV armija (nemaišyti su vėlesnėmis Pietų Korėjos prezidento vadovaujamomis žudynėmis – tai skirtingi dalykai).
Šiaurėje
Tuo tarpu Šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje Tarybų Sąjunga trupam įvedė savo civilinę valdžią, tačiau buvo dedamos visos pastangos kuo skubiau perduoti valdymą korėjiečiams: padėta kurtis laikiniesiems savivaldos komitetams, vienytis politinėms jėgoms. Greičiau nei po metų, valdžia buvo perduota korėjiečių laikinajai vyriausybei, pasivadinusiai Šiaurės Korėjos Laikinuoju Liaudies Komitetu, kurio tikslas buvo savarankiškai vykdyti socialistinius pertvarkymus ir sukurti nuolatinę sistemą.
Nieko nelaukiant, buvo pradėta Žemės reforma, kurios metu Japonų ir stambių žemvaldžių žemės buvo paskirstytos nepasiturintiems valstiečiams. Prieš japonus ir žemvaldžius nebuvo taikoma fizinė prievarta, jiems buvo paliktos tokio pat dydžio žemės valdos, kaip ir visiems eiliniams valstiečiams. Suprantama, daugumai turtuolių tai buvo nepriimtina ir daugumą jų, niekieno netrukdomi, persikėlė gyventi į pietus, kur kai kurie gavo aukštus postus vyriausybėje. Tiesa, būta atveju, kai įpykę šiauriečiai savavališkai mirtimi nubaudė kai kuriuos Japonijos okupacijos laikotarpio kolaborantus, bet tai nebuvo masinis reiškinys ir valdžia tokios praktikos neprotegavo.
Toliau sekė stambiosios pramonės nacionalizacija. Paminėtina, kad abejoms Korėjoms buvo nelengva kurti atskiras ekonomikas dar ir dėl to, kad Japonija Korėjos žemdirbystę buvo sukoncentravusi pietinėje dalyje, o pramonės objektus – Šiaurėje. Nepaisant to, Šiaurinėje dalyje tuo metu nekilo opios maisto aprūpinimo problemos.
Raudonoji armija šalį paliko 1948m. (JAV armija Pietų Korėjoje dislokuota iki šių dienų)
„Demokratiniai“ rinkimai ir valstybių įsikūrimas
Tiek Šiaurės tiek Pietų Korėja 1948m. oficialiai paskelbė apie valstybių įkūrimą, pereinamojo laikotarpio pabaigą. Jungtinių Tautų sprendimu, tais pačiais metais Pietų Korėjoje vyko rinkimai į Asamblėją, kuriuos kairioji opozicija, neturėdama lygių teisių ir norėdama atkreipti dėmesį į jų nedemokratiškumą, boikotavo. Nepaisant kairiųjų nedalyvavimo, vis tiek vyko masiniai rinkimų klastojimai, norint užtikrinti marionetinę Jungtinėms Amerikos Valstijoms pavaldžią vyriausybę su antikomunistu Li Syn Manu priešaky (kuris prieš sekančius prezidento, kurį rinko Asamblėja, rinkimus paprasčiausiai įkalino Asamblėjos narius, kurie norėjo balsuoti prieš jį). Žinoma, JTO paskelbė rinkimus kaip demokratinius ir nuo to laiko daugelyje Vakarų pasaulio šalių Pietų Korėją imta vadinti demokratine. Galbūt milijono civilių skerdynės laikomos demokratijos požymiu? Būtent tiek (tikslių duomenų nėra, manoma, kad būta 200,000 -1,200 000 aukų) kairiųjų protestuotojų, aktyvistų, Šiaurės šalininkų ir jų šeimos narių (o karo metu ir visų, kėlusių įtarimų) buvo nužudyta šio prezidento nurodymais, vykdant antikomunistinę politiką prieš karą ir jo metu. Nepaisant fakto, jog dabartinė Pietų Korėja pripažįsta ir apskaičiavo, jog Li Syn Manas išžudė šimtus tūkstančių ar net milijoną kairiųjų elementų kartu su jų šeimų nariais, šis antikomunistas dabartiniuose lietuviškuose istorijos vadovėliuose pristatomas ir giriamas kaip demokratinis. Represijų mastu „demokratiškasis“ prezidentas nenusileido JAV armijai, kuri tam tikru metu netgi bandė nesėkmingai taikstyti jį su opozicija. 2008 m. Pietų Korėjos tyrinėtojų atrasti palaikai patvirtino, jog tarp nužudytųjų politiniais motyvais būta vaikų.
