Rytų Europos perkaitimas
ALEKSANDRAS ZOTINAS
Dabartinė pasaulinė likvidumo krizė artimiausioje ateityje turi visus šansus tapti savotišku veidrodiniu 1997-1998 metų Azijos kolapso atspindžiu. Tada pagrindinėmis „aukomis“ tapo Pietryčių Azijos ekonomikos, kurios dinamiškai augo iki krizės ir savo kailiu pajuto griuvimą perkaitusių nekilnojamo turto rinkų ir kitų aktyvų, kurie iki griuvimo momento buvo maitinami spekuliatyvinėmis užsienio investicijomis. Dabar ši nepavydėtina rolė su tam tikromis pataisomis ekonomikos dydžiui gali tekti Jungtinėms Valstijoms. Be to, kaip ir praėjusios krizės atveju, vienu iš tiesioginių jos trigerių greičiausiai bus ypatinga šalies priklausomybė nuo užsienio investicijų, tai yra didelis neigiamas mokėjimų balanso saldo. Ši finansavimo srovė turi vieną nemalonią savybę: vieną gražią dieną nutrūksta, ypatingai greitai išlygina prekybos disbalansą ir kartu palieka ekonomiką „griuvėsiuose“.
Šios pamokos verčia ekonomistus su nerimu žiūrėti į šalis, kurios pagal savo makroekonominius rodiklius kopijuoja 90-ųjų pabaigos „Azijos tigrus“. Tai, žinoma, liečia JAV, užgultas karčių nekilnojamo turto bumo pasekmių ir turinčias rekordinį pagal absoliučius skaičius neigiamą prekybos balanso saldo. Tačiau kai kurių pastaraisiais metais audringai besivysčiusių ekonomikų reikalai yra net gi blogesni. Prieš akis beveik visi artėjančios krizės simptomai: ir nesenas nekilnojamo turto bumas, kurį pakeitė staigus nuosmukis, ir artėjantys namų ūkio kreditų defoltai, ir fantastinė priklausomybė nuo užsienio finansavimo, ir kitos gana specifinės problemos. Jų žemą efektyvumą iki tam tikro momento pavyko nuslėpti dėka galingo pasaulinio augimo ir optimistinio stambių investorių nusiteikimo.
Kas rizikos grupėje?
Didžiausią nerimą ekspertams kelia šiandieniniai „Azijos tigrų“ dvyniai – Rytų Europos ir Baltijos šalys. Pagal ekonominių problemų mastus kai kurios Rytų Europos valstybės seniai pralenkė žinomus Vakarų Europos autsaiderius – Portugaliją, Italiją, Graikiją ir Ispaniją. Pagal analogiją su „emerging markets“ lyderiais BRIC, nelabai mandagūs investoriai neoficialiai praminė jas PIGS (Portugal, Italy, Greece, Spain).
Azijos krizės įkarštyje labiausiai pažeidžiamomis pasirodė ekonomikos su didžiausiu neigiamu mokėjimų balanso saldo. Iki jo pradžios Malaizija, Indonezija, Filipinai ir Pietų Korėja turėjo ilgamečius neigiamus prekybos balanso saldo, kurie prieškriziniais 1996 metais svyravo tarp 4,5 ir 5 proc. BVP. Labiausiai nukentėjęs Tailandas tada demonstravo 7,9 proc. BVP (ankstesniais metais šis rodiklis siekė 8 proc. BVP). Azijos krizė (o taipogi iš dalies ir Rusijos 1998 metais) buvo viso labo neišvengiamas šių disbalansų išlyginimas: pritraukti iš Vakarų pinigai perkaitino vietines rinkas (visų pirma akcijų rinkas ir nekilnojamą turtą), o po to taip pat greit paliko šias šalis, palikdami vietines ekonomikas giliausioje krizėje. Žiūrint iš makroekonominio taško, neigiamas prekybinio balanso saldo nėra pastovus: anksčiau ar vėliau jis išsilygina, ir kuo stipresnis šis disbalansas, tuo aštresnės bus pasekmės.
„Azijos tigrai“ už savo augimą 90-aisiais brangiai sumokėjo ir nuo to laiko ekonominę politiką vykdė apgalvotai ir net gi baikščiai, stengdamiesi neprisidaryti daug skolų (šios politikos prisilaikė ir Rusija po 1998 metų). Tačiau mažai kas mokosi iš svetimų karčių pamokų. „Azijos tigrų“ priklausomybės nuo užsienio finansavimo mastas 90-aisiais nublanks prieš „Rytų Europos tigrus“ 2000-aisiais. Didžiausią nerimą ekspertams dabar kelia Latvija, Bulgarija, Estija, Rumunija, Lietuva ir kiek mažiau – Vengrija ir Slovakija (už Europos ribų – Turkija). 2007 metais daugumos šių šalių neigiamas prekybinio balanso saldo tvirtai laikosi aukščiau 10 proc. BVP, o Latvijoje iš viso pasiekė stulbinančius 25 proc. BVP! „Fitch“ analitikas Edvardas Parkeris, komentuodamas kompanijos sprendimą sumažinti pirmų keturių šalių suverenaus reitingo prognozę nuo „stabilus“ iki „negatyvus“, pažymėjo, kad „užsienio deficitą buvo lengva refinansuoti perteklinio likvidumo ir investuotojų tolerancijos rizikai sąlygomis, dabar gi, pasaulinio kreditinio šoko metu, tai padaryti kur kas sunkiau“. Investicinio banko „Goldman Sachs“ prognozė Latvijai dar niūresnė: „pastovaus prekybos balanso lygio palaikymui Latvijos BVP augimas turi būti pakeistas smukimu mažų mažiausiai iki minus 7-8 proc. BVP per metus“. O kas sakė, kad bus lengva?
