Seime užsižiebė fašizmo židinys
Kaip buvo pranešta gegužės 22 d., TS-LKD frakcijos nariai Paulius Saudargas ir Petras Luomanas įregistravo Seimo posėdžių sekretoriate Baudžiamojo kodekso papildymo projektą, eilinį sykį sulyginantį komunizmą su fašizmu ir numatantį baudžiamąją atsakomybę už antitarybinių mitų neigimą. Jų formuluotė skamba taip: „būtina kriminalizuoti viešą komunistinių ar fašistinių nusikaltimų neigimą, propagavimą ar menkinimą, …taip pat kriminalizuoti viešą Lietuvos partizanų šmeižimą, jų atminimo niekinimą“ - „tas, kas viešais pareiškimais, žodžiu, raštu, panaudodamas visuomenės informavimo priemonę, paskleisdamas pranešimų elektroninių ryšių tinklais, naudodamas kitas elektroninių ryšių ar viešai prieinamas informacinių technologijų priemones ar kitokiu būdu propagavo, neigė, šiurkščiai menkino ar pateisino komunizmo ar fašizmo vykdyta genocidą ir kitus komunizmo ar fašizmo vykdytus nusikaltimus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų“. Tai yra tinkama proga aptarti ir įvertinti nuo metų pradžios Lietuvoje vykstančius procesus.
Toks P. Saudargo ir P. Luomano žingsnis būtent dabar yra neatsitiktinis. Akivaizdu, kad toks projektas nukreiptas išskirtinai prieš Lietuvos marksistus ir sąžiningai istoriją nagrinėjančius žmones, kurie nėra materialiai susieti su dabartine buržuazine valstybine mašina ir todėl nepasiduoda dabartinei ideologijai bei jos primetamiems istorijos vertinimams. Jis nukreiptas visų pirmą prieš portalus Komunizmas.org, Pokaris.info ir Leftas.
Išsišokimai prieš šiuo projektus buržuazinėje žiniasklaidoje prasidėjo dar prieš porą metų, tačiau jau 2008 m. pabaigoje raginimai panaudoti prieš šių projektų kūrėjus administracines priemones pasigirdo ir politinių veikėjų lūpose. Tuomet dešiniosios TS-LKD nariai V. Aleknaitė-Abramikienė ir K. Čilinskas veiksmais iš saugumo pusės ėmė grasinti forumui Komunizmas.org. Netrukus „liberalų“ frakcijos nariai D. Kuodytė ir V. Grubliauskas oficialiai kreipėsi į VSD su prašymu ištirti, ar Lefto ir Pokaris.info veikla nepažeidžia įstatymų. Netrukus po to, kai buvo gautas VSD atsakymas, jog „baudžiamosios atsakomybės neįžvelgta“, šį dešiniųjų juodašimčių vajų pratęsė TS-LKD frakcijos nariai P. Saudargas ir P. Luomanas, kreipdamiesi į Generalinę prokuratūrą dėl „partizanų niekinimo“, dargi pridėję juokingus kaltinimus, esą Pokaris.info ir Komunizmas.org skatina „ksenofobines ir antidemokratines nuotaikas“. Generaliniam prokurorui tada turbūt beliko pasukioti pirštą prie smilkinio, kadangi net ir su teise nesusijusiam žmogui buvo akivaizdu, jog esant tokiems kaltinimams projektų autorius išteisins bet koks teismas, kadangi minėtieji projektai nepasisako nei prieš svetimšalius, nei prieš demokratiją (skiriasi tik dešiniųjų ir kairiųjų demokratijos supratimas), o už pokario banditų vadinimą jų tikruoju vardu baudžiamoji atsakomybė apskritai nenumatyta. Naujų žygių šiedu juodašimčiai ėmėsi turbūt gavę iš Generalinės prokuratūros panašaus turinio atsakymą. Dar daugiau, juos turbūt labai įsiutino lietuviškojo interneto reakcija į jų kreipimąsi į prokuratūrą, kai dauguma komentatorių ne tik apskritai neigiamai įvertino tokį žingsnį, bet ir didelė jų dalis smarkiai sukritikavo pačius vadinamuosius „partizanus“. „Tai kad jie ir buvo banditai“, - tokia buvo gana didelės komentatorių dalies reakcija. Pokaris.info ta progą netgi parengė ironišką atsakymą, kuriame surinko didelę tokių komentarų dalį ir pasiūlė seimūnams kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl jų visų. Tai turbūt išgąsdino iki šiol padebesiais skrajojusius „ultrapatriotiškus“ seimūnus ir jie turbūt nusprendė jėga nuslopinti šias ganėtinai plačias ir pavojingas gležnai lietuvio sąmonei tendencijas įvedant įstatymą, kuris leistų sodinti į kalėjimą už antitarybinių mitų neigimą. Neatmestina, kad naujosios P. Saudargo ir P. Luomano iniciatyvos taipogi gali turėti ryšį su reportažų serija Lefte Gegužės 9-osios proga, kuri parodė, kad Lietuvoje ne tik daug kas gerbia šią šventę, bet ir įvairiose Lietuvos dalyse atsiranda aktyvistų, kurie noriai ir sąžiningai informuoja likusią visuomenę apie šiuos minėjimus, ko nepasakysi apie stambiąją žiniasklaidą.
