Sic transit gloria mundi (Taip praeina pasaulio garbė)
ZENONAS PILKAUSKAS
Labai nuskurdina Lietuvos XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios istoriją ultrapatriotai, išleisdami iš akiračio kun. Konstantino Olšausko (Alšausko) asmenybę. Tai vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų, odiozinė persona visais atžvilgiais. Pateiksime jo trumpą biografiją.
Prelatas K.Olšauskas iškilo Kaune 1906 metais, prasidėjus reakcijai po 1905 m. revoliucijos ir didelei ekonominei krizei, ypatingai metalo pramonėje. Tuomet jis suorganizavo Kaune švento Juozapo darbininkų draugiją, kuri greitai suskilo į dvi dalis: lietuviškai kalbančiųjų ir lenkiškai kalbančiųjų. Tai buvo aiški reakcinė draugija, kurios vadas kun. Olšauskas buvo tvirtai susijęs ne tik su fabrikantais (Tilmansu, Rekošu, Šmidtu ir kitais), bet ir su carine policija, žandarmerija ir Kauno gubernatoriumi Veriovkinu. K.Olšauskas padėjo geležies fabrikantams su tos draugijos pagalba visiškai laimėti lokautą, kurį jie buvo paskelbę 1906 m. spalio 26 d.; jis užsibrėžęs sau tikslą „visomis jėgomis ginti (caro) valdžią ir valdininkus“ (taip jis rašė 1910 m. Kauno gubernatoriui Veriovkinui), įdavinėjo revoliucinius darbininkus policijai, o juodašimčiams išrūpindavo leidimą ginklus laikyti.
Fabrikantai Rekošas ir Tilmansas nebepriėmė į savo fabrikus darbininkų be kunigo K.Olšausko paliudijimo apie jų ištikimybę. Kunigas K.Olšauskas duodavo paliudijimą tik tuomet, jei darbininkas prie kryžiaus prisiekdavo, kad niekuomet daugiau nebekels streikų, niekuomet nebesipriešins savo darbdaviams, nebekovos prieš caro valdžią ir nepriklausys jokiai Socialistų partijai. Be to, kunigas K.Olšauskas įkūrė 1906 m. „Saulės“ švietimo draugiją, kuri visa ką darė, kad vienytų lietuvius su caro valdžia; K.Olšauskas visada joje pabrėždavo caro išsaugojimo būtinybę: „Dieve, carą saugok“. Už tuos savo „nuopelnus“ 1909 m. jis gavo iš caro valdžios 500 rublių dovanų, o darbininkai jį praminė „Kauno oberpolicmeisteriu“.
1911 m. jis kartu su kunigu Tumu keliauja į Ameriką rinkti aukų „Saulės“ namams statyti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, atidarant „Saulės“ kursus, kunigas K.Olšauskas pasiuntė tokią telegramą Rusijos vyriausiajam karo vadui: „Pasimeldę už caro ir Jūsų Didenybės sveikatą, taip pat už visą karžygišką armiją, lietuvių švietimo „Saulės“ draugija su lietuvių tautos atstovais siunčia Jūsų Didenybei širdingiausius linkėjimus galutinai nuveikti priešus ir prisijungti Prūsų Lietuvą prie Rusijos“. Dievo tarnas ir toliau buvo linkęs bernauti caro valdžiai.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugelis miesto ir kaimo vargingųjų žmonių, ieškodam darbo, kėlėsi į stambius Rusijos miestus. Vokiečių kariaunos siautėjimas Vakaruose kėlė siaubą Lietuvos gyventojams. Ypač daug lietuvių persikėlė į Rusijos gilumą 1915 m. vasarą ir rudenį. Buvo evakuojamos pramonės įmonės, įstaigos, mokyklos. Turimais duomenimis, iš Vilniaus ir Kauno gubernijų buvo išvežta 160 pramonės įmonių. Daugelis gamyklų ir fabrikų buvo evakuota iš Rygos, kur taip pat dirbo daug lietuvių. Šios įmonės buvo perkeltos į Petrogradą, Maskvą, Smolenską, kitus miestus. Rusijos vidaus gubernijose, Ukrainoje, Baltarusijoje apsigyveno apie 300 tūkst. lietuvių pabėgėlių. Karo pradžioje į rusų armiją buvo mobilizuota per 60 tūkst. Lietuvos gyventojų. Ypač daug lietuvių - iki 150 tūkst. - susitelkė Petrograde ir Petrogrado gubernijoje.
