Problema apversta ant galvos
Doc. JUOZAS STANKAITIS („Laisvoji mintis“)
„Opozicijos“ 2003 m. Nr. 1(554) laiške gerb. R.R.Juškevičiui, kuris, kaip ir daugelis kitų tikinčiųjų, savo religinius įsitikinimus (konkrečiai, tikėjimą dievo buvimu) remia tariamu visuotiniu tikslingumu bei harmonija gamtoje, stengėmės parodyti tokio įsitikinimo nepagrįstumą. Tuomet pažadėję skaitytojams mūsų argumentaciją pratęsti, nusprendėme šįkart laisvosios minties šalininkų laikraštyje parodyti, ko vertas tikinčiųjų naudojamas pasaulio harmonijos argumentas, bandant jį pritaikyti žmogui ir žmonių visuomenei.
Tikintieji žino, jog pagal religijos mokymą pasaulis dievo sukurtas žmogui. Visa, kas yra (augmenija, gyvūnija, dangaus šviesuliai, žemė ir Jos gelmės, upės ir jūros bei visa kita), turi tikslą tenkinti žmogaus, „dievo kūrybos vainiko“, poreikius. Bet jeigu tai tiesa, tai visai nesuprantama, kam egzistuoja plėšrūs žvėrys, kuriems kai kada pavyksta pasmaguriauti „dieviškosios kūrybos vainiko“ mėsyte, kam egzistuoja tokia daugybė vabzdžių parazitų, pradedant blusomis, blakėmis ir utėlėmis, baigiant debesimis musių, uodų bei mašalų ir kitokių, neduodančių ramybės žmogui nei ilsėtis savo namuose, nei darbuotis miškuose, pelkėtose vietose ir pan. Ar laikytina tikslingu tai, kad žmonėms tenka tiek kentėti tropinėje zonoje nuo svilinančio karščio, o poliarinėse srityse nuo stingdančių speigų? Sunku pripažinti tikslingumą tūkstančius kilometrų besitęsiančių dykumų plotų, kur žmogus negali gyventi dėl vandens trūkumo ir taip pat tikslingumą sunkiai išmatuojamų pelkynų. Nejaugi tikslinga, kad, pavyzdžiui, Vakarų Sibiro upės teka į šiaurę ir įteka į Ledjūrį, kur jų vanduo niekam nereikalingas, tuo tarpu kai plačios pietų Kazachstano erdvės reikalauja didžiulių lėšų žemėms drėkinti. O koks gi audrų, žemės drebėjimų, potvynių, sausvėjų tikslingumas? Į tokius ir daugybę panašių klausimų, žinoma, galima atsakyti, kad visomis katastrofomis bei nelaimėmis dievas baudžia žmones už jų nuodėmes. Bet argi tik nusidėjėliai žūsta nuo žemės drebėjimų ar vulkanų išsiveržimų? Ar krušos, liūtys, sausros nualina tik gobšių bei ištvirkusių turtuolių laukus, sunaikina tik nedorėlių derlių? Juk tokios pat ar kitokios „dievo bausmės“ ištinka visus – tiek kaltuosius, tiek dorybinguosius bei pamaldžiuosius. Žmonių organizmai dievulio sukurti taip „tikslingai“, kad tūkstančiai ir milijonai jų ilgus metus kankinasi neapsakomose kančiose. Kokiomis tik nelaimėmis, jei tikėsime religija „neapdovanojo“ žmogaus gailestingasis dievas! Ir tokiomis pat skaudžiomis bausmėmis gerasis dievulis baudžia ne tik nusidėjėlius. Bet ir niekuo jam dar nenusikaltusius kūdikius, ir dievo tarnybai savo gyvenimus paskyrusius teisiuosius ir netgi paties dievo sūnaus vietininkus žemėj - Romos popiežius. Pasakojama, jog kai 1957 m. Europoje siautėjo gripo epidemija, Romos popiežius Pijus XII buvo griežčiausiai izoliuotas nuo viso pasaulio. Jei tikėsime spaudos pranešimais, tada Vatikane aplink popiežiaus miegamąjį buvo ištuštinti dešimtys kambarių, kad kaip nors (sakysime, netyčia) tos ligos virusais nebūtų užkrėstas dievo vietininkas žemėje. Ir nors tą