Šis kryžiaus žygis prieš vienintelius tikrai laisvus nuo kapitalo ir buržuazinės ideologijos interneto portalus, kaip stovinčius konfrontacijos su šia ideologija ir kovos už istorinę teisybę priešakyje, vyksta paraleliai su tam tikrais procesais visuomenėje. Pirmasis šių metų ketvirtis, po liaudies įsiūčio protrūkio sausio 16-ąją, pasižymėjo iki šiol negirdėtu per pastaruosius porą buržuazinės valstybės gyvavimo dešimtmečių dešiniųjų jėgų puolimu. Po sausio 16-osios pasirodė ištisa virtinė draudimų ir varžymų. Vasario antroje pusėje buvo paskelbta, kad savivaldybė leis mitinguoti prie seimo ne daugiau kaip 300 žmonių. Atsirado draudimai artintis prie seimo, pvz., kovo 10 d. dėstytojams ir studentams nebuvo leista mitinguoti aikštėje prie seimo – mitingas buvo nustumtas į automobilių aikštę už seimo.
Per trumpą laiką buvo uždrausta visa eilė demonstracijų – tarp jų „Fronto“ partijos demonstracija bei vasario 19 d. numatyta studentų demonstracija prieš švietimo reformą, ir tai nepaisant netgi to, kad dabartinių studentų organizacijų viršūnėlė pati yra dešinioji bei reakcinga. Tai reiškia, kad slopinimo priemonės nukreipiamos ne tik prieš kairiuosius arba bent jau tuos, kurie jais dedasi, bet ir apskritai prieš visus, net ir kai kurias dešiniąsias grupes, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nepatenkintos dabartinio režimo veiksmais. Faktiškai tai yra atskirų dešiniųjų grupuočių, aiškiausiai ir aršiausiai reiškiančių stambiojo kapitalo interesus, diktatūros formavimosi tendencijos.
Dar daugiau, kovo 11-osios eitynėms leidimo prašė Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su Lygių galimybių plėtros centru, t.y. organizacijos, kurios turi mažai ką bendro su kairumu ir tuo labiau neturi nieko bendro su komunizmu, o veikia išskirtinai buržuazinės demokratijos normų pagrindu. Štai iniciatyvinė grupė „Už Lietuvą – visiems“ taip paaiškino eitynių tikslą: „skatinti Lietuvoje europietiškas vertybes bei pasisakyti už demokratinę santvarką, įtvirtintą Lietuvos Konstitucijoje“. Netgi jiems leidimas mitinguoti nebuvo duotas. Paaiškinta tai buvo tuo, kad skustagalviams tokia eisena nepriimtina ir todėl jie imsis smurto! Tačiau leidimą marširuoti kovo 11-ąją Vilniaus gatvėmis gavo neonacistai, t.y. tie patys skustagalviai. Tai aiškiai rodo valdančiosios viršūnėlės simpatijas ir prioritetus. Apie 500 ultradešiniųjų, organizuoti kelių neonacistinių organizacijų, pražygiavo Vilniaus gatvėmis – kelis kartus daugiau nei skandalingąją ir mažiau organizuotą praėjusių metų kovo 11-ąją. Tam tikra prasme tai galima vertinti kaip dešiniųjų jėgų raumenų demonstravimą, demonstravimą savo gatvinių būrių, kuriems netolimoje ateityje gali būti leista įvedinėti gatvėse tvarką, jei to atsisakys mažas algas gaunantys ir protestuojantys policininkai. Juk netgi dabartinės inteligentijos tarpe yra kalbų, kad sausio 16-ąją mažai trūko, kad kai kurios policijos dalys pereitų į protestuojančiųjų pusę.