Beje, einant ketvirtą kadenciją, nuo mirties jį išgelbėjo CŽV. 1960 m. sušaudžius dėl rinkimų klastojimo protestuojančią minią, įpykę studentai aktyvistai užėmė valdžios pastatus, iš kurių prezidentą spėjo išskraidinti CŽV. Jis buvo nugabentas į Havajus, kur ir liko iki gyvenimo galo.
Taigi, panaikinus JAV karinį Korėjos valdymą, prezidentu tapo Li Syn Manas ir Pietų Korėja paskelbta Korėjos Respublika.
Tais pačias metais rinkimai vyko ir Šiaurės Korėjoje. Vyriausybės vadovu išrinktas Kim Ir Senas, kuris buvo vienas iš partizaninio pasipriešinimo japonams lyderių, talentingas ir sumanus, autoritetą tarp tautiečių turintis komunistas. Kaip pavyzdį galima pateikti faktą, kad būdamas 24 metų jis jau vadovavo kelių šimtų vyrų būriui
Šiaurės Korėja paskelbta Korėjos Liaudies Demokratine Respublika.
Ir prasidėjo karas…
Abi Korėjos puoselėjo viltis anksčiau ar vėliau suvienyti šalį po sava ideologija. Pietų prezidentas atvirai smerkė socialistinį Šiaurės režimą, demonstravo priešiškumą, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo.
Šiaurės Korėja, išprovokuota Pietų vadovybės priešiškumo, ekspansinių siekių, kairiųjų priespaudos, karinių provokacijų, priėmė sprendimą ginklu suvienyti šalį. Iš pradžių viskas klostėsi labai sėkmingai, nesunkiai pavyko užimti sostinę ir didelę dalį šalies teritorijos. Tačiau netrukus, leidus ir pritarus Jungtinėms Tautoms, atkovoti Pietų Korėjos atvyko didžiulė JAV armija ir Jungtinių Tautų pajėgos. Po ilgų mūšių, sąjungininkai (JAV, JTO ir Pietų Korėja) ne tik atkovojo Pietų Korėją, bet ir įsiveržė į Šiaurę, kur buvo sustabdyti ir išvyti Kinijos karių pagalbos dėka. Amerikiečiai sunaikino beveik visą Šiaurės infrastruktūrą. Nesirenkant taikinių ir bombarduojant viską iš eilės, žuvo daugiau nei milijonas Šiaurės Korėjos civilių. Karas šitokios galybes aukų ir nuostolių iš esmės pareikalavo todėl, jog Pietų Korėjos prezidentas, nepaisydamas sąjungininkų prašymų, vetavo visus taikos ir derybų pasiūlymus, siekdamas absoliutaus Šiaurės Korėjos sistemos eliminavimo. Jis piktinosi JAV nenoru į Kinijos pagalbą Šiaurės Korėjai atsakyti Kinijos užpuolimu ir bombardavimu
Padedant Kinijai ir (neoficialiai) Tarybų Sąjungai, Šiaurės Korėjai pavyko susigrąžinti savo teritoriją. Buvo pasirašyta paliaubų sutartis.
Galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostę įvykiai, jei TSRS nebūtų boikotavusi tuo metu JTO posėdžių, kur ji turėjo Veto teisę. Ji taip elgėsi protestuodama prieš tai, jog Jungtinės Tautos nepripažino Kinijos Liaudies Respublikos teisėta Kinijos valdžia, o jos vietą Jungtinėse Tautose buvo užėmęs Kinijos Respublika pasivadinęs Taivanis.
Nepaisant milžiniškų nuostolių ir infrastruktūros sunaikinimo, 1960 m. Šiaurės Korėja tapo antroji labiausiai industrializuota Azijos valstybė po Japonijos. Tuo metu daugelis trečiojo pasaulio šalių į Šiaurės Korėją žvelgė kaip į pasiteisinusią alternatyvą kapitalizmui. Šalies ekonomika ir Socialinė gerovė klestėjo.
Paruošta pagal en.wikipedia.org medžiagą.
2010-03-29