Apie mus

Kol stambieji buržua galvoja, kad Žemės rutulys yra jų nuosavybė, dabartinė Lietuvos žiniasklaida ne tik nedrįsta nė cyptelt prieš juos, bet ir nuolankiai viena ar kita forma jiems pataikauja.... Skaityti toliau.

Paieška









Jonas Digrys.
Dievai jų nepasigalėjo




Jonas Digrys.
Malda iš keršto



Spalio revoliucijos reikšmė

HERVIGAS LERUŽAS

Norėčiau skirti ypatingą dėmesį temai apie Spalio revoliucijos ir Tarybų Sąjungos įnašą į darbininkų judėjimo Europoje vystimąsi.

Rusijos buržuazijos nuvertimas privertė viso likusio pasaulio buržuaziją suprasti, kad darbininkų klasė iš tikrųjų yra pajėgi nugalėti ją, sugriauti kapitalizmą ir sukurti naują socialinę santvarką.

Pirmą sykį žmonijos istorijoje darbininkų klasė užėmė viešpataujančią padėtį. Ji atėmė iš stambių žemvaldžių ir kapitalistų instrumentus bei gamybos priemones ir pavertė jas visuomenine nuosavybe. Ji išplėšė valdžią iš buržuazijos rankų ir atidavė ją Darbininkų ir valstiečių taryboms. Ji priešpastatė buržuaziniam parlamentarizmui socialistinę Tarybų valdžią, proletarinę demokratiją. Ji nuplėšė socialdemokratams kaukę, kurie melagingai tvirtinta, kad įmanomas taikus perėjimas į socializmą buržuazinio parlamentarizmo keliu.

Europos buržuaziją apėmė baimė, kad Europa gali apsikrėsti revoliucinėmis nuotaikomis.

Darbininkų judėjimas sugebėjo išsireikalauti daug socialinių nuolaidų iš verslininkų grupės tiek dėl savo paties kovų, kai kada atkaklių ir herojiškų, tiek ir dėka Tarybų Sąjungos egzistavimo, tačiau ne dėl socialdemokratinių partijų buvimo buržuazinėse vyriausybėse.

Mūsų šaliai prireikė ne tik trijų visuotinių streikų 1893 m., 1902 m. ir 1913 m., bet ir Spalio Revoliucijos tam, kad dirbantieji gautų 1919 metais pilną rinkiminę teisę. Sekančią dieną po 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubų Belgijos karalius Albertas I sušaukė liberalų partiją, katalikų partiją ir Belgijos darbininkų partiją, socialistinės partijos pirmtakę, į Lopemo kaimą. Čia jis atvyko, kad aptartų tvarkos užtikrinimo priemones, kai kareiviai bus demobilizuoti. Panika buržuazijos aplinkoje buvo stipri ir ji dar labiau sustiprėjo, kai buvo sukurtos revoliucinės vokiečių kareivių tarybos Briuselyje pagal tas, kurios beveik visur kūrėsi Vokietijoje.

Susirinkimas Lopeme nusprendė įvesti du socialistus ministrus į vyriausybę ir suteikti visuotinę rinkimų teisę vyrams be išankstinių Konstitucijos pataisų. Svarbiausiu šios operacijos iniciatoriumi buvo stambiausias Belgijos bankininkas Emilis Frankiuji. Tai buvo pirma konkreti demonstracija pagalbos, kurią galėjo suteikti socialistinė valstybė, pati būdama dar silpna, visuomeninei darbininkų klasės kovai kapitalistinėse valstybėse.

Prireikė naujo streiko 1919 metais, tačiau labiausiai Spalio Revoliucijos ir baimės prieš revoliucines nuotaikas, kad 1921 metais būtų įvesta 8 valandų darbo diena ir 48 valandų darbo savaitė. Tai buvo reikalavimas, dėl kurio jau krito nuo policijos kulkų dešimtys darbininkų, tarp kurių – Čikagos darbininkai garsiąją 1885 metų gegužės 1-ąją.

Net gi buržuazinėse istorijos knygose pripažįstama: 1918 metais Belgijoje buržuazijos poelgiai buvo sąlygoti baimės, kad proletariatas „paseks rusų pavyzdžiu“.

Prireikė baimės dėl socializmo plitimo po Antrojo Pasaulinio karo tam, kad mūsų tėvai gautų socialinį aprūpinimą išėjimo į pensiją atveju, draudimą ligos ar nedarbingumo atveju, bedarbystės pašalpą, pašalpas šeimai ir apmokamas atostogas.

