Putino demonizavimas
MAIKAS VITNIS
Prezidentai Bušas ir Putinas baigė savo trumpą samitą Kenebunkporte, Mene, taip ir neišsprendę pagrindinės problemos. Bušas stengiasi priversti Putiną paspausti Iraną, kad tas sustabdytų savo atominę programą, o Putinas nori, kad Bušas atsisakytų planų išdėstyti amerikietiškos priešraketinės gynybos elementus Čekijoje ir Lenkijoje. Jokia tema nepavyko susitarti.
Rusija ir Jungtinės Valstijos dabar politiškai atitolusios daugiau, negu kada nors buvo po Tarybų Sąjungos žlugimo. Faktiškai, pasibaigus susitikimui Meno valstijoje, pirmas vicepremjeras Sergėjus Ivanovas užpuolė Vašingtoną pikta „šaltojo karo“ stiliaus retorika:
„Jie bando sudurti mus su Europa kaktomis… kad sukurtų naują priešpriešos liniją, naują Berlyno sieną, - staugė Ivanovas. – Akivaizdu, kad raketų išdėstymo Lenkijoje ir radarų Čekijos Respublikoje plano realizacija kels rimtą grėsmę Rusijos saugumui“.
Ivanovas teisus. Priešraketinė gynyba kelia akivaizdų pavojų Rusijos nacionaliniam saugumui. Ji skatina Amerikos atominių pajėgų (įskaitant kosmines sistemas) integraciją su sistemomis, kurios yra tradicinės Rusijos įtakos sferos ribose. Putinas panašiai reziumavo šį faktą spaudos konferencijoje G8 šalių susitikime:
„Pirmą sykį istorijoje Europos kontinente išdėstomi Amerikos atominių pajėgų elementai. Tai visiškai keičia tarptautinio saugumo konfigūraciją… Žinoma, mes turime atsakyti į tai“.
Bušo administracija siekia tikslo, kurį atominio ginklo specialistas F. A. Boilis vadina „sena pirmo atominio smūgio per Rusiją politika“. Dislokuodamos raketines sistemas ir radarus prie Rusijos sienų JAV sukuria svarbų pranašumą, pažeidžiantį jėgų balansą. Tai stumia Rusiją atnaujinti ginklavimosi varžybas.
Žiniasklaida stengiasi nutylėti situacijos rimtumą, kreipdama dėmesį į asmeninius Bušo ir Putino santykius. Šie veiksmai specialiai skirti tam, kad dezorientuotų. Putinas nebūtų vykęs į Kenebunkportą, kad įsiteiktų Bušui arba padarytų santykių terapijos seansą. Jis atvyko ten tam, kad įsitikintų, ar galima pakeisti Bušo ketinimus klausimu, kuris gali staigiai iššaukti atominės priešpriešos eskalaciją.
Putinas padarė eilę pasiūlymų, kurie turėtų patenkinti Bušo susirūpinimą dėl „pagerinto saugumo“. Pavyzdžiui, Putinas pasiūlė „globalinio integruoto priešraketinio skydo, galinčio užtikrinti visos Europos saugumą“, projektą, kuris jungs savyje JAV ir Europos šalis, įskaitant tokias neutralias, kaip Austrija, Suomija ir Švedija. Visos projekto dalyvės turės lygias galimybes kontroliuoti sistemą.
„Mes siūlom sukurti vieningą priešraketinės gynybos sistemą visiems dalyviams su lygiomis valdymo galimybėmis“, - sakė Ivanovas Rusijos valstybiniu kanalu.
Pagal Rusijos pasiūlymą „gali būti sukurti informacijos apsikeitimo centrai Maskvoje ir Briuselyje, NATO ir Europos Sąjungos būstinėje. Ivanovas taipogi neatmetė galimybės, kad Rusija suteiks Vakarams pačias naujausias technologijas naujos integruotos sistemos kūrimui su tikslu stiprinti tarpusavio pasitikėjimą“. (Vakarų žiniasklaida šį pasiūlymą visiškai nutylėjo).
Putinas taipogi pakartojo savo ankstesnį pasiūlymą leisti JAV naudotis radaru Azerbaidžane, kuris gali užfiksuoti bet kokios balistinės raketos paleidimą ir skrydį iš Irano. Bušas taipogi mandagiai atsisakė šio pasiūlymo.
Bušui nerūpi gynybos ir saugumo problemos. Iš tikrųjų jis siekia priversti Maskvą daryti tai, ko nori Vašingtonas, atstatęs jai į galvą užtaisytą pistoletą. Putinas negali leisti, kad taip nutiktų.
