Politinė streiko Toljatyje reikšmė
VLADIMIRAS VOLKOVAS
Rugpjūčio 1 d. įvykęs įspėjamasis AvtoVAZ – stambiausio Rusijos automobilių gamintojo dar nuo Tarybų Sąjungos laikų – darbininkų streikas buvo svarbus požymis, kad darbininkų klasė kyla į naują kovą už savo teises ir interesus.
Keleto valandų bėgyje streiko dieną nuo konvejerio slinko nebaigtos komplektuoti mašinos, prie pagrindinio gamyklos įėjimo įvyko masinis mitingas. Įvairiais paskaičiavimais, akcijoje dalyvavo nuo 400 iki 2000 žmonių.
Pagrindinis dalykas, kurio reikalauja AvtoVAZ darbininkai, yra algos pakėlimas iki 25 tūkst. rublių, tuo tarpu kai šiuo metu alga gamykloje sudaro maždaug 7 tūkst. – maždaug pusė vidutinio pramonės šakos ir apskritai Rusijos pramonės lygio (pagal oficialią statistiką).
Pasak profsąjungos „Vienybė“ pirmininko Piotro Zolotariovo, kalbėjusio streikininkų vardu, tądien prie gamyklos buvo sutrauktos papildomos milicijos pajėgos. Gamyklos administracijos atstovai bandė priversti darbininkus pradėti darbą ir tikino juos, kad jokių represijų nebus.
Sekančią dieną administracija pareiškė, kad jokio streiko nebuvo, ir kad „150 žmonių“ tiesiog pažeidė darbo discipliną. Netrukus AvtoVAZ vadovybė oficialiai paskelbė papeikimus 170 darbininkų, apkaltinus juos darbo įstatymų pažeidinėjimu ir atsisakymu dirbti. Du buvo atleisti.
Nors streikininkams nepavyko sustabdyti pagrindinio gamyklos konvejerio ir pasiekti kokių nors laimėjimų, jų protestas tapo svarbiu politiniu įvykiu ir pritraukė žiniasklaidos dėmesį. Dar streiko išvakarėse daugelis Rusijos laikraščių paskelbė apie ruošiamą akcija, o po to pasakojo apie jos pasekmes. Pagrindinių akcijos organizatorių vardai tapo žinomi visai šaliai.
AvtoVAZ tarybiniais ir potarybiniais laikais
AvtoVAZ yra vienas iš Rusijos pramonės simbolių, stambiausia automobilių gamybos įmonė šalyje. Ji buvo pastatyta 1960-ųjų pabaigoje Toljatyje, mieste prie Volgos kranto su daugiau kaip 700 tūkst. gyventojų, pavadintame vieno iš Italijos Kompartijos lyderių vardu, ir gamino „Žigulius“ („Lada“) pagal italų „Fiat“ technologiją. AvtoVAZ vadino tarybinės automobilių pramonės flagmanu. Iki 1990-ųjų pradžios gamykla per dieną pagamindavo 2 tūkst. automobilių.
Net gi dabar, nežiūrint į buvusios tarybinės pramonės sugriovimą ir augančius sunkumus, su kuriais susiduria įmonė dėl sąlyginio savo techninės bazės atsilikimo ir pasaulinių gamintojų konkurencijos, gamykloje dirba apie 100 tūkst. žmonių. Per dieną ji pagamina maždaug 700 mašinų.
Ilgametis AvtoVAZ direktorius Vladimiras Kadanikovas, pasitraukęs iš savo posto prieš dvejus metus, buvo klasikinis tarybinis vadovas-ūkininkas. Tapęs 1967 metais cecho viršininko pavaduotoju, jis greit pakilo gamyklos hierarchijoje iki aukščiausio posto. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais Kadanikovas buvo laikomas vienu iš labiausiai „šiuolaikiškai mąstančių“ direktorių, palaikė rinkos reformas, už ką 1996 metais Jelcinas jį paskyrė Rusijos vyriausybės vicepremjeru. Šiame poste Kadanikovas išbuvo keletą mėnesių.
