Propagandinis išpuolis prieš Leftą
Dar 2007 m. sausį, kai Leftas tik pasirodė interneto erdvėje, buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau buržuaziniai propagandistai ims mus pulti ir apkaltins „Kremliaus propaganda“ ar kažkuo panašiu. Ilgą laiką jie tylėjo. Juk Leftas faktiškai buvo informacinėje blokadoje, plius, pats būdamas netobulas, turėjo paprasčiausio blog‘o pavidalą, užsieniečių straipsniai ne visada buvo verčiami kokybiškai. Matyt, sudėjus visus šiuos faktorius buvo tikimasi, kad projektas neišdegs. Tačiau išdegė. Nepaisant visko, Leftas keitėsi, tobulėjo, o mūsų publika augo – mes pradėjome nuo keleto dešimčių skaitytojų apsilankymų per dieną, o dabar per dieną Lefte apsilanko jau keletas šimtų. Matyt, tapo aišku, kad tolesnė tyla nebeturi prasmės. Ir propagandistams buvo uždegta žalia šviesa.
Š.m. gruodžio 12 d. stambiausiame buržuaziniame žinių portale Delfi pasirodė straipsnis pavadinimu „Virtualus melas prieš Lietuvą“, kuriame Leftas tiesiogiai kaltinamas talkininkavimu dabartinei Rusijai. Pateikęs keletą citatų iš Lefte publikuotų straipsnių „Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys“ bei „Tiesa apie Didįjį Tėvynės karą ir Lietuvą jame“, o taipogi iš projekte Pokaris.info publikuoto straipsnio „To atleisti negalima!“ , autorius rašo:
„Tuo tarpu su politologu Nerijumi Maliukevičiumi, ne kartą įvardijusiu Rusijos primetamo informacinio karo grėsmes, kalbėjomės būtent apie pastaruosius „šviežiausius“ šio karo produktus bei padarinius.
<...>
„Tokie dalykai kaip naujų, pavadinkime, antilietuviškų interneto portalų kūrimas yra daromi politiškai tikslingai, - teigia N. Maliukevičius. – Tai tiesiog yra rusiškosios propagandos subjektų tiražavimas. <...>“
Kaip žinoma, visai Rusijos propagandos „kontorai“… vadovauja Lietuvoje neblogai žinomas Modestas Kolerovas. Įdomu ir tai, jog tikroji šio veikėjo profesija – archyvaras, t.y. jo nereikia mokyti, kokius dokumentus galima pateikti viešojoje erdvėje, o kokius – „prilaikyti“. Nekyla abejonių, jog ir vietinių propagandos aukų arba idėjinių bendradarbių veikla koordinuojama. Su tuo sutinka ir N. Maliukevičius: „M. Kolerovo pirmieji projektai ir buvo būtent internete. Būtent jis įkūrė įvairiais išpuoliais prieš Baltijos valstybes pagarsėjusį „regnum.ru“. Be jo žinios ten niekas nevyksta – pradedant personalu, baigiant turiniu. Taigi sisteminė propaganda kuria kitus propagandos subjektus. Todėl neatmesčiau galimybės, kad vien tik lietuviškoje informacinėje erdvėje veikia būtent šie sisteminės propagandos produktai“.
„Žodžiu, vyksta intensyvus ir akivaizdžiai koordinuojamas darbas“, - užbaigia minėtas politologas. Iš esmės, visi kaltinimai susiję su Lefte publikuojamais istoriniais straipsniais apie XX a. vidurio įvykius.
Kad kaltinimai talkininkavimu Rusijai yra nesąmonė, kiekvienas gali įsitikinti paskaitinėjęs patį Leftą – jame publikuojami nepalankūs pačiam buržuaziniam rėžimui Rusijoje straipsniai apie darbininkų klasės padėtį ten. Juos galima rasti skyrelyje “Rusija”. O kalbant apie istorinius straipsnius, tai jei bandymas pateikti kitokį požiūrį į istorinius įvykius sukelia ne polemiką, o išankstinį atsisakymą nuo diskusijos („Polemizuoti šia tema su straipsnių autoriais ir su tų tinklapių kūrėjais bei užsakovais beprasmiška“ – citata iš minėto straipsnio) ir paranojišką Rusijos agentų ieškojimą, tai tik įrodo mūsų pateikto požiūrio teisingumą ir nepaneigiamumą.