Visus šiuos įvykius ėmė lydėti kairiųjų užpuldinėjimai. Sausio 16 d. laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ korespondentas buvo fiziškai užpultas fašistuojančių veikėjų, apkaltinusių profsąjungas, kad tos neva atvedusios prie seimo riaušes sukėlusius „rusus“. Kovo mėnesį buvo sumuštas„Naujosios kairės 95“ narys D. Burba. Šį įvykį policija klasifikavo ne kaip politinį persekiojimą, o kaip užpuolimą ir vagystę. Taipogi prasidėjo bandymai teisiškai persekioti ir galbūt įbauginti įvairius veikėjus, dalyvavusius sausio 16-osios mitinge. Netgi oficiozinių profsąjungų veikėjui Černiauskui teko stoti prieš teismą, kuris, tiesa, netrukus jį išteisino. Dabar prieš teismą stojo Paleckis.
Nėra jokių abejonių, kad vyksta šliaužianti Lietuvos fašizacija. Buržuaziniai ideologai yra prigalvoję gausybę interpretacijų ir teorijų, visaip bandančių paneigti klasines fašizmo ištakas, jo ekonominį-socialinį pamatą, netgi nusivažiuoja iki teiginių, esą hitlerinė Vokietija net nebuvusi fašistine, kad fašistine buvusi tik Musolinio Italija. Tačiau tikras, marksistinis fašizmo įvertinimas buvo duotas dar 1933-1934 m. vykusiame Kominterno Vykdomojo Komiteto XIII plenume, 1935 m. vykusiame VII Kominterno Kongrese jį pakartojo žymus bulgarų komunistas G. Dimitrovas:
„Fašizmas – tai atvira labiausiai reakcingų, labiausiai šovinistinių, labiausiai imperialistinių finansinio kapitalo elementų teroristinė diktatūra… Tai teroristinio susidorojimo su darbininkų klase ir revoliucine valstietijos bei inteligentijos dalimi organizacija. Fašizmas užsienio politikoje – tai pačios grubiausios formos šovinizmas, kultivuojantis zoologinę neapykantą kitoms tautoms“.
Nuo šio apibrėžimo praėjo jau daug metų ir visuomenės struktūra tam tikru laipsniu jau pasikeitė, tačiau pati apibūdinimo esmė išliko teisinga ir aktuali, ypač dabar, kapitalistinį pasaulį, tame tarpe ir Lietuvą, vėl ištikus beveik šimtmetį nematyto masto krizei. Marksizmas teigė ir teigia, kad fašizmas yra politinė bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpio srovė, siekianti atviros diktatūros priemonėmis išsaugoti kapitalo viešpatavimą, apginti jį nuo masinio darbo žmonių nepasitenkinimo. Tie procesai, kurie dabar vyksta Lietuvoje, veda būtent į valstybinės-teroristinės organizacijos kūrimąsi, į teroristinio susidorojimo su nepatenkintaisiais gyventojų sluoksniais ir progresyvia inteligentijos dalimi praktiką. Tuo tarpu zoologinė rusofobija dalies valdančiųjų sluoksnių kultivuojama jau seniai.
Jau galima sudaryti sąrašą dešiniųjų, kurie aktyviausiai siekia įteisinti represijas prieš mus, fašizmo šauklių. Matomai, aktyviausiai iš jų yra fašistai TS-LKD nariai Paulius Saudargas ir Petras Luomanas. Nuo jų netoli atsilieka šie reakcingi veikėjai, kurie jau ragino ir bandė imtis prieš mus teisinių priemonių – tai V. Aleknaitė-Abramikienė ir K. Čilinskas iš TS-LKD bei D. Kuodytė ir V. Grubliauskas iš „Liberalų sąjūdžio“. Partijas, kurios balsuos už šį projektą, taipogi galima bus pagrįstai klasifikuoti kaip fašistines.