1980-1990-ųjų sandūroje Berezovskis įsteigė firmą LogoVAZ, gavusią išskirtines teises pardavinėti Žigulius. Tarp pagrindinių LogoVAZ akcininkų buvo ir vyriausi gamyklos menedžeriai, tame tarpe ir Kadanikovas. Organizuojant fiktyvių pardavimų ir mokesčių nemokėjimo sistemą iš gamyklos buvo išvogtos didžiulės sumos, tuo tarpu kai rūpinimasis gamyba buvo visai pamirštas, o darbininkai ilgai negavo algų.
Savo knygoje apie Berezovskį amerikiečių žurnalistas Pavelas Chlebnikovas (nužudytas Maskvoje 2004 metų vasarą) rašė, kad 1990-ų viduryje „gamykla negalėjo mokėti mokesčių, negalėjo mokėti už elektrą, mokėti algų. Jelcino vyriausybė nepaskelbė gamyklos bankroto tik dėl vienos priežasties: tada būtų tekę pripažinti, kad neveiksminga yra stambiausia Rusijos pramoninė įmonė“ (Крестный отец Кремля Борис Березовский или история разграбления оссии России. М., 2001, с. 95).
Tuo AvtoVAZ istorija nepasibaigė. Prezidentui Putinui pradėjus stambiausių kompanijų kontrolės iš valstybės pusės politiką, AvtoVAZ atsidūrė valstybinės korporacijos „Rosoboroneksport“ akiratyje ir 2005 metų pabaigoje buvo įjungtas į jos sudėtį.
„Rosoboroneksport“ yra pusiau uždara išsikerojusi struktūra, pagrindinis Rusijos ginkluotės eksportuotojas į pasaulinę rinką. Tuo pat metu ji vykdo aktyvią ekspansiją Rusijos ekonomikoje. 2006 metais „Rosoboroneksport“ pelnas iš karinės technikos pardavimo sudarė 5,6 mlrd. dol., o pirmą šių metų pusmetį – 2 mlrd. dol.
Į korporacijos sudėtį, kuriai vadovauja asmeninis prezidento Putino draugas Sergėjus Čemezovas, įeina tokios įmonės, kaip Permės „Motovilichinskije zavody“ (gamina artilerines sistemas „Smerč“, „Grad“, naftos pramonės įrangą), o taipogi, pavyzdžiui, faktiškai visos Rusijos sraigtasparnių gamybos įmonės.
Kai „Rosoboroneksport“ pirko AvtoVAZ, pastarojo grynasis metinis pelnas sudarė 4,6 mlrd. rublių. AvtoVAZ įjungimas į valstybinę korporaciją privedė prie to, kad gamyklos kapitalizacija per paskutinius metus išaugo kiek daugiau nei keturis kartus ir pasiekė beveik 3 mlrd. dol. Nauja gamyklos vadovybė skelbia apie didžiulius projektus bendradarbiaujant su autoritetingais pasaulio automobilių gamintojais – Kanados „Magna“, Prancūzijos „RENAULT“ ir Italijos „Fiat“.
Suprantama, kad streikas tokioje įmonėje, net gi nepriklausomai nuo jo mastų ir rezultatų, gali, pirma, būti pavyzdžiu daugeliui kitų šalies įmonių, ir, antra, jis paliečia pačius jautriausius naujo Rusijos valdančiojo elito interesus. Objektyviai AvtoVAZ darbininkų protestas yra tiesioginis politinis iššūkis stambiausiems biurokratiniams-oligarchiniams Kremliaus klanams su prezidentu Putinu priešaky.
„Grupa AvtoVAZ“ prezidentas Vladimiras Artiakovas yra vienas iš regioninių Kremliaus partijos „Jedinaja Rossija“ lyderių ir Samaros gubernijos Dūmos deputatas. Savo kampanijoje jis naudojo būtent algų pakėlimo iki 25 tūkst. rublių lozungą. Iškėlę šį lozungą kaip savo pagrindinį reikalavimą, AvtoVAZ streikininkai faktiškai devalvavo pagrindinės Rusijos „valdžios partijos“ retoriką kaip gryną demagogiją.