Simpatijos Komunistų partijai ir Tarybų Sąjungai buvo milžiniškos dėl jų didvyriško ir lemiančio vaidmens kovoje prieš nacizmą ir okupaciją. Mūsų šalyje, Belgijoje, Komunistų partijos narių skaičius 1944 m. rugsėjį (šalies išlaisvinimo metas) sudarė 12 000 žmonių, o 1945 m. rugpjūtį jau 103 000. Atsirandanti revoliucinė padėtis buvo ta priežastis, dėl kurios valdantieji sluoksniai įvedė puikųjį „Reino modelį“ Europoje. Kad išgelbėtų kapitalizmą, jie susitaikė su socialiniu aprūpinimu, kuris buvo vienu ir pagrindinių darbininkų klasės pasiekimų.

Tai patvirtino Robertas Vandepjutas, kuris Antrojo Pasaulinio karo metu buvo Emisijos banko (dirbusio vokiečiams) prezidentu ir vėliau tapo finansų ministru: „1944 metais įmonių vadovai buvo susirūpinę augančiomis revoliucinėmis tendencijomis. Ir tikrai, komunizmas buvo fanatiškai gerbiamas. Jie bijojo, ir netuščiai, ekspropriacijos ir nacionalizacijos“. Citatos pabaiga.

Tai, kad svarbiausiu XX amžiaus įvykiu visos Europos dirbantiesiems buvo Spalio Revoliucija ir Tarybų Sąjungos susikūrimas, patvirtina ir negatyvūs pavyzdžiai(tai, kas prasidėjo, kai Tarybų Sąjungos nebeliko).

Išnykus Tarybų Sąjungai Europos darbininkų judėjime matomas tik nuosmukis, ir tai nepaisant net gi nenutrūkstamo socialistinių, socialdemokratinių partijų buvimo valdžioje.

Mūsų vaikai, tikėtina, bus pirmąja karta per paskutinius 90 metų, kurių socialinis saugumas bus prastesnis, nei buvo jų tėvų. Išnykus Tarybų Sąjungai, prie ko jie labai prisidėjo, Europos socialistai nepajudėjo nė žingsniu į priekį socialinių iškovojimų srityje.

Nuo 1989 metų puikusis Reino modelis pamažu naikinamas. Iš 8 valandų darbo dienos, 5 dienų darbo savaitės ir pastovaus darbo teliko tik prisiminimai. Pusė jaunų žmonių Belgijoje pradeda savo karjerą nuo nepilno užimtumo. Nepatikimos darbo vietos auga kaip nuodingi grybai. Kai kuriose šalyse, labai turtingose, pavyzdžiui, Vokietijoje, reikia jau dabar dirbti iki 67 metų, kad turėtum teisę į pilną senatvės pensiją. Tuo tarpu milijonai jaunų neranda tinkamo darbo ir negali įsikurti ar sukurti šeimos.

Greitai bus neįmanoma išgyventi be papildomos privačios pensijos, gultis į ligoninę be papildomo sveikatos draudimo. Tačiau šis privatus socialinis draudimas yra nepasiekiama prabanga daugumai dirbančiųjų.

Artimiausiomis savaitėmis Europos vadovai priims sprendimą dėl liūdnai pagarsėjusio „lankstumo“. Jie planuoja atsisakyti nuo didžiosios dalies socialinių iškovojimų darbo sutarčių sudarymo srityje, nuo teisės į išankstinį pranešimą apie atleidimą.

Komunalinės paslaugos – energetika, transportas, paštas, vandens tiekimo tinklai – suardytos ir atiduotos į transnacionalinių korporacijų rankas. Vietoj to, kad aprūpintų pagrindinėmis paslaugomis gyventojus, jie aprūpina tik milžiniškus dividendus Suez, Veolia ir kt. akcininkams. Tuo tarpu vargšai, net gi dirbantieji, turi eiti ir įkyriai siekti energetinių subsidijų čekių, kad galėtų nešalti ir nesėdėti tamsoje.

Išnykus Tarybų Sąjungai 10 procentų Belgijos bendrojo nacionalinio produkto, 10 procentų visų turtų, anksčiau naudotų socialinio aprūpinimo ir komunalinio aptarnavimo reikmėms, atiduota į kapitalo savininkų seifus.

Šaltinis: http://left.ru/2007/15/leruzh167.phtml