Kodėl apskritai pradedama tokia šmeižto kampanija, atsakyti taipogi nesunku. Kurdamasis sau dvasinį sargą ar, Markso žodžiais tariant, šventąją aureolę, į kapitalistinius Vakarus orientuotas kapitalizmas Lietuvoje dėl objektyvių istorinių priežasčių pasirinko pasakas apie „rusų okupaciją“, „laisvės kovas“, apie komunistų atseit vykdytą lietuvių „genocidą“ ir t.t. Tokia emociniame visuomenės lygyje veikianti propaganda siekia įpiršti įsitikinimą, kad bet kokia bent kiek nuoseklesnė kova su kapitalizmu yra susijusi su lietuvių tautos „genocidu“, su Lietuvos „okupacija“, vadinasi, kiekvienas „tikras lietuvis“ negali liesti kapitalistinės Lietuvos santvarkos. Todėl ir kiekvienas, kuris nenulenkia galvos prieš kapitalizmo primetamą paranojišką istorinių įvykių vertinimą, yra tėvynės išdavikas, Maskvos agentas ir t.t. Dėl to paties, tarp kitko, taip nebuvo užsipulta NK95 – kalbėdama apie tarybinę praeitį, ji nulenkė galvą prieš visus šiuos kapitalizmo mitus ir prašneko kalba, kaip du vandens lašai panašia į visos dabartinės propagandos skiedalus – „okupacija“, „partizanai“, „totalitarizmas“… Mes to daryti neketiname.
Kartu reikia pažymėti, kad jau vien šia savo pirma reakcija į Leftą buržuazinės propagandos industrija parodė visą savo bejėgiškumą prieš istorinės tiesos skleidimą. Vietoj to, kad būtų pasirodę bent keletas dabartinių pseudoistorikų straipsnių, kuriuose būtų bandoma polemizuoti su Lefto publikacijomis, būtų užvesta kokia nors diskusija, ši propagandinė industrija sugebėjo tik amtelėti apie Maskvos agentus! Iš tikrųjų tokia buržuazinių propagandistų reakcija parodė tik tiek, kad Leftas atlieka savo darbą – darbą iš idėjos – puikiai. Ir mes tokią reakciją vertiname kaip medalį ant savo krūtinės.
Paskutinis momentas, į kurį prieš pabaigą norėtus atkreipti dėmesį, tai teisinimaisi straipsnyje, kad pokario teroro aukos buvo “sovietinės vietos valdžios įvairaus rango pareigūnai”, “žuvimo metu neginkluoti stribai” ir „KGB informatoriai bei agentai“ (nepaisant to, kad tuo metu tai buvo Valstybės Saugumo Ministerija (MGB), o Valstybės Saugumo Komitetas (KGB) atsirado tik 1954 m., t.y. jau pasibaigus pokario terorui). Nesigilindami į aptariamo straipsnio autoriaus istorijos nežinojimą, pažymėsime, kad į liaudies gynėjus, kolūkių veikėjus ir t.t., žodžiu, į visus tuos, kuriuos dabartinė propaganda nori pavaizduoti kaip blogiukus iš svetimo pasaulio, ėjo ta pati darbo liaudis. Tai parodo, prieš ką vadinamieji „kovotojai už laisvę“ kovėsi. Bet tai jau polemika, kurios taip bijo buržuazinė žiniasklaida…
Užbaigiant norėtus pacituoti straipsnio pabaigą:
„Jei jau vyksta mums nepaskelbtas informacinis karas, tai ir mes privalome atsakyti, galbūt netgi priimti tam tikras iš šalies primetamas taisykles. Minėtas Valstybės saugumo departamento pareigūnas (šio pareigūno autorius neįvardina – Leftas) pusiau rimtai, pusiau juokais pasakė: „Niekas valdžioje tų tinklalapių nesiima ir nesiims. Tačiau yra vienas gana veiksmingas metodas – skirti biudžeto lėšų, už kurias būtų galima nusamdyti kelis rimtus „hakerius“. Štai jie ir susitvarkytų bei priverstų tų tinklalapių kūrėjus kitaip pamąstyti apie istoriją…“.
Kaip sakoma, komentarai nereikalingi. Belieka perspėti skaitytojus: jei vieną dieną Lefto nebeaptiksite, žinosite, kas už tai atsakingas. Kitas būdas susidoroti su Leftu – o jis straipsnyje taipogi įvardintas – apkaltinti „tautinės nesantaikos kurstymu“ ir pasodinti mus į teisiamųjų suolą. Tačiau kame tas „tautinės nesantaikos kurstymas“, vargu ar kas nors žino…
Leftas