Rasizmas Šiaurės Airijoje
ŽILVINAS BUTKUS
Kapitalizmas privertė daugybę lietuvių palikti savo šalį. Oficialiais duomenimis išvyko maždaug 400 tūkst. žmonių, tačiau manoma, kad iš tiesų išvykusių skaičius kur kas didesnis. Tuo tarpu išvykstantys ieškoti geresnio uždarbio į Šiaurės Airiją lietuviai susiduria su ksenofobija ir išpuoliais.
Kaip vasario 2 d. pranešė BBC, cituodama Lietuvos ambasadorių Jungtinėje Karalystėje V. Ušacką, „per pastaruosius biudžetinius metus įvyko 64 išpuoliai prieš lietuvius Šiaurės Airijoje“. Anksčiau jau buvo pranešimų, kad Ušackas planuoja organizuoti įvairius renginius, kurie teigiamai pristatytų Lietuvą ir pagerintų lietuvių įvaizdį šiame regione.
Iš tikrųjų išpuoliai prieš lietuvius kartojasi pastoviai. Pvz., 2006 m. birželį Belfasto priemiestyje buvo užpulti du lietuvių namai. Buvo išdaužyti langai ir sienos aptaškytos dažais. Rugsėjį Antrimo grafystėje buvo padegtas lietuviui priklausantis automobilis. Spalį Lisburne sprogstamosiomis medžiagomis buvo apmėtyti dar trys lietuvių namai.
Su ksenofobija Šiaurės Airijoje susiduria atvykėliai ir iš kitų Rytų Europos šalių bei kitų rasių atstovai – juodaodžiai ir geltonodžiai. Kaip dar prieš keletą metų rašė “People’s Weekly World”, juodaodžiams bei kinams nerekomenduojama nuomotis gyvenamųjų būstų pietų Belfaste, kadangi jie gali būti paprasčiausiai „sudeginti gyvi arba nužudyti“.
Žiūrint per ilgalaikę prizmę, rasistinių išpuolių skaičius Šiaurės Airijoje auga. Jei 1997 m. buvo užfiksuota tik 25 rasistiniai išpuoliai, tai 2003 m. liepos-2004 m. vasario intervale jų užfiksuota 212. Tai sąlygoja susidariusios prievartos ir terorizmo tradicijos šalyje, kuriose išaugo ne viena žmonių karta, ir sąlygos, kurias sudaro pats kapitalizmas.
Nesantaikos ir terorizmo tradicijų Šiaurės Airijoje šaknys siekia tolimą praeitį. Per XVI-XVII a. anglų kolonizaciją iš airių buvo atimamos žemės ir perduodamos kolonizatoriams. Bene daugiausia airių žemvaldžių žemių buvo konfiskuota Olsteryje (Šiaurės Airija). Jas gavo protestantai, išeiviai iš Anglijos ir Škotijos. Susikūrė naujas valdantysis sluoksnis, kurį jie sudarė (tokios yra ir ilgų, iki mūsų laikų besitęsusių religinių nesutarimų Airijoje tarp katalikų ir protestantų šaknys, kadangi pastarieji per kolonizaciją tapo išnaudojančiu sluoksniu, t.y. klasinis antagonizmas tarp žemvaldžių ir žemdirbių įgavo religinės nesantaikos išraišką). 1801 m. Airija tapo Jungtinės D. Britanijos ir Airijos karalystės dalimi. Tuo metu maždaug 86 proc. gyventojų Airijoje buvo užimti žemės ūkyje, kuriame vyravo žiaurios eksploatacijos sąlygos. Airija tapo vienu iš Anglijos pelnymosi šaltinių.
Airija ilgam atsidūrė sunkiose sąlygose. Daugiau kaip 1 mln. žmonių mirė per 1845-1849 m. badą, dar daugybė žmonių išvyko. Jei 1841 m. gyventojų skaičius Airijoje sudarė 8 mln. 178 tūkst. žmonių, tai 1901 m. jų buvo jau 4 mln. 459 tūkst.