Atakos prieš streikininkus
Visos šios aplinkybės paaiškina ir didelį susidomėjimą įvykiais AvtoVAZ gamykloje, ir ryžtingus vietinės valdžios bei gamyklos administracijos bandymus nutraukti streiką, o po to nubausti jo dalyvius.
Dar iki visko pradžios akciją pasmerkė oficiali gamyklos profsąjunga, įeinanti į NRPF – Nepriklausomų Rusijos profsąjungų federaciją (struktūrą, kuri buvo sudaryta iš oficialių tarybinės biurokratijos profsąjungų).
Antoną Večkuniną, nepriklausomos profsąjungos „Vienybė“ aktyvistą, likus keturioms dienoms iki streiko gatvėje suėmė milicija ir uždarė į izoliatorių trims paroms. Dar vieną gamyklos darbininką, Aleksandrą Dziubaną, kuris yra surinkimo cecho profsąjungos komiteto pirmininkas, streiko išvakarėse areštavo prie įėjimo nepaaiškinus jokių priežasčių. Jis nešė į gamyklą apie 200 profsąjungos lapelių.
Ryšium su streiku buvo nubaustas ir laikraščio „Komersant“ žurnalistas Pavelas Kaledinas. Regioninė media-holdingo, į kurį įeina „Komersant“, atstovybė, spaudžiant AvtoVAZ administracijai, apkaltino žurnalistą angažuotu įvykių gamykloje aprašymu ir paskelbė jį atleidžianti.
Be to, likus keletui dienų iki streiko, Maskvoje buvo konfiskuotas laikraščio „Rabočiaja demokratija“ tiražas (5 tūkst. egzempliorių) su medžiaga apie padėtį gamykloje ir ruošiamą streiką. Tiražas buvo paruoštas specialiai išsiuntimui į Toljatį. Laikraštį „Rabočiaja demokratija“ leidžia Revoliucinė Darbininkų partija (RDP), besivadinanti trockistine. Maskvos vidaus reikalų skyrius geležinkelio transporte pareiškė, kad laikraštį konfiskavo įtariant, kad jo medžiagoje buvo ekstremistiniai pasisakymai.
Valdžia pasinaudojo šiuo įvykiu, kad panaudotų praktikoje tas įstatymų pataisas, kurios buvo priimtos paskutiniu metu ir leidžia faktiškai bet kokį nepasitenkinimo pasireiškimą publikacijų ar kalbų formoje kvalifikuoti kaip „viešą raginimą užsiimti ekstremistine veikla“.
Žiniasklaida nevienodai nušvietė streiką. Dalis liberalios žiniasklaidos gana objektyviai aprašė įvykius, stebėdama, į kurią pusę papūs vėjelis. Kalbant apie provaldišką žiniasklaidą, tai ji elgėsi gana agresyviai, operuodama daugiausia dviem argumentų tipais. Pirmiausia, darbininkai buvo apkaltinti gobšumu ir tinginyste.
Pavyzdžiui, „Izvestija“ žurnalistas Borisas Klinas savo komentare rugpjūčio 2 d. rašė: „Daug kas nori „nė velnio neveikti ir viską gauti“. Tačiau tokia svajonė neturi išsipildyti. Net jeigu jos siekiama politiniais metodais. Dar daugiau, reakcija į tokius bandymus turi būti visiškai priešinga“.
Ciniškai žaisdamas faktu, kad Žigulių kokybė tradiciškai atsilieka nuo pasaulinio lygio, autorius tęsia: „Iš Toljačio veikėjų, atvirkščiai, reikia konfiskuoti viską, ką jie susikaupė, ir sumažinti algas iki minimumo. Ir įkalti į galvas, kad algą augs ne dėl to, kad jie nori ant baldos bandelės juodus ikrus tepti, o tik su sąlyga – mašinos, kurias gamina gamykla, bus mašinos, o ne „kibirai su veržlėmis“.