Lietuvos gyventojų, pasitraukusių į šalies gilumą, socialinė padėtis buvo įvairi. Daugumą sudarė kadriniai darbininkai, taip pat smulkieji ir vidutiniai valstiečiai, papildę proletariato gretas. Dalis pabėgėlių buvo buržuazijos atstovai, inteligentija, moksleiviai. Nemaža buvo ir katalikų dvasininkų. Tarp jų atsirado ir kunigas K.Olšauskas.
Rūpintis pabėgėliais caro valdžia pavedė kunigaikštytės Tatjanos komitetui, kuris sudarė nacionalinius skyrius. Buvo gautos milžiniškos pinigų sumos. Vilniuje 1914 m. gruodžio 4 (lapkričio 21) d. įsikūrė Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Šios, Valstybės Dūmos atstovo M.Yčo vadovaujamos, draugijos Centro komitete visus reikalus tvarkė lietuvių buržuazijos ir katalikų dvasininkijos atstovai. Gaunamas iš carinės valstybės iždo lėšas draugija daugiausia panaudojo buržuazijos elementams sušelpti, o taip pat buržuazinei klerikalinei ideologijai skleisti, kad izoliuotų žmones nuo Rusijos revoliucinio proletariato įtakos.
Vokiečiams artėjant prie Vilniaus Draugija skilo į dvi puses. Viena su M.Yču ir K.Olašausku išvažiavo į Rusijos gilumą, kita - su A.Smetona - liko Vilniuje. Milžiniškos lėšos buvo padalintos po lygiai.
Voroneže buvo įsteigtos lietuviškos mokyklos, kuriose „bog, car i voinskij načalnik“ tampa K.Olšauskas, tęsdamas savo juodašimtiškus darbus, organizuodamas mokinių šnipinėjimą ir bjauriai persekiodamas neištikimus katalikybei. Jo pastangomis buvo pašalinta iš mokyklos keliolika moksleivių, tarp jų - jaunas poetas Julius Janonis. Ką reiškia žalią jaunimėlį išmesti į gatvę? Tai reikšė pasmerkti juos badui! Katalikiška K.Olšausko sąžinė buvo kieta kaip jaučio oda.
Kunigas K.Olšauskas jautriai seka karo eigą. Matydamas, kad rusų armija patiria didelius nuostolius, tikėdamas, kad karą laimės vokiečiai, K.Olšauskas nutaria pakeisti šeimininką: jis periskelia į vokiečių okupuotas sritis. Pabėgti iš Rusijos kunigą K.Olšauską ragino kylanti socialinio sprogimo baimė. Tik pagalvokit: J.Janonis Voroneže įsteigė socialdemokratinę lietuvių moksleivių kuopą, kuri leido laikraštėlį „Atžala“, skelbiantį „antrosios 1905 m. laidos“ Rusijoje neišvengiamumą. Akademikas Vytautas Kubilius vėliau rašys: „Julius Janonis - ryškiausias bręstančios socialistinės revoliucijos skelbėjas ir proletariato klasės balsas lietuvių literatūroje. Jis iškilo kaip poetas-kovotojas, poetas-bolševikas, poetas-internacionalistas. Lietuvių revoliucinę poeziją Janonis pasuko į socializmo idėjų vagą, praturtino ją sugestyvia psichologine autoanalize ir objetyvizuoto poetinio pasakojimo vaizdingumu.“
Kaizerinė valdžia išskėstomis rankomis priima stambų „atsivertėlį“ K.Olšauską. Svarbu pažymėti, kad okupuotoje Lietuvoje buvo priimti įstatymai, kurie kunigus sulygino su vokiečiais, tad jie galėjo keliauti laisvai iš vienos vietos į kitą. Eiliniam lietuviui tai buvo neįmanoma.
