Srebrenica ir karo nusikaltimų politika (V dalis)
DŽORDŽAS BOGDANIČIUS
Netikri liudininkai, nepatikimi liudijimai
Tačiau kiti liudijimai apie masines žudynes buvo gauti iš nedidelės grupės žmonių, artimų Naserui Oričiui, pavyzdžiui, iš jo pusbrolio Mevluno Oričiaus, kurio pareiškimais, kad jis tai matė savo akimis, buvo nekartą suabejota dėl priešingų įvairių reporterių pranešimų. Vienas liudytojas, Smailas Chodzičius, papasakojo Aleksandrai Štiglmajer iš „Die Woche“, kad jį laikė nelaisvėje ir perkėlė į „krepšinio stadioną šalia Bratuanako“, o po to išsiuntė į „didelį lauką netoli miško“. Tačiau kitam reporteriui – Rojui Gutmanui - Chodzičius sakė, kad jį laikė futbolo stadione Nova Kasavaboje, tačiau po to jį ir kitus perkėlė „turbūt į miestą pavadinimu Grbavče“, kad nužudytų. Trečiame interviu Aidai Serkez iš „Associated Press“ Chadzičius jau pareiškė, kad praėjo per tą patį, ką ir Mevlunas Oričius. Šįsyk jį laikė „mokykloje Kricevčėje“, po ko turėjo išsiųsti sušaudyti netoli nuo Karakajaus.
Kai kurie iš šių tariamų liudininkų pasakojo reporterei Luizai Brenson iš „Sunday Times“ ir Robertui Blokui iš „Independent“ prieštaringas istorijas apie nubaustus mirtimi tūkstančius žmonių ar tai mokykloje, pagal vieną versiją, ar tai netoliese esančiame sporto komplekse. Organizacija „Human Rights Watch“, kuri pripažino, kad nesugebėjo rasti likusių gyvų per šiuos nusikaltimus, paragino pradėti „detalesnius tyrimus“. Tačiau JTO karininkas iš Olandijos kapitonas Šoutenas, buvęs vieninteliu JTO karininku Bratunake tariamo kraujo praliejimo metu, sakė olandų laikraščiui „Het Parool“