Srebrenica ir karo nusikaltimų politika (IV dalis)
DŽORDŽAS BOGDANIČIUS
Ar buvo Srebrenicoje „genocidas“?
Tai, kad Bosnijos serbų armija užėmė Srebrenicą, buvo natūrali reakcija į karines provokacijas. Skirtingai nei kroatai per savo operacijas „Žybsnis“ ir „Audra“, Bosnijos serbai padėjo organizuoti masinį saugumo koridorių į Tuzlą tūkstančiams Srebrenicos gyventojų. Pirmą 1995 m. rugpjūčio savaitę 35 632 žmonės užsiregistravo Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos ir bosnių vyriausybės sąrašuose kaip likę gyvi Srebrenicos gyventojai. Jeigu visą savaitę ten būtų vykęs genocidas, arba bent jau vienas genocido aktas, nebūtų buvę jokio saugumo koridoriaus civiliams. Pasak Karloso Martinso Branko, „jeigu būtų buvęs išankstinis genocido planas, tai vietoj to, kad atakuotų tik viena kryptimi – iš pietų į šiaurę – kas leido bėgti į šiaurę, serbai būtų užgulę miestą, kad niekas nepabėgtų“.
Išankstinė prielaida apie tai, kad serbai nužudė 7000-8000 žmonių, „buvo neįmanoma“, sako buvęs BBC žurnalistas Džonatanas Ruperis, kuris tyrė įvykius po Srebrenicos užėmimo, vietoje ir pagal oficialius dokumentus keleto metų bėgyje, ir kurio duomenys pateikti laukiamoje Srebrenicos paieškos grupės ataskaitoje. Jis parodo daugybę vienu momentu pasirodžiusių pranešimų apie tai, kad JTO stebėtojai ir kiti nepriklausomi stebėtojai matė žiaurias kovas, kai traukėsi musulmonų 28-oji divizija, ir kartu su ja šaukiamo amžiaus vyrai-musulmonai.
Pateikti oficialūs skaičiai taipogi iškart paneigia tokį didelį nužudytų žmonių skaičių. Priedo prie 35 632 užregistruotų gyvų, Raudonojo kryžiaus tarptautinis komitetas stebėjo kaip „keletas tūkstančių vyrų“ (mažiausiai 3000), bėgusių iš Srebrenicos kartu su 28-aja divizija, išgyveno sunkią kelionę per serbų kontroliuojamą teritoriją ir buvo pasiųsti kariauti į kitas vietas „nieko nepranešus jų šeimoms“. Olandų kariniai stebėtojai ir britų žvalgybos SAS karininkai Srebrenicoje matė žiaurų susidūrimą tarp musulmonų grupių iki to, kai serbai įėjo į miestą. Šie stebėtojai sako, kad susidūrimas tarp tų musulmonų, kurie norėjo likti ir ginti miestą, ir tų, kurie pakluso įsakymui ir evakavosi, baigėsi 100 mirtimi, jų kūnai buvo palikti ten, kur jie žuvo. Apie 700 musulmonų karių iš Srebrenicos pasiekė Zepą, pasirodę ten gyvi tą dieną, kai miestas perėjo į serbų rankas.
„Surinkus visuos šiuos faktus, tampa aišku, kad tam, kad 7300 žmonių iš Srebrenicos būtų buvę nužudyti, saugumo zonos gyventojų skaičius prieš pasirodant serbams turėjo būti virš 46 000 žmonių – skaičius, smarkiai viršijantis visus realius skaičius“, - praneša Ruperis. Patricija Vold, viena iš Tribunolo teisėjų, nuteisusi Bosnijos serbų generolą Radislavą Krstičių už nusikaltimus Srebrenicoje, parašė apie šią bylą straipsnį Džordžtauno žurnalui apie teisės etiką 2003 m., kuriame tvirtina, kad „iki puolimo Srebrenicoje gyveno 37 000 žmonių“.
„Teisėja Vold, matomai, visiškai nežinojo, kad jos pačios duomenys padarė neįmanomais tuos nusikaltimus, už kuriuos nuteistas Krstičius“, - sako Ruperis. Maiklo Mendelo, Jorko tarptautinės teisės universiteto Toronte profesoriaus, nuomone:
„Tribunolo tvirtinimų apie tai, kad Srebrenicoje buvo genocidas, nepatvirtina jo rasti faktai ar įstatymas, kuriuo jis remiasi. Net gi teismo nutarimas, kad „Bosnijos serbų pajėgos sušaudė keletą tūkstančių bosnių musulmonų-vyrų su bendru aukų skaičiumi… siekiančiu, tikėtina, 7000-8000 žmonių“, nepatvirtintas jokiais konkrečiais faktais.“
Mendelas pažymi, kad Tribunolas greičiau „spėjo“, negu įrodė, kad dauguma (2 028) ekshumuotų kūnų buvo nužudyti vykdant bausmę, o ne mūšiuose tarp Bosnijos serbų ir musulmonų 28-os divizijos kolonos, besitraukusios į Tuzlą. Tarptautiniu mastu pripažintas karinis teismo specialistas dr. Zoranas Stankovičius, tikrinęs šešių ekspertų, paskirtų Tribunolo, duomenis, parašė, kad nebuvo atlikta visuotinai priimta procedūra, keletas ekspertų net gi nebuvo susipažinę su žaizdomis, kurias padarė artilerijos sviediniai, ir kai kurios ataskaitos dalys „neatitinka visuotinai priimtų teisminio tyrimo standartų“.
Pasak dr. Stankovičiaus, daugelis ekshumuotų kūnų iš 17 masinių kapaviečių buvo paskutinėje puvimo stadijoje. „Tai buvo suirę skeletai“, be minkštų audinių ir kūno dalių, kas būtų padėję nustatyti mirties priežastį. „Mirties priežasties nustatymas suirusių kūnų atveju paprastai būna labai sunkus ir daugeliu atvejų neįmanomas… Ekspertams negalima reikšti savo nuomonių šiuo klausimu ir kelti spėjimų, nepagrįstų skrodimo duomenimis“.
Kai kuriuos šaudymus vykdė sukarintos grupuotės ir samdinių grupė, vadovaujamos Drazeno Erdemovičiaus, kuris buvo areštuotas Novi Sade, Serbijoje, ir perduotas Hagai 1996 m. Tribunolas ekshumavo nuo 200 iki 300 akių raiščių ir kartu su kūnais, ir, kaip pažymi dr. Stankovičius, yra tikslūs bausmės požymiai. „Tai nusikaltimas – 300, 30 ar trys žmonės, nužudyti tokiu būdu, tačiau tokių melagingų skaičių kaip 7000 naudojimas ir to vadinimas „genocidu“ rodo, kad Srebrenica ir po 10 metų naudojama politiniais tikslais“, - sako Filipas Korvinas, buvęs JTO koordinatorius civiliniams reikalams Bosnijoje Srebrenicos užėmimo metu.