1916 m. K.Olšauskas, kaip anksčiau caro valdžios pristatytas kandidatas į vyskupus, važiuoja į Romą pas popiežių Benediktą XV ir pastarojo maloniai priimamas. Gauna net iš jo leidimą padaryti visose katalikų bažnyčiose vienadienę rinkliavą nukentėjusiai dėl karo Lietuvai. Į Rusiją jis jau nebegrįžta: bijosi ten prasidėjusios revoliucijos. Susideda su Gabriu ir vokiečiu imperialistų agentu baronu Fridrichu fon Ropu ir pasidaro „karštu Lietuvos nepriklausomybės rėmėju“.
Gabrys, tikroji jo pavardė Paršaitis arba Juozas Paršinskas, kilęs iš Garliavos (užtat jis kartais vadindavo save grafu de Godleva - Garliava lenkiškai buvo vadinama „Godleva“). 1905 m. buvo prisidėjęs prie demokratų-liaudininkų, paskui emigravo užsienin ir pasidarė pirmuoju lietuvių „diplomatu“, sudarė savo informacinį biurą, kuris Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo kartu ir prancūzams, ir vokiečiams, imdamas iš vienų ir kitų pinigus. Kartu su prelatu Olšausku, baronu fon Ropu sudarė „Lietuvių aukščiausios tarybos delegaciją“, paskelbė niekieno neįgaliotą „pildomąjį lietuvių komitetą“ ir pan.
Karo metais Šveicarija pasidarė šnipinėjimo centru. Vokiečių imperialistai organizuoja Lozanoje tariamą „Tautų kongresą“. Ten buvo paskelbtas su vokiečių agentais suderintas Lietuvos nepriklausomybės siekimas, nukreiptas tik prieš caro Rusiją.
Prelato K.Olšausko, J.Gabrio, barono fon Ropo, kunigo J.Purickio „veikla“ buvo tokia šlykšti, kad net kunigas Tumas neiškentęs parašė 1917 m. ėjusiame Petrapilyje buržuaziniame savaitraštyje „Lietuvių balsas“ (Nr. 55-58) nemažai straipsnių. Kunigas Tumas rašė:
„Šiuo kartu gerai sutikdami su socialistais, griežtai protestuojame prieš dirbtinius, nemokėlių ir nedorėlių rankomis paleistus, niekieno neįgaliotus neva tautos diplomatus, kurie su diplomatijos pabūklais tiek temoka apseiti, kiek beždžionė su akiniais… Arba dar blogiau: sutinka būti kitų pašalinių diplomatijų įrankiu. Protestuojame ir net tautos tieson šaukiame anoniminius, bevardžius Šveicarijos komitetus, kurie neva dėl tėvynės gerovės jau bent dveji metai meluoja pasauliui ir patiems tautiečiams. Klausiame, kas tie „nepriklausomieji“ komitetai, kurie vokiečiams pataikauja, skelbdami neva lietuvių tautos imperialistinius užgaidus gudų žemėms praplėsti sapnuojamą Lietuvos Karaliją? Kas tie „lietuviai“, kurie neišsižada Mozūrų ne tik Augustavo ir Suvalkų apskrityse, bet net visoje Lomžos gubernijoje, didindami chimerinę savo valstiją jau kitų kaimynų, lenkų žemėmis… Kas tie „diplomatai“, kurie kartkarčiais per telegrafo agentūras paskelbia pasauliui tai vienus, tai kitus neva vokiečių sumanymus įsteigti nepriklausomą Lietuvos Karaliją?.. Kam tie pigūs tuščiapūsliai į Europos padangę leidžiama?“
Tiesa, greitu laiku ir pats kunigas Tumas savo žodžius atšauks ir bendradarbiaus su prelatu K.Olšausku.
