Putino priešininkai ir šalininkai prieš rinkimus į Valstybės Dūmą
DMITRIJUS JAKUŠEVAS
Situacija artėjant Dūmos ir prezidento rinkimams Rusijoje tik atrodo stabili ir nuspėjama. Tokią iliuziją sukelia akivaizdus Putino populiarumas. Deja, stabilumui užtikrinti to maža, juolab dabartiniame nestabiliame pasaulyje.
Apžvelkime kokioje padėtyje vyks mūsų rinkimai. Europa ir JAV neslepia savo suinteresuotumo nušalinti nuo valdžios Putino komandą. Pati ši komanda susiskaldžiusi į priešiškas grupuotes. Rusijoje aktyviai veikia imperializmo penktoji kolona, turinti daug šalininkų valdžioje ir biznio pasaulyje. Penki tūkstančiai rasistų „Rusų marše“ ir penki tūkstančiai „liberalų“ „Nepritariančiųjų marše“ – pakankama jėga destabilizuoti situaciją Maskvoje. Juolab, kad pasistengus mitinguojančių opozicionierių kiekį galima padidinti kelis kartus. Stambusis kapitalas turi savo privačias armijas, kurių dalis gali būti panaudota. Rusiją supa agresyviai nusiteikę priešiški Juščenko, Saakašvilio ir Pabaltijo respublikų rėžimai. Jokio stabilumo ir nuspėjamumo tokiose sąlygose ir būti negali.
Vladimiras Putinas buvo teisus lapkričio 21 d. savo šalininkų forume Lužnikuose pareikšdamas: „Nereikia iliuzijų. Visi tie žmonės nepasitraukė iš politinės scenos. Jų vardus jūs rasite tarp kai kurių partijų kandidatų ir rėmėjų. Jie nori atsirevanšuoti, grįžti į valdžią, susigrąžinti įtakos sferas. Ir pamažu restauruoti oligarchinį rėžimą, paremtą korupcija ir melu“.
Tačiau čia kyla klausimas pačiam Prezidentui: o kodėl žmonės, trokštantys oligarchinio revanšo, nepasitraukė nuo politinės scenos? Putinas turėjo rinkėjų pritarimą pasiųsti oligarchus paskui Chodorkovskį. Ir ką? Aštuonerius metus Putinas bandė iš šitų marodierių, niekšų ir cinikų padaryti nacionalinį elitą, aštuonerius Putino valdymo metus su jais vienaip ar kitaip buvo tartasi, o dabar matote – „jie nori atsirevanšuoti“.
Jie nori restauruoti oligarchinį rėžimą, - atvirai šantažuoja rinkėjus Putinas, leisdamas suprasti: arba jis, arba grįžimas į 90-uosius. Tačiau iš esmės oligarchinis rėžimas niekur nepasitraukė. Ir Putinas pats tai patvirtino, pareiškęs, kad „oligarchinio revanšo“ jėgos „nepasitraukė iš politinės scenos“. Pridursim, kad „oligarchinio revanšo“ jėgos kontroliuoja didelę dalį Rusijos ekonomikos ir jų kompradorinis pobūdis nė kiek nepakito.
Beveik tuo pat metu, kai Vladimiras Putinas gąsdino Rusijos piliečius oligarchijos grįžimu, Michailas Prochorovas, turintis 28 proc. „Nornikel“ akcijų, oficialiai paskelbė apie savo ketinimus parduoti šį paketą aliuminio gigantui „UC Rusal“, užregistruotam Džersio saloje. Kaip matome, oligarchai toliau ramiai sau naudojasi šalies gamtiniais turtais ir netgi perkelia jų kontrolę į savo užsienio firmas.
Žinoma, oligarchai norėtų grįžti į 90-uosius, kai jie pilnai kontroliavo valdžią. Žinoma, jiems teka seilės žiūrint į susikaupusį prie Putino valstybės turtą. Ir žinoma, Rusijos gyventojų nelaukia nieko gero, jeigu mūsų stambus privatus kapitalas patenkins savo norus.
