Politika Lietuvoje. Trumpas kursas
VIKTORAS PROKOPOVAS
Kas yra politika? Imame nuo lentynos „Oksfordo politikos žodyną“, skaitome: „Politika yra valstybės arba kitų politinių vienetų vadovavimo ir administravimo meno arba mokslo realizavimas“. Kaip matome, politika yra arba valdymo ir administravimo menas, arba valdymo ir administravimo mokslas. Pamąstykime…
Jei politika yra valdymo menas…Menininkas-tai žmogus, turintis neeilinius gabumus tam tikroje srityje (šių dienų pseudomenininkų neskaičiuojame). Šie gabumai dažniausiai yra įgimti, juos tereikia ištobulinti. Meną vadovauti aš suprantu kaip sugebėjimą blaiviai ir adekvačiai įvertinti padėtį, mokėjimą sutelkti kolektyvą darbui, juos tinkamai motyvuoti. Valdymo tikslas-suvienyti pavaldinių pastangas bendro tikslo pasiekimui. Ar tai tinka mūsų politikams? Imkime statistiškai vidutinį politiką ( asmeniškai man prieš akis nenorom iškyla sočios mitybos ir fizinio darbo nebuvimo rezultatas, su solidžiu antsvoriu, per kurį, atleiskite, net…mandatą sunku pamatyti,o akys tokios protingos protingos, ir vis kažkur į tolį žiūri. Tiesa, galite su manimi nesutikti…). Ar šis personažas moka adekvačiai įvertinti padėtį? Jei taip, kodėl naikina savo protėvių, savo ir savo vaikų šalį? Kodėl gyvena tik šia diena? Kodėl pasiraitojęs rankoves vagia ir ima kyšius? Ar tik ne todėl, kad kitaip nemoka? Ir kokiam, kieno tikslui jis vienija kolektyvo pastangas? Ir apie kokį vienijimą galima kalbėti, jei tokio subjekto kalba savo turtingumu ir rišlumu yra Klavarijų turgaus bobučių plepalai, pakelti į kabinetinį lygį ir atskiesti gudriais tarptautiniais terminais, apie kurių tikrają reikšmę mūsų personažas dažnai išmano tiek kiek rudoji voverė apie astronomiją….Ar tokį žmogų galime vadinti menininku? Viskas pažįstama lyginant. Įsivaizduokite tokiais metodais dirbantį tikrą menininką, tarkime, architektą. Kaip vadinsis jo darbo vaisius? Ne brangieji, ne architektūros paminklas. Jau greičiau paminklas architektūrai.
O kodėl architektas taip nedirba? Nes žino, kad už netinkamą darbą ne tik negaus atlygio, bet gali ir su visiems žinomomis valdžios institucijomis reikalų apturėti…Nes architektas žino tokį paprastą žodį-atsakomybė…Nenorom kyla klausimas, kodėl vieni turi dirbti atsakingai, o kiti gali pilstyti iš tuščio į kiaurą ir dar rodyti liaudžiai rimtas grimasas? O todėl, kad atsakomybės reikalaujama ne iš visų…
Į menininką mūsų personažas mažai panašus. Taigi ir jo veikla su menu kažkaip, žinote, mažai bendro turi…
Jei tikėsime žodynu, lieka dar politika kaip valdymo mokslas. Mokslas…Mano supratimu, mokslas nuo meno kaip tik tuo ir skiriasi, kad turi aiškią teorijos, teiginių, formulių ir metodų struktūrą. Matematikas (kraštutinumų nenagrinėju) savo skaičiavimuose remiasi daugybos lentele, biologas gali paprastai ir suprantamai paaiškinti, kuo žuvis skiriasi nuo žinduolio, užsienio kalbos specialistas remiasi galiojančiomis kalbos taisyklėmis. O kaip šiuo požiūriu reikalai su politika? Taip, nutaisę rimtą veido išraišką pasakys mokyti vyrai (atleiskite, ir mokytos moterys; lygios teisės ir galimybės,suprantate…), yra įstatymai. Tik jie visuomet pamiršta pasakyti, kad išradingi tautiečiai kiekvienam įstatymui turi sukūrę visą ryšulėlį apstatymų…Ir ar tikrai mūsų gerbiamas personažas gerai moka įstatymus? Ir ar jų laikosi? Manau, kai taip bus, šį negudrų literatūros kūrinį ramia sąžine išmesiu į šiukšlių kibirą. Kol kas gi įstatymai politikui yra kažkokia tolima ir sunkiai suvokiama gyvenimo sritis….
Jei politika mokslas, kur jos sistema? Kur teiginiai, formulės, hierarchija? Net tokie „tikslieji“ mokslai kaip teologija ir filosofija sistemą turi (taip, teologai ir filosofai, jūs esate mokslininkai, aš neironizuoju). Tik prašau nevadinti lopatologijų ir kitų, ar iš piršto, ar taip iš kur iščiulptų pseudoteorijų politikos mokslu, dėl vienos priežasties. Su praktika jos siejasi labai miglotai…
Jei sutarsime, kad politikos kaip mokslo Lietuvoje taip pat nėra, tai žodyną galime užversti ir padėti ant lentynos…Paimame nuo jos anekdotų rinktinę,atsiverčiame…
-Pareigūne Petraiti, kuo jūs dirbote anksčiau?
-Kelių policininku.
-O po to?
-Kriminalinėje policijoje.
