Srebrenica ir karo nusikaltimų politika (II dalis)
DŽORDŽAS BOGDANIČIUS
Aukojimas
Klausimas – kodėl? Kodėl bosnių vyriausybė Sarajeve atšaukė 28-os Bosnijos ir Hercegovinos (BH) armijos divizijos 18 aukštų karininkų, įskaitant aukščiausio rango karininkus, tame tarpe ir Naserą Oričių bei Zulfo Tursunovičių, likus tik mėnesiui iki Srebrenicos užpuolimo, neva dėl pratybų Zenice? Kodėl musulmonų karinė vadovybė Sarajeve davė įsakymą beveik be vadovybės likusiai 28-ai divizijai Srebrenicoje pradėti beprasmišką strategiškai nereikšmingo serbų kaimelio Visnicos puolimą likus keletui dienų iki to, kai serbai užėmė Srebrenicą? Tai buvo reikalinga tam, kad išprovokuoti atsakomąjį serbų smūgį, kaip tai jau buvo daugybę kartų kitose saugumo zonose.
Savo parodymuose Hagoje generolas Seferas Chalilovičius, vadovavęs BH armijai, patvirtino, kad „buvo daug įsakymų pradėti diversines operacijas saugumo zonose“. Jis taipogi patvirtino, kad 5500 28-os divizijos narių bazavosi Srebrenicoje iki jos užėmimo, ir kad jis pasiuntė aštuonis sprogmenų prikrautus sraigtasparnius į Srebrenicą ir Zepą iš Tuzlos, taip pažeisdamas susitarimus dėl demilitarizacijos. (JAV vyriausybė pažeidė savo pačių embargo, siųsdamos tonas karinės įrangos, įskaitant raketas „Stinger“, musulmonų pajėgoms slaptais reisais C-130 į Tuzlos oro uostą nakties metu). Svarbu yra tai, kad Chalilovičius taipogi pripažino, jog Srebrenicą užėmė nedidelis serbų karių skaičius – tik 200 žmonių – su tankų pagalba.
Ir visi olandų karo stebėtojai sakė „New-York Times“, kad didelė dalis musulmonų pajėgų tiesiog bėgo kartu su dauguma šaukiamojo amžiaus vyrų dviejų dienų bėgyje iki to, kai atėjo serbai. 1995 m. liepos 11 d. jie užėmė beveik tuščią miestą. Moterys, vaikai ir seniai tuo metu bėgo į artimiausią gyvenvietę Potokari, kur po derybų JTO atidarė saugumo koridorius taikiems gyventojams į Tuzlą autobusais, kuriuos davė Bosnijos serbai.
Britų karinis analitikas Timas Riplis rašo, kad iki miesto užėmimo olandų kariškiai „matė, kaip bosnių pajėgos, bėgusios iš Srebrenicos, ėjo pro jų stebėjimo postus su visiškai naujutėlaitėmis prieštankinėmis priemonėmis. Šiuos ir kitus panašius pranešimus daugelis JTO atstovų ir tarptautinių žurnalistų priėmė kaip įtartinus“. Karlosas Martinas Branko rašo, kad „musulmonų pajėgos net nebandė pasinaudoti savo sunkiosios artilerijos persvara tuo metu, kai turėjo tam visus pagrindus… Karinis pasipriešinimas būtų buvęs pavojingas „aukos“ įvaizdžiui, kuris buvo kuriamas taip kruopščiai ir musulmonams buvo labai svarbus“.
Ar Sarajevo vadovybė paaukojo Srebrenicą tam, kad iššauktų NATO įsikišimą? Taip mano Ibranas Mustafičius, valdančiosios partijos Srebrenicoje vadovas, o taipogi jo priešininkas Chakijus Mecholičius, kuris Nasero Oričiaus laikais buvo policijos viršininkas. Mustafičius vėliau sakė „Laisvajai Bosnijai“, kad įsakymai iš Sarajevo užpulti Bosnijos serbų armiją 1995 m. liepos pradžioje buvo iš dalies iš anksto suplanuota strategija išprovokuoti Vakarų intervenciją:
Srebrenica buvo išduota sąmoningai. Deja, bosnių vadovybė ir armijos vyresnybė buvo įsivėlę į tai… Jei aš gaučiau įsakymą pulti serbų armiją iš demilitarizuotos zonos, aš nedvejodamas atsisakyčiau vykdyti jį, paprašyčiau žmogaus, kuris davė tokį įsakymą, atvežti savo šeimą į Srebrenicą ir duočiau jam ginklą, kad jis galėtų pulti iš demilitarizuotos zonos. Aš žinojau, kad tokie gėdingi, tyčiniai veiksmai prives mano tautą prie katastrofos. Įsakymas atėjo iš Sarajevo.