Žinoma, per visą tą laiką kaupėsi Airijos atsiskyrimo nuo D. Britanijos potencialas. 1916 m. per sukilimą Dubline pirmą sykį buvo paskelbta Airijos Respublika. 1919 m. buvo sukurta Airijos respublikonų armija (ARA), kuri pradėjo karinius veiksmus prieš Anglijos pajėgas ir policiją. 1921 m. buvo pasirašyta taikos sutartis su D. Britanija. Didžioji Airijos dalis gavo dominiono statusą, tačiau 6 labiausiai išvystytos pramoniniu atžvilgiu grafystės (Šiaurės Airija) liko Jungtinės Karalystės sudėtyje. Britų kapitalistai nenorėjo atsisveikinti su pramoniniais regionais.
1949 m. Airija tapo nepriklausoma respublika, tačiau išliko nepasitenkinimas šalies suskaldymu. Nuo 1949 m. ARA ėmė aktyviai veikti Šiaurės Airijoje, kuri liko D. Britanijos sudėtyje, ir pagal susidariusias tradicijas rėmėsi katalikais. To pasėkoje ėmė augti susidūrimai tarp protestantų ir katalikų ir 1969 m. Londonas pasiuntė karinės pajėgas, kad nuslopintų konfliktą, po ko ARA perėjo prie „partizaninio karo mieste“ taktikos, išsiskaidžiusi į eilę autonominių grupuočių. Atskiros grupuotės galiausiai perėjo prie gryno terorizmo. Į žinomiausių ARA akcijų sąrašą įeina „Kruvinasis penktadienis“ 1972 m. (serija sprogimų Belfaste), pasikėsinimas į Margaret Tečer 1984 m., oro uosto Londone apšaudymas iš minosvaidžių 1994 m. Savo veiklą ARA nutraukė tik 2005 m.
Nieko nuostabaus, kad per tokią istoriją Šiaurės Airijoje įsitvirtinto smurtinės tradicijos. Tačiau tradicijos pačios savaime negali sąlygoti tokių reiškinių, kaip rasizmo šalyje augimas. Tai sąlygoja pats kapitalizmas. Buržuazinėje šalyje dėl kapitalizmo santvarkos ypatybių visada vienaip ir kitaip iškraipoma visuomenės arba dalies visuomenės sąmonė. Nepalankios daliai gyventojų materialinės sąlygos gimdo nepasitenkinimą, kuris įgyja tam tikras išraiškos formas priklausomai nuo šalies tradicijų. Dabar religinius aspektus palikdamas už borto nepasitenkinimą gimdo kapitalizmas, ir naujai susidariusios sąlygos skatina nebe religinę, o rasinę neapykantą ir ksenofobiją, kadangi į Vakarų Europą per pastaruosius dešimt metų plūstelėjo daug kitataučių.
Dalis vietinių gyventojų piktinasi, kad atvykėliai atima iš jų darbo vietas. Fašistinės, rasistinės grupuotės Šiaurės Airijoje kaltina atvykėlius visomis problemomis, su kuriomis susiduria darbininkai – darbo vietų netekimas, gyvenamųjų būstų stoka ir t.t. Prie viso to Šiaurės Airijoje greičiausiai auga skurdas. Pagal statistikas, beveik pusė vaikų ten gyvena skurde, tačiau manoma, kad tikroji padėtis blogesnė. Tokios tradicinės industrijos, kaip tekstilė, nyksta, laivų statyba beveik išnyko, aviacija neturi šviesios ateities. Tokios kapitalizmo realijos augina nepasitenkinimą, kuris reanimuoja smurtines tradicijas.
Todėl vargu ar Ušacko ketinimai rengti kažkokius renginius Šiaurės Airijoje, kurie pristatytų lietuvius kaip atliekančius teigiamą vaidmenį šio regiono ekonomikoje, pagerintų jų įvaizdį vietinių gyventojų akyse ir pan., duos kokių nors rezultatų, kadangi ekonominės priežastys lieka. Tai tas pats, kas bandyti atvėsinti kaistantį vandenį neužgesinant ugnies po juo.