Bušo atkaklumas jau iššaukė audringą Kremliaus reakciją. Kai Putinas sulaukė kategoriško Bušo atsisakymo Didžiojo Aštuoneto samite prieš mėnesį, jis greit davė atsakymą Tarptautiniame Ekonominiame Forume Sankt Peterburge praėjus parai. Savo kalboje jis paragino sukurti „naują ekonominių santykių architektūrą, įskaitant alternatyvų globalinį finansinį centrą, kuris padarytų rublį rezervine centrinių bankų valiuta“. Jis pasakė, kad PPC, Pasaulinis Bankas ir TVF yra „pasenusios, nedemokratiškos ir neplastiškos struktūros“, kurios „neatspindi naujo jėgų balanso“.
Putino kalbą galima laikyti tiesiu iššūkiu globaliniam Vašingtono karaliavimui ir institutams, kurie užtikrina Jungtinėms Valstijoms vienintelės „pasaulinės supervalstybės“ padėtį. Putinas stoja prieš Amerikos hegemoniją ir dominuojančią „vienapoliarinio“ pasaulio tvarkos doktriną.
Kremlius taipogi greitai sureagavo į „Lobsterių samito“ pabaigą Kenebunkporte. Praėjus mažiau nei 10 valandų po Putino išvykimo iš JAV, vicepremjeras Ivanovas perspėjo, kad jeigu Bušas išdėstys priešraketinės gynybos sistemą Rytų Europoje, Rusija „pastatys vidutinio nuotolio branduolines raketas Kaliningrade“. Tokiu būdu Rusijos atominis ginklas atsidurs tik už keleto šimtų mylių nuo Europos širdies.
Ivanovas pridūrė, kad „jeigu mūsų pasiūlymai bus priimti, Rusija nebemanys esant reikalinga išdėstyti naujas raketų sistemas savo europinėje dalyje, įskaitant Kaliningradą“.
Akivaizdu, kad Putinas ir Ivanovas atidirbinėjo šį žaidimą į „gerą ir blogą policininką“ prieš atvykstant Rusijos prezidentui į JAV. Tačiau jų požiūris gerai suprantamas. Putinas stumia Bušą apsispręsti, ar bendradarbiauti regioninio stabilumo sferoje ar „paversti jį parako statine“. Viskas priklauso nuo Bušo.
Putinas žino, kad Bušo administracijoje pilna militaristų, kurie specialiai sabotavo sutartį dėl priešraketinės gynybos, kad išplėstų savo branduolinį arsenalą ir apsuptų Rusiją JAV bazėmis. Jis taipogi žino, kad šitie patys kontoriniai karai įgyja agresyvios Nacionalinio Saugumo Strategijos formą, kuri leidžia suduoti „preventyvų“ smūgį per priešininkus naudojant mažo galingumo branduolinį ginklą ir branduolinį ginklą, galintį sunaikinti gilius bunkerius.
Putinas, kuris matė, kaip buvo sugriautas Irakas ir Afganistanas, žino, kad į Amerikos agresijos pavojų negalima žiūrėti atmestinai. Jis turi kruopščiai įvertinti administracijos „paskelbtus tikslus“ dominuoti pasaulyje ir ruoštis blogiausiam. Jis negali leisti, kad priešraketinė gynyba būtų išdėstyta, net jeigu tai reikš, kad Rusija viena priešinasi tam.
Tačiau kodėl Bušas nusprendė mesti iššūkį Rusijai būtent dabar, kai Amerikos pajėgos ir resursai pertempti? Apie ką galvoja Bušas?
Bušo administracija ir radikalūs dešinieji „smegenų centrai“ mano, kad Amerika gali būti pagrindiniu žaidėju kovoje už Kaspijos baseino ir Vidurinės Azijos resursus. Kova su terorizmu buvo sugalvota tam, kad pridengtų Amerikos geopolitines ambicijas Eurazijoje, o ne Irake. Neokonai sugebėjo išprovokuoti Irako užpuolimą, tačiau valdantysis elitas turėjo rimtų abejonių dėl šios invazijos-okupacijos iš pat pradžių. Dabartinės nesėkmės Irake silpnina kariškius, kas sulaiko Ameriką nuo įsikišimo į Vidurinės Azijos ir Lotynų Amerikos reikalus ir įkvepia nerimą „senojo tipo“ konservatoriams, kurie mano, kad didysis planas gali visiškai sužlugti, jeigu Irake neįsivyraus ramybė ir JAV negalės susifokusuoti ties savo pagrindiniais tikslais. Šis faktas gali paaiškinti geometrine progresija didėjantį „renegatiškumą“ Senate ir žiniasklaidos raginimus greit išvesti pajėgas iš Irako. Situacija tampa tokia sudėtinga, kad Vašingtonas jau nebegali realizuoti savo didžiulės imperinės strategijos.