kartą „neklaidingasis“ buvo išsaugotas, bet neužilgo vis dėlto mirė ir, be kita ko, sako, baisiose kančiose. Taigi ir išeina, kad net patys dievui artimiausi žmonės aprūpinti ne ypač tikslingai sutvarkytu organizmu.Už Adomo ir Ievos nuodėmę, kaip moko žydų ir krikščionių religijos, privalo kentėti ir mirti visi kiti žmonės. Ir ta nuodėmė i5 tikrųjų ne tokia jau baisi - ne to medžio mūsų pirmieji protėviai obuoliuką suvalgė, o jeigu tai baisus nusikaltimas, ko vertas tas teisėjas, kuris už dviejų žmonių prasižengimą nubaudė milijardus kitų žmonių?!Žemėje vykstančio didžiulio kiekio socialinio blogio akivaizdoje mokymas apie viso dievo kūrinio tikslingumą kelią pasipiktinimą. Juk per visą istoriją iki šiol nebuvo tokio laiko, apie kurį būtų galima pasakyti, kad tuo metu visa žmonija buvo laiminga. Liaudies masės visada kentėjo badą, šaltį, klasinę eksploataciją, galingųjų patyčias. Kaip galėjo be galo geras ir visagalis dievas sukurti tokį pasaulį, kuriame didžioji žmonijos dalis paminta po išnaudotojų kojomis - vergvaldžių, baudžiavininkų, kapitalistų, buržujų? Kaip galėtų protinga būtybė, valdanti pasaulį (jei tokia egzistuotų), leisti milžiniškus kruvinus karus, žmonių naikinimą fašistiniuose lageriuose, kruvinus imperialistų susidorojimus Vietname, Irake, Afganistane, spalvotos odos tautų (negrų, indėnų genčių) žiaurią rasinę diskriminaciją?Kreipdamasis į religijos gynėją. vokiečių poetas H.Heinė sakė: ..Mesk šalin savo alegorijas ir šventąsias hipotezes! Į prakeiktus klausimus duok mums teisius atsakymus!” O tie klausimai, anot poeto, štai kokie:
„Kodėl po kryžiaus našta visas kruvinas kiūtina teisusis? Kodėl nedorėlis visur sutinkamas pagarbiai ir šlovingai? Kas kaltas? Ar dievo valiai žemėje ne viskas įmanoma? O gal jis žaidžia su mumis? - Tai juk niekšiška ir nusikalstama!“
Katalikiškosios filosofijos sistemoje (neotomizme) yra skyrius ,,Teodicėja”, t.y. dievo pateisinimas. Pasirodo, kad visagalis ir maloningiausiasis viešpats, visų įmanomų ir neįmanomų tobulybių įsikūnijimas reikalingas pateisinimo. Kitaip tariant, reikia kaip nors panaikinti prieštaravimą tarp dievo visagalybės teigimo ir blogio egzistavimo pasaulyje. Vokiečių filosofas, mokslininkas ir visuomenės veikėjas Leibnicas (1646-1716) tam klausimui paskyrė veikalą, pavadintą „Teodicėja“. Bet bandymas pateisinti dievą gana keistas. Blogis, sako Leibnicas, pasaulyje reikalingas tam, kad žmogus įstengtų geriau suprasti gėrį. Tai kažkas panašaus į garstyčias prie mėsos arba į actą prie kokio kito patiekalo. Blogis, ištinkąs žmogų ar žmonių visuomenę - tai kaina, kurią dievas ima iš žmonių už tai, kad moko juos suprasti gėrį. Tačiau negalima nematyti to argumento dievui pateisinti silpnumo. Protinga, pasaulį valdanti visagalė jėga (dievas), žinoma, galėtų ir privalėtų padaryti, kad žmonija suprastų gėrį, nemokėdama sielvarto, nelaimių, kančių kainos. Bet jei žmogus turi būti blogio slegiamas, tai arba toji pasaulį valdanti jėga neprotinga, silpna, nepajėgi blogį pašalinti, arba tokios jėgos, t.y. visagalio ir labai gero dievo, iš viso nėra. Vadinasi, tiek viena, tiek kita nuomonė ne įrodo, o neigia dievo buvimą.