Fašizmo šauklys TS-LKD narys Paulius Saudargas Dar praėjusių metų birželį uždraudus Lietuvoje tarybinę simboliką mes perspėjome, kad tai yra fašistinės tendencijos, kad tai neatsiejamai susiję su būsima kapitalizmo krize, ir kad tai nesibaigs. „Tai yra ne kas kita, kaip kapitalizmo ruošimasis sunkiems laikams. <...> Būtent prieš augantį darbo liaudies nepasitenkinimą ir jau dabar juntamą socialistinių idėjų plitimą yra nukreiptos šios fašizmu dvokiančios priemonės. <...> Kuo didesnis žmonių nepasitenkinimas bus, kuo radikalesniu ir stipresniu jis taps, tuo daugiau fašizmo bruožų įgis dabartinė Lietuvos Respublika…“. „Ypač paspartėti šis procesas gali dabar, įsibėgėjančios krizės akivaizdoje“, - konstatavome šių metų sausį. Apie tai, kaip glaudžiai buržuazinio režimo egzistavimas yra susijęs su jo ideologiniu pagrindu ir istorijos vertinimu, mes rašėme: „Rašydami tiesą apie pokarį, mes faktiškai mušame pagrindą iš po kojų dabar Lietuvoje viešpataujančiai ideologijai, kurios pagrindą nemaža dalimi sudaro „laisvės kovų“ mitologija. Kokias pasekmes gali sukelti šios mitologijos demaskavimas? Ši pagal Gebelso receptą „daug kartų pakartotas melas tampa tiesa“ be perstojo varoma propaganda tam tikru mastu gali vedžioti darbo žmones už nosies, migdydama jų nepasitenkinimą kapitalizmo realijomis brukant haliucinogeninę mintį apie didvyriškas ir tragiškas praėjusių kartų kovas už mūsų šalies „laisvę“, kurią „mes“ pagaliau „iškovojome“ žlungant Tarybų Sąjungai, ir kad tai turėtų nusverti bet kokius materialinius sunkumus, su kuriais susiduria darbo žmonės. Tačiau tokiam apgirtimui iškyla grėsmė, jei kažkas pradeda kalbėti tiesą, jog prieš pusę amžiaus jokių „laisvės kovų“ nebuvo, o tik buožija norėjo susigrąžinti savo privačią nuosavybę ir dėl to eilę metų terorizavo Lietuvos darbo liaudį. Tokioje situacijoje mažiau patikliam žmogui gali kilti mintis, kad jei tuometinis teroras buvo nukreiptas prieš darbo žmones ir jų valdžią, tai ir „kova prieš okupaciją“ to pavadinti negalima. O jei dauguma gyventojų vadinamajai „okupacijai“ priešintis nenorėjo ir apskritai tas laikas, kai daug kas buvo geriau, turbūt net nebuvo „okupacija“, tai nuo ko mes išsivadavome? Nuo pačių savęs? Ir jei žinome, kad tada jokios „okupacijos“ nebuvo, tai kam mums reikalinga ši dabartinė šlykštynė, besivadinanti kapitalistine santvarka? Būtent tokios masių nuotaikų evoliucijos dabartiniai buržuaziniai ideologai bijo labiausiai ir būtent dėl to šie dešinieji propagandistai niekaip negali nurimti, tiek spaudos puslapiuose, tiek ir per radiją bandydami kaip nors mus apšmeižti.“ Kol kas nežinia, ar šiems papildymams seime bus pritarta, tačiau galima prognozuoti, kad dešiniųjų jėgų puolimas tuo nesibaigs. Ypač jei toks įstatymas vis dėlto bus priimtas, bus galutinai peržengta toji riba, po kurios prasideda politinis persekiojimas stambiojo kapitalo interesais, politinės represijos prieš progresyviąją inteligentijos vien už kitokias interpretacijas ir apskritai prieš visų visuomenės sluoksnių aktyvistus, kurie yra ne kapitalo, o darbo žmonių interesų pusėje. Juolab, kad šis žingsnis žengiamas ne ramiuoju, ne kapitalizmo klestėjimo periodu, o kapitalizmo krizės periodu, darbo žmonių pasipriešinimo kapitalo valdžiai augimo laikotarpiu, ideologinių ir teorinių šio pasipriešinimo reiškėjų gimimo periodu. Lietuvoje atsiras politiniai kaliniai, fašistinių represijų aukos. Peržengus šią galutinę ribą fašistinio režimo kūrimasis Lietuvoje įgaus pagreitį, ir anksčiau ar vėliau Rytų Europoje po ilgų metų pamatysime atvirą, jokiais buržuazinės demokratijos papuošalais neapdangstytą teroristinę stambiojo kapitalo diktatūrą, kultivuojančią egzaltuotą šovinizmą, nacijos didybę ir pasiutusią neapykantą bei prievartą prieš bet kokius režimo oponentus, kairiuosius, ginančius darbo žmonių interesus, ypač komunistus. Leftas
2009-05-23