-O kuo dabar dirbate?
-Vėl kelių policininku.
-Taip ir parašysime.Kelių policininkas-recidyvistas…
Negudrus anekdotas, o verčia susimąstyti. Recidyvistas, kaip žinome, asmuo, kurio perauklėti ir atpratinti nuo tam tikros veiklos neįmanoma. Gerbiamieji, jums tai nieko neprimena? O jei šiuo atžvilgiu atidžiau pažvelgsime į mūsų personažą? O juk jis, pasirodo, taip pat recidyvistas. Kuo dirbo praeitą kadenciją?Valdininku. O užpraeitą? Taip pat valdininku. Jūs nepatikėsite, bet ir prieš tai…taip taip, tik žemesniame lygyje…Tai gal jis profesionalus ir gabus valdininkas? Ne, jo diplome įrašyta specialybė-mechaniko padėjėjo atsuktuvo laikytojas. Išsilavinimas- devynios klasės, du koridoriai ir, kaip pasakytų klasikas, plaktukinė akademija.Civilizuotame pasaulyje jį vadintų techniniu darbuotoju, gal ir į profsąjungą priimtų…Tai kaip tuomet atsitiko, kad jis vis kabinetuose trinasi? Palaukite, gerbiamieji, jis gi partinis…
Ir paaiškėja, kad būtent partiškumo dėka šis veikėjas užima savo pareigas. O kas gi yra šiandieninėje Lietuvoje partiškumas ir partijos? Pamėginsiu populiariai išdėstyti savo požiūrį…
Šių dienų partijos-tai mafijos, bandos, grupuotės…Vadinkite kaip norite, esmė nuo to nesikeičia. Tik šios mafijos reikalus tvarko ir saulėgrąžas gliaudo ne skersgatvyje, o šviesiuose ir švariuose kabinetuose. Ir pinigus iš piliečių atiminėja ne tarpuvartėse, o viešai ir netgi įstatymiškai. Kiekvienos grupuotės tikslas- turėti kuo didesnę įtaką, kuo daugiau „melžiamų karvių“. Ne, ne turgaus prekeivių, o ministerijų ir departamentų. Ir priemonės tos pačios, tik į vatą suvyniotos. Na pasakykite, kuo ne mafijos? Skirtumai, žinoma yra. Tikri nusikaltėliai, kad ir kaip juos vertintume, vis dėlto turi savo supratimą apie garbę ir žmogiškąsias vertybes. Su išdavikais ir skundikais elgiamasi oi kaip nehumaniškai, bet tai yra vienintelis būdas palaikyti moralę. Jei kokiam žmogeliui kilo noras perbėgti po kaimyniniu „stogu“, tai jis tiksliai žino, kad kelio atgal nėra. Na, o mūsų tautos išrinktieji, kaip supranta garbę? Ogi niekaip. Dėl posto jie, stumdydamiesi ir tampydami vienas kitą už rankovių, tuzinais laksto iš vienos partijos į kitą. Vakarykščiai liberastai (atleiskite, kito žodžio nerandu) stebuklingai virsta tai socialdemokratais, tai net konservatoriais. Procesas, beje, vyksta ir atvirkščia kryptimi…Partijos pavadinimas taip ir lieka pavadinimu…
Jei aš šiandien apsilankysiu bažnyčioje, rytoj mečetėje, o poryt sinagogoje, kas aš būsiu? Teisingai, bedievis. Nes reikia vieną kartą apsispręsti. Kodėl mūsų politikai negali aiškai pasakyti-aš liberastas, aš demokratas, aš (neduok Dieve) konservatorius. O vat ir negali jie šito padaryti, kadangi politika jiems ne galimybė išreikšti savo pažiūras,o priemonė pasipelnyti. Jei būtų tik tiek…
Ar galite išvardyti penkis Lietuvos politikus, kurie po padarytų klaidų pasitraukė iš politikos? Abėcėlės tvarka, prašyčiau…Vat nuo to ir norėjau pradėti….Jie nemoka pasitraukti, jie negali. Politika įtraukė juos kaip azartinis žaidimas, kaip, atleiskite, narkotikas. Tik narkotinė priklausomybė yra gydoma, o politinė laikoma visuotine norma. Ir jai narkotinė ir kitokia priklausomybė įvardijama kaip medicininė diagnozė, kodėl politinė priklausomybė paliekama nuošalyje.
Tai mano asmeninė nuomonė, su kuria galite nesutikti. Politika šių dienų Lietuvoje vis dažniau tampa ne menu, ne mokslu, o diagnoze. Ir protingose savo personažo akyse matau ne rūpestį dėl savo darbo ir išmintingo sprendimo paieškas, o vienintelę mintį-kaip kuo ilgiau išlikti savo poste, o progai pasitaikius ir dar aukščiau užsiropšti? Atsakymas pats peršasi-tik su partijos pagalba…
Ir dar-jei iš partijos į partiją pereiti taip paprasta, ar nėra šios partijos vienos didelės partijos filialais?
Tautiečiui natūraliai kyla klausimas-ką daryti? Savo atsakymo neperšu, tik prašau pasvarstyti: kodėl patys nevykę politikai niekada nekelia savo kandidatūros vienmandatėje rinkimų apylinkėje? Ir ar tikrai mūsų personažas elgtųsi taip pat, jei galiotų ne grupinė, o asmeninė atsakomybė?