Po vienos paskaitos klausytojas lektoriui įteikė tokį raštelį: „Į visus jūsų postringavimus apie neteisingumo buvimą žemėje atsako krikščioniškoji religija. Dievas davė žmogui laisvą protą. Kristus nurodė kelius į laimę žemėje. Dievas - ne auklytė, kaip jūs jį apibūdinate…“
Lektorius raštelio autoriui atsakė:
- Raštelio autoriaus man pateiktas „krikščioniškosios religijos atsakymas“ tiek neaiškus, taip sunkiai suprantamas. kad jis visada tarp krikščionių teologų sukeldavo atkaklius ginčus, privesdavusius net iki savitarpio prakeikinėjimų ir ekskomunikų, t.y. atskyrimų nuo Bažnyčios. Iš krikščionių bažnytininkų pirmasis paaiškinimą apie blogio buvimą pasaulyje davė teologijos „šviesulys“, šventasis Augustinas. Jis teigė, kad valia buvo laisva tik iki Adomo ir Ievos nuodėmingo nuopuolio, o jau po to žmogus tapo dievo nukreiptas į blogį. Savo valia jis gali daryti tik blogį, ir tik dievo įsikišimas kai kuriais atvejais jį nukreipia į gėrio kelią. Toks klausimo ,,išsprendimas” visiškai atitinka krikščioniškaja dogmatiką. Jis susijęs su teiginiais, kad dievas valdo pasaulį, kišasi j pasaulio reikalus ir, jį sutvėręs, nepaliko savieigai, kaip moko deistai. Bet toks klausimo sprendimas prieštarauja religijos mokymui, nes iš esmės dievą padaro atsakingu už visus nusikaltimus, kuriuos žemėje žmonės daro. Dar gyvenant Augustinui, atsirado Pelagijaus vadovaujama grupė krikščionių bažnytininkų, kurie iškėlė kitokį požiūrį: dievas davė žmogui laisvą valią, todėl už savo nuodėmes atsako pats žmogus. Šitoks požiūris prieštaravo Bažnyčios mokymui apie dievo apvaizdą, apie tai, kad dievas aktyviai valdo pasaulį. Todėl Bažnyčia netrukus pasmerkė Pelagijų ir jo vienminčius, prakeikė juos kaip eretikus. Beveik visi Pelagijaus veikalai buvo sunaikinti.
Kokia prasmė nuomonės, kurią siūlo lektoriui pateikto raštelio autorius? Jis sako, kad dievas - ne auklė. Jis davė žmonėms laisvę pasirinkti ir elgtis gerai arba blogai. Bet dievas sukūrė žmonės lokius, kokie yra, davė jiems galimybę daryti viską, ko jie nori. Išeina, jog dievas nieko prieš neturėjo, kad inkvizitorius Torkvemada gyvus sudegintų daug tūkstančių (kai kas sako, jog visą milijoną!) niekuo nekaltų žmonių, kaip jo ir visų to meto šventeivų pramintų eretikais. Tas pats dievas leido ir Hitleriui Maidaneke, Osvencime, Buchenvalde, Kauno IX forte ir daugelyje kitų savo sukurtų mirties pragarų sunaikinti milijonus žmonių: kūdikius, motinas su vaikučiais ant rankų, senelius ir t.t. Taip pat išeina, kad dievas leido ir tebeleidžia naujųjų laikų imperialistams, apsišaukusiems tikraisiais demokratais, naikinti tūkstančius žmonių, kad jie neprarastų užgrobtų teritorijų, išlaikytų patogų ir laisvą priėjimą prie juodojo aukso verslovių!
Neįmanoma pripažinti, kad protinga ir gera būtybė apdovanotų valios laisve žmones, iš anksto žinodama (dievas, anot Bažnyčios mokymo, žino viską: kas buvo, yra ir bus), kad Jie tą laisvę panaudos kankinti ir žudyti kitus žmones. Todėl šiuolaikiniam protaujančiam žmogui nebegali padėti apaštalo Pauliaus laiške romėnams išreikšti dievobaimingi nusistebėjimai: ,,O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!” ir šūksniai: ,,Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!” (Rom. 11, 33). To paties dievo apdovanotas laisvu protu žmogus nūnai siekia ir visada sieks laisvai tuo protu naudotis. Jis nesirems ant galvos apverstu problemos sprendimu. Taip griūva vienas labiausiai paplitusių dievo buvimo įrodymų, vadinamas teologiniu įrodymu.