Prabanga kito sąskaita
Bumą, kurį pergyveno daugelis Rytų Europos šalių pastaraisiais metais, lydėjo nesulaikomas užsienio kreditų augimas – hipotekinių, vartotojiškų ir korporacinių. Euforija gyvenamojo ir komercinio nekilnojamo turto sektoriuje ir gretutinėje hipotekinio kreditavimo srityje buvo panašaus masto kaip ir „housing boom“ JAV, ir būtent ji daugiausia privedė prie audringo BVP augimo (ta pati Latvija lyderiavo visoje Europoje pagal šį rodiklį praėjusiais metais). Nekilnojamo turto bumas Jungtinėse Valstijose užsibaigė, kaip žinia, masiniais defoltais, stambiausi bankai nurašė dešimtis milijardų dolerių, o pasaulį ištiko sunkiausia likvidumo krizė. Tačiau jei JAV ir išlaidavo kitų sąskaita, tai visgi ne iki tokio lygio: JAV neigiamas prekybos balanso saldo sudarė 6 proc. BVP. Tai labai daug ir labai blogai (TVF krizine riba laiko 5 proc. BVP), tačiau vis dėlto tai ne latviškieji 25 proc.! Sutampa ir kiti simptomai: ekonomikos augimas globalinio nekilnojamo turto burbulo pagrindu buvo lydimas infliacijos augimo. Tik, kitaip nei Jungtinėse Valstijose, čia skaičiai kur kas didesni: nuo 7 iki 15 proc. praėjusiais metais.
Be to, dar neperėję prie euro Rytų Europos ir Baltijos „tigrai“ gali susidurti su papildoma problema, ne aktualia JAV, būtent – su kursų rizika. Skolos, kurių prisidarė Rytų Europos ir Pabaltijo šalys, laikomos daugiausia ne nacionalinėje valiutoje! Audringai augant infliacijai, vietiniai centriniai bankai buvo priversti laikyti diskonto normą pakankamai aukštą, kas padarė kreditus užsienio valiuta labiau patraukliais bizniui ir gyventojams dėl mažų palūkanų normų. RGE Monitor duomenimis, nuo 60 iki 75 proc. visų kreditų (tiek korporacinių, tiek ir vartotojiškų) Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje laikomi eure, Šveicarijos frankuose ir doleriuose, o Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje jie sudaro maždaug 50 proc. Kita vertus, didesnis procentas (diktuojamas aukštų centrinių bankų normų) obligacijoms, laikomoms vietinėse valiutose, privedė prie galingo užsienio kapitalo pritraukimo (kaip tik padengiančio prekybos balanso deficitą) ir, atitinkamai, spekuliantai supirko latus, litus, kronas, forintus ir levus. Šis procesas yra ne kas kita, kaip klasikine keri-treid schema, išbandyta stambių tarptautinių spekuliantų pirmą sykį su tais pačiais „Azijos tigrais“ 90-ųjų pabaigoje.
Laukiant smūgio
Stabiliose sąlygose vienų ar kitų keri-treid sandėrių nutraukimas išlyginamas kitų sudarymu, ir viskas vyksta palyginti sklandžiai. Tačiau kai šie nutraukimai tampa masiniai (trigeriu šiuo atveju tampa panika pasaulinėse biržose), valiutos su aukšta palūkanų norma kursas smarkiai krenta valiutos su žema palūkanų norma atžvilgiu. Spekuliantams tai nesvarbu: jiems svarbiausia – suspėti nuimti savo profitą ir laiku įvykdyti atgalinę konvertaciją. Būtent tokį smūgį ir devalvaciją dolerio atžvilgiu patyrė Tailando batas, Malaizijos ringitas ir Indonezijos rupija 1997 metais. Ir būtent tokia grėsmė dabar daugiau nei aktuali kai kurioms Rytų Europos ir Baltijos valiutoms. Kol kas valanda X joms dar neišmušė, tačiau, matomai, ji jau netoli. Žinoma, vietinių valiutų devalvacijos sąlygomis gyventojams ir kompanijoms grąžinti skolas, laikomas eure ir Šveicarijos frankuose, bus, švelniai tariant, sudėtinga. Tačiau kam tai rūpi? Krizė ant slenksčio, Amerikos ir Vakarų Europos bankai patys gyvena ne pačius geriausius laikus, „skęstančių gelbėjimas – pačių skęstančių reikalas“.