Nepavykus su vasario 16 d. nepriklausomybe, A.Smetona ir kiti, tarp jų prelatas K.Olšauskas, 1918 metų viduryje rūpinosi Lietuvai karaliaus suradimu ir jį suranda. Lietuvos Taryba 1918 m. paskelbia Lietuvos karaliumi Mindaugu II Viurtembergo kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą. Tačiau ši avantiūra, prasidėjus Vokietijoje revoliucijai, sužlugo.
Per Versalio taikos derybas prelatas K.Olšauskas buvo paskirtas Lietuvos delegacijos nariu ir pasiėmė J.Gabrį sau sekretoriumi, už tai buvo iš delegacijos atšauktas.
Vėliau Lietuvoje K.Olšauskas smarkiai užsiėmė įvairiais „bizniais“, norėjo Nemuną elektrifikuoti, sudarė tam tikrą akcinę bendrovę, bet jos pinigai dingo. Pažymėsime, kad ir šiandien jie nesurasti. Pagarsėjo jis savo meilužės Ustijanauskienės pasmaugimu Birštone, ant Vytauto kalno, o ankščiau neaiškiomis aplinkybėmis pražudė savo sūnų Konstantiną-Ričardą. Nusikaltimų nebuvo galima paslėpti. Šešiasdešimtmetis žudikas su auksiniu prelato žiedu ir briliantais papuoštu kryžiumi gavo šešerius metus kalėjimo, kai tuo metu Kauno demonstrantai, protestavę prie Vyriausiojo tribunolo rūmų prieš mirties nuosprendį Domui Kučinskui, nepadariusiam jokio nusikaltimo, gavo po dvylika, dešimt metų. Ironiškai skambėjo buržuazinės teisingumo ministerijos rūmų fasado žodžiai: „Justitia est fundamentum regnorum!“ („Teisingumas - valstybės pagrindas!“)
Įdomu pažymėti, kokiose sąlygose „kalėjo“ prelatas K.Olšauskas. Prelatui buvo duota vienutė, kad jis nepajustų tikrojo kalėjimo gyvenimo skonio, kad nežinotų, ką reiškia kimšte prikimštos kameros smarvės, nešvarūs gultai, parazitai, šleikštus maistas, prižiūrėtojų žiaurumas. Vienutė buvo apstatyta minkštais baldais, gėlėmis. Įrengta liustra. Visada atviros durys į koridorių. Į vienutę atvedė pats kalėjimo viršininkas Korsakevičius, meiliai čiulbėdamas. Ir patarnautoją K.Olšauskui davė - tai tuomet pagarsėjęs galvažudys Slavinskas. Maistą K.Olšauskas gaudavo iš laisvės. Spauda ir literatūra taip pat buvo pristatoma pagal jo skonį ir pageidavimus. Prie durų sargybos nebuvo - prelatas eidavo į koridorių, kada tik užsigeisdavo. Visada po ranka turėdavo brevijorių.
K.Olšauskas buvo nuteistas 8 metams, bet prezidentas A.Smetona greitai dovanojo jam laisvę. Kunigystė nebuvo atimta. 1933 m. birželio mėnesį jį netoli Palangos kažkoks eigulys nušovė. Tautininkų ir krikščionių demokratų spauda išgarbino jį kaip tautos didvyrį. Apie jo „didvyriškus“ darbus yra išleista keletas knygelių.
Pažymėsime, kad nūdienos buržuaziniai laikraščiai vėl „reabilituoja“ prelatą K.Olšauską. Istorijos klastojimas tapo pelninga profesija. Prisidengdami „demokratijos“ regimybe, krikščionys demokratai kartu su persidažiusiais konservatoriais vėl bando ateiti į valdžią, kaip jau buvo padarę 1919-1926 metais. Įžymioji visuomenės veikėja rašytoja G.Bitė-Petkevičaitė minėtąjį laikotarpį vadino „kunigų okupacijos laikotarpiu“. Atrodo, kad istorija kartojasi.
Opozicija, 2008 m. spalio 1 d., Nr.19(791)