JTO ataskaita „Srebrenicos užpuolimas“, kurią 1999 m. išleido generalinis sekretorius Kofis Ananas, neigė, kad su JAV pritarimu buvo sudarytas sandėris dėl Srebrenicos ir kitų rytų Bosnijos anklavų iškeitimo į Vogoską prie Sarajevo, kuriame buvo serbai. Iš tikrųjų šis sandėris tapo svarbia Amerikos politikos užduotimi dar 1993 metais. Branko sako:
Medlen Olbrait (tuo metu JAV atstovė JTO) daugybę kartų siūlė Izetbegovičiui (bosnių prezidentui) taip apsikeisti. Tiesa yra ta, kad ir amerikiečiai, ir prezidentas Izetbegovičius vienas kitą suprato, kad beprasmiška palaikyti šiuos izoliuotus anklavus padalintoje Bosnijoje… 1995 metais, likus mėnesiui iki karinių veiksmų Srebrenicoje, Aleksandras Veršbou, specialusis prezidento Klintono pagalbininkas, pareiškė, kad „Amerika turėtų paskatinti bosnius galvoti apie labiau susietas ir kompaktiškas teritorijas“.
Izetbegovičiaus problema buvo ta, kad jis negalėjo viešai patvirtinti šių diskusijų, kadangi galėjo netekti savo griežtų šalininkų, kurie atvedė jį į valdžią, palaikymo.
Interviu bosnių musulmonų leidiniui „Dani“ Chakija Mecholičius, Srebrenicos policijos viršininkas, papasakojo, kad bosnių konferencijoje Sarajeve 1993 m. rugsėjį Izetbegovičius tvirtino, jog svarstė įvairius variantus Srebrenicai su prezidentu Klintonu. Mecholičius, Nasero Oričiaus bendražygis, sakė:
Mus ten priėmė prezidentas Izetbegovičius ir iš kart po pasveikinimo mūsų paklausė: „Ką jūs manote apie Srebrenicos iškeitimą į Vogoską“. Visi užtilo ir aš pasakiau: „Pone Prezidente, jeigu tai jau nuspręsta, tai jums nereikėjo kviesti mūsų čia, kadangi mes turime grįžti, atsakyti žmonėms ir asmeniškai užsikrauti šio sprendimo naštą sau ant pečių“. Tada jis pasakė: „Žinote, 1993 m. balandį (prezidentas Klintonas) man pasiūlė, kad četnikų (pajuokiantis serbų pavadinimas) pajėgos įeitų į Srebrenicą, masiškai išžudytų 5000 musulmonų ir tada būtų karinė intervencija“.
Mecholičius taipogi papasakojo apie šį epizodą olandų dokumentiniame filme. Apie tai prezidento Izetbegovičiaus vėliau paklausė JTO tyrinėtojai ir jis neigė, kad kalbėjo apie tai su prezidentu Klintonu. Nors neįmanoma patvirtinti, kad prezidentas Klintonas apskritai padarė tokį pasiūlymą, net gi hipotetišką, tačiau liko gyvi mažų mažiausiai aštuoni liudininkai, patvirtinę Izetbegovičiaus pasakytus žodžius delegacijai iš Srebrenicos. Taipogi tai būtų būdinga Izetbegovičiui – pritarti planui, kuris paaukotų piliečių gyvybes vardan reikalo, arba padidinti žūčių skaičių propagandos tikslais.
Neužilgo iki savo mirties 2003 metais Izetbegovičius prisipažino Bernarui Kušnerui iš humanitarinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ ir buvusiam amerikiečių emisarui Ričardui Holbrukui, kad karo metu jis melagingai apkaltino serbus „mirties lagerių“ organizavimu, kaip rašoma neseniai išleistoje Kušnero knygoje. Karo Bosnijoje metu visos pusės – musulmonai, kroatai ir serbai – organizavo karo belaisvių stovyklas, kurias lankė ir kritikavo „Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas“. „Mirties lagerių nebuvo, kad ir kokie jie bebūtų buvę siaubingi“, - patvirtino Izetbegovičius Kušnerui ir Holbrukui. „Aš maniau, kad mano demaskavimai pagreitins bombardavimus (prieš serbus)“.
„Palyginimai su Holokaustu iššaukia stiprias emocijas, tačiau šiuo atveju tai tik „dienos kadro“ kūrėjų vaizduotės vaisius“, - parašė amerikiečių karinis analitikas papulkininkis Džonas Srėjus. „Paplitę palyginimai, kuriuos paleido bosnių musulmonų vyriausybė, buvo išrasti kūrybingos propagandinės mašinos pagalba…, kuri jungia savyje viešųjų ryšių firmas (PR), pasamdytus bosnius, „mokytus vyrus“ iš žiniasklaidos ir simpatizuojančias grupes JAV Valstybės departamente“. Artėjant 1995 metų vasarai „bosnių musulmonų vyriausybės Sarajeve propagandinė retorika galų gale tapo pakankamai kurtinančia, kad priverstų NATO apgaulės keliu pradėti pilietinį karą prieš Bosnijos serbus“.
1995 metų liepos 9 d., likus dviems dienoms iki to, kai Bosnijos serbai užėmė miestą, prezidentas Izetbegovičius paragino Klintoną užkirsti kelią „terorizmui ir genocidui“ Srebrenicoje. 1995 metų liepos 27 d. JTO Aukščiausias komisaras žmogaus teisių klausimais Henris Vilandas, kurio komanda penkių dienų bėgyje apklausinėjo pabėgėlius iš 20 tūkst. išgyvenusių Srebrenicos gyventojų, surinktų Tuzlos oro uoste, tarpo, sakė Londono laikraščiui „The Daily Telegraph“: „Mes neradome nei vieno žmogaus, kuris būtų matęs savo akimis (serbų) žiaurumus“.