Aišku, ko nori iš Rusijos oligarchai ir už jų stovintys Vakarai. Neaišku, ko nori Putinas? Panašu, kad Prezidentas ketina tęsti savo liniją, t.y. faktiškai stovėti vietoje ir bet kokiomis priemonėmis išsaugoti kažkokį „status quo“. O tai reiškia, kad taip ir nebus sukurta jokių institucinių pagrindų, garantuojančių, kad mes nepatirsime 90-ųjų revanšo, ir užtikrinančių Rusijos nepriklausomybę. Viskas ir toliau laikysis ant vieno žmogaus autoriteto, kuriam vis labiau patinka būti „nacijos lyderiu“. Gana nepatikima schema.
Kita vertus, Putiną suprasti galima. Juk kad būtų sukurti Rusijos nepriklausomybės ir vystimosi instituciniai pagrindai, reikia bandyti ne perauklėti elitą (kas, kaip matome, yra beviltiška), o paskelbti jam negailestingą karą, atsiremiant į dirbančiąsias mases. O tai reiškia revoliuciją iš viršaus ir sąmoningą judėjimą į socializmą.
Beje, tuo Putiną jau kaltina dešinieji. Deja, be pagrindo. Štai ką rašo Nikita Belych viename iš savo paskutinių kreipimųsi į rinkėjus:
„Mūsų šalininkų skaičius auga taip greit, kaip putiniški pataikūnai daro iš šalies naują sovoką, kaip greit jie atkuria TSKP ir kuria vado įvaizdį“.
O Dešiniųjų Jėgų Sąjungos Kreipimesi į verslininkus valdžia tiesiogiai kaltinama socializmo restauravimu:
„Dešiniųjų Jėgų Sąjunga daug kartų perspėjo jus dėl socializmo restauracijos Rusijoje grėsmės. Ir štai mes susilaukėme. Rubikonas peržengtas! Putino vyriausybė priėmė sprendimą užšaldyti sąskaitas. Šalyje atšauktas pagrindinis rinkos kainų kūrimosi mechanizmas. Nuosavybės teisės seniai tapo popierinėmis“.
Deja, tarp organizacijų, stojančių už Putiną, nėra nė vienos, kuri bandytų pagrįsti savo paramą Prezidentui kokiais nors reikalavimais. Karaliaujantis „odobriamsas“ aiškiai rodo judėjimų už Putiną nebrandumą ir dirbtinumą. Jei lyginsime su „oranžinės revoliucijos“ laikų Ukraina, tai galima pasakyti, kad Putino šalininkai labai panašūs į Janukovičiaus šalininkus, tuo tarpu kai žmonės, einantys į „rusų maršus“ ir „nepritariančiųjų maršus“, žymiai labiau idėjiškai motyvuoti ir gali sudaryti sąmoningą rusiško „maidano“ stuburą.
Ir visgi atrodo, kad didžiausias pavojus „Putino kursui“ kyla iš pačios „Putino partijos“, iš valdininkų ir Putino paskirtų valstybinių korporacijų vadovų. Daugelis šių žmonių šiandien svajoja vėl susikrauti į kišenes valstybės turtą ir legalizuotis kaip stambūs savininkai. Gerai, kad šiandien vėl yra ką privatizuoti. Tokiu atveju, dangstantis kalbomis apie Putino kurso tęsimą, vyks oligarchinio rėžimo restauracija. Manau, kad būtent tokios įvykių eigos, o ne Kasparovo su Kasjanovu, Putinas bijo labiausiai.
Šaltinis:http://left.ru/2007/16/yakushev168.phtml
Taip pat skaitykite:
“Stambusis kapitalas metė atvirą iššūkį Putinui” (2007 m. gegužės 28 d.)