Putino demonizavimas
Asmeniški išsišokimai prieš Putiną nesiskiria nuo panašių pasisakymų prieš Irano prezidentą Achmadinedžadą arba Ugo Čavesą. Bet koks lyderis, kuris toks neatsakingas, kad drįsta kontroliuoti nacionalinius savo šalies resursus ir naudoti juos visų gerovei, o ne saujelės korporacijų pelno interesams, de facto yra Imperijos priešas. Iš tiesų, Putinas ne tironas ir ne Jungtinių Valstijų oponentas. Jo adresu besipilanti kritika dažniausiai yra tušti plepalai. Jis demonizuojamas dėl to, kad pabandė naudoti milžiniškus Rusijos resursus šalies pertvarkymui ir rusų pragyvenimo lygio pakėlimui. Daugiau prie to nėra ką pridurti.
Dabar Putino reitingas siekia 84 proc. – pats aukščiausias pasaulyje. Jis sumažino skurdo lygį, stabilizavo rublį, sustiprino karinį pajėgumą, numetė nuo postamentų egoistus „oligarchus“ ir atstatė tarptautinį Rusijos prestižą. Jis aršus nacionalistas (čia turima omeny valstybės ir nacionalinės ekonomikos stiprinimo politika – vert. past.) ir rusai garbina jį už tai. (Putino reitingus, žinoma, įtakojo Rusijos, kaip valstybės, atsigavimas po Jelcino betvarkės, tačiau kur kas labiau juos įtakoja tai, kad šiuo momentu Putinas neturi rimto politinio konkurento. Nes nepaisant Rusijos atsigavimo niekur neišnyko didžiulis klasinis susiskaldymas ir visiškas nesiskaitymas su darbo žmonėmis. Alternatyvos nebuvimas, pasirinkimas tarp blogo ir blogesnio – tai pagrindinė aukšto Putino reitingo priežastis – Leftas).
Dar svarbiau tai, kad Putinas sėkmingai paliko Vašingtoną tuščiomis visose stambiausiose energetinėse sutartyse nuo 2000 metų, kada į valdžią atėjo Bušas. Net gi įsiveržimas į Afganistaną, kurio tikslas buvo atlaisvinti transportinius koridorius energoresursų tiekimui iš Kaspijos jūros į Pakistaną, privedė prie pilno fiasko.
Sukilęs Talibanas padarė viską, kad saugus resursų transportavimas taptų neįmanomas artimiausioje ateityje. Be to, nesėkmės Afganistane sustiprino konfliktus NATO viduje, kas verčia sąjungininkus Europoje iš naujo pamąstyti apie savo dalyvavimą Amerikos operacijoje. Tai sunki padėtis Bušui ir Ko. Jeigu NATO subyrės, Transatlantinė Sąjunga žlugs taip pat, dėl ko Amerika liks pasaulyje viena be draugų.
Kol Bušas ir klimpsta Irake ir Afganistane, Putinas toliau konsoliduoja savo įtaką Vidurinėje Azijoje, tuo pat metu nepamiršdamas Europos. Faktiškai Putinas jau laimėjo „Didįjį žaidimą“, kurio tikslas yra didelių gamtinių Eurazijos resursų kontrolė.
Vien šiais metais Rusija sustiprino savo „strateginį dominavimą tiekiant Europai energoresursus, tuo metu kai JAV pastangų, nukreiptų į energijos šaltinių diversifikaciją Europoje, neapvainikavo sėkmė, o ES šiuo klausimu yra visai pasimetusi“ („Gelbėjimasis nuo energetinės Putino kilpos“ Adrianas Karatnuckis).
Birželį Rusijos energetinis gigantas Gazprom sudarė sandėrį su Italija, pagal kurį bus tiesiamas vamzdis į Pietų Europą per Juodąją Jūrą, kas tiesiogiai griauna Vašingtono planus įgyvendinti panašų projektą, pavadinimu Nabuko.
Tuo pat metu Putinas sudarinėja sutartis su Kazachstanu ir Turkmėnistanu dėl gamtinių dujų tiekimo į Vokietiją per dujotiekį, kuris bus nutiestas Baltijos jūros dugne. Šią savaitę Rusijos energetinis gigantas Gazprom padarė paskutinį štrichą susitarimuose su Turkmėnistanu, Kazachstanu ir Uzbekistanu, susitaręs kartu užsiimti dujotiekio, kuriuo bus transportuojamos gamtinės dujos palei Kaspijos jūros pakrantę, projektu.
Šios sutartys reiškia garantuotas milijardines investicijas, kas stato Vašingtoną į nepavydėtiną padėtį dešimtmečiams į priekį. Amerikos karinė galia pasirodė mažiau pajėgi užtikrinti mažėjančius gamtinius resursus, nei „laisvoji rinka“.