Įsidemėtina, kad Borisas Klinas laikraštyje „Izvestija“ pasisako kaip aršus rusų pravoslavų cerkvės gynėjas, kovoja už jos politinio autoriteto visuomenėje pakėlimą, palaiko idėją įtraukti į pamokas mokykloje pravoslavų kultūros pagrindus ir vysto idėjas, pagal kurias valstybiniai įstatymai tėra dievo nurodymų, duotų iš aukščiau Biblijoje, išaiškinimai.
Jo pavyzdys, tai dar viena iliustracija to, kad socialinės priespaudos apologija būtinai eina ranka rankon su pačiomis reakcingiausiomis teorijomis ir dvokiančiu religiniu tamsumu.
Kita atakos prieš AvtoVAZ streikininkus kryptimi tapo idėja, kad jie veikė ne savarankiškai, o kontroliuojami ir finansiškai palaikomi suinteresuotų tuo politinių jėgų.
Samaros gubernatoriaus Konstantino Titovo atstovas pareiškė, kad dėl staigaus darbininkų socialinio suaktyvėjimo kalti partijos „Spravedlivaja Rossija“ šalininkai. Šiam biurokratiniam dariniui vadovauja prezidento Putino draugas ir Federacijos Tarybos spikeris Sergėjus Mironovas. Šios spekuliacijos esmė ta, kad kadangi praktiškai visa AvtoVAZ vadovybė yra „Jedinaja Rossija“ nariai, todėl socialinį konfliktą įmonėje priešrinkiminiais tikslais naudinga naudoti jų oponentams iš konkuruojančio klano Kremliuje.
Streiko lyderiai ne kartą neigė panašius įtarimus, tikindami, kad protestas buvo stichinė darbininkų protesto išraiška, kurią palaikė profsąjunga „Vienybė“.
Tokių spekuliacijų žiniasklaidoje priežastis aiški. Už to slypi siekis primesti visuomenės nuomonei mintį, kad neegzistuoja jokių politinių alternatyvų socialinio nepasitenkinimo nuotaikoms, išskyrus tas, kurias gali pasiūlyti valdančiojo isteblišmento partijos.
AvtoVAZ darbininkų streikas buvo ne koks nors atskiras izoliuotas reiškinys. Jis įvyko augančios – bent jau nuo praėjusių metų rudens – streikų ir protestų judėjimo Rusijoje bangos, apimančios vis naujus regionus ir pramonės šakas. Galima prisiminti Chanty-Mansijsko autonominės srities naftininkų protesto akciją praėjusių metų spalį, streiką rusiškame gamyklos „Ford“ filiale šių metų vasarį Vsevoložske Leningrado apskrityje, alaus daryklos „Heineken“ darbuotojų protestus Sankt-Peterburge šių metų balandį, akcinės bendrovės „Michailovcement“ darbininkų protestus Riazanės apskrityje ir eilę kitų akcijų.
Visos jos nedviprasmiškai rodo, kad apatijos ir pasimetimo periodas, besitęsęs pusantro dešimtmečio po Tarybų Sąjungos žlugimo, eina į pabaigą. Kapitalistinės Rusijos realijos atnešė socialinės sferos sunykimą, skurdą, beteisiškumą, karus ir ligas. Rusijos darbininkų klasė pradeda suprasti, kad šioje padėtyje jai paruoštas vaidmuo pigios darbo jėgos ir manipuliuojamo „elektorato“, kuris turi kartą per keturis metus paklusniai nubalsuoti už tuos ar kitus oligarchijos ir valstybinės biurokratijos statytinius.
Auganti socialinė nelygybė ir autoritarinės „valdžios vertikalės“ stiprinimas deda pagrindus būsimoms protesto akcijoms. Dar nepamiršti 1989-1990 metų šachtininkų streikai, kurie parodė, kokia stipri gali būti darbininkų klasė, kai ji tampa judėjimu.