Bušo administracija tikėjosi gauti Vidurinės Azijos resursų kontrolę tiesiant dujotiekius nuo Juodosios iki Viduržemio jūros. Tačiau planas žlugo. Putinas pralenkė Bušą. Buvęs KGB darbuotojas pasirodė kur kas aukštesnio lygio kapitalistas, palikęs Bušą be nieko, išskyrus aplamdytą karinę jėgą.
Putinas taipogi palaiko gerus ryšius su Turkija ir siekia sudaryti „ilgalaikius energetinius kontraktus su Juodosios jūros valstybėmis“. Turkijos vadovybė pritaria Putinui, kad negalima leisti JAV kištis į regiono reikalus. Tai paaiškina, kodėl Dikas Čeinis toks piktas ir net gi kaltino jį „šantažu“. Tačiau tai tik „gėlytės“. Putinas daro tai, ką darė JAV – naudoja rinkos konkurenciją savo naudai.
Kas čia ne taip?
Amerikiečių energetikos specialistas apibendrino Amerikos pralaimėjimą kovoje už Eurazijos resursus tokiais žodžiais:
„Vakarų energetinė politika Eurazijoje žlugo 2007 metų gegužį. Tą mėnesį Rusija pilnai susidorojo su visais Vakarų projektais dėl naftos ir dujų tiekimo iš Vidurinės Azijos į Europą… Apskritai gegužės susitarimai reiškia strateginį ilgametės JAV politikos, kurios tikslas gauti tiesioginį priėjimą prie naftos ir dujų atsargų Vidurinėje Azijoje, pralaimėjimą. Be to, jie pačioje pradžioje užgniaužė panašius ES bandymus, pradėtus nuo 2006 metų“.
Tačiau, pasak M.K. Badrakumaro, stambiausiu energetiniu Putino perversmu buvo mega-sandėris su Austrija, kurį jis sudarė šių metų pradžioje („Vamzdis Europos širdyje“, Asia Times):
„Rugsėjį Austrija pasirašė ilgalaikį kontraktą su Rusija, pagal kurį Gazprom aprūpins 80 proc. Austrijos dujinių poreikių, kas sudaro 9 mlrd. kubinių metrų per metus 20 metų bėgyje“. Taipogi bus statoma „stambi dujų saugykla prie Zalcburgo“… „talpinanti 2.4.bcm. Objekto statyba kainuos 260 mln. eurų (apie 350 mln. dolerių) ir 2011 metų pabaigoje taps antra pagal dydį požemine dujų saugykla Centrinėje Europoje… (Putinas pridėjo) „Austrija atlieka svarbiausio Rusijos dujų tiekimo į Prancūziją, Italiją ir Vokietiją Vakarų Europoje; į Vengriją Centrinėje Europoje; į Slovėniją ir Kroatiją Balkanuose vaidmenį“.
Gazpromo ir Austrijos susitarimas – tai laidotuvių varpas amerikietiškam dujotiekio projektui Nabuko. Dabar stambiausiems Vakarų energetiniams gigantams bus sunku pasivyti Rusiją ir varžytis su ja lygiomis Europos rinkoje. Putinas vėl ryžtingai veikia. Jis konsolidavo Eurazijos naftą ir dujas ir sukūrė centrinį depą, kuris paskirsto resursus vartotojams Europoje.
Rusija dabar yra labai dėkingoje padėtyje, apžvelgdama visą Europą ir Balkanus kaip dalį savo energetinės tėvonijos. Tuo metu Bušas ir jo ordos toliau be tikslo velkasi Mesopotamijos keliais. Kokia netektis.
Priešraketinė gynyba yra Vašingtono pasipiktinimo savo nesėkmėmis išraiška. Globalinis karas už resursus (taipogi žinomas kaip karas prieš terorizmą) taip blogai vykdomas, kad Bušui teks inicijuoti „asimetrišką strategiją“, kad galėtų priešintis ekonominiams Rusijos laimėjimams. Galima laukti, kad proamerikietiškos NVO toliau rems „prodemokratiškas“ grupes Rusijoje su viltimi sukelti „spalvotąją revoliuciją“ Maskvoje. Tuo pat metu galimas staigus prievartos protrūkis Čečėnijoje po to, kai užsienio spec. tarnybos „paslaptingu būdu“ apdovanos separatistus ginklu (spėkit kokiu?). Bušo administracija taipogi stengsis sustiprinti savo karines pozicijas Rusijos perimetre, priimdama į NATO Ukrainą ir Gruziją.
Tačiau ar suveiks šie planai?
Bušas ir jo draugai padarys viską, kad nutrauktų lygų Rusijos virtimą energetine naujojo šimtmečio supervalstybe. „Žavi ataka“ Kenebunkporte yra tik epizodas partizaninio Amerikos karo prieš Putiną. Priešraketinė gynyba taip pat.
Sveiki atvykę į naująjį Šaltąjį Karą.
Šaltinis: http://left.ru/2007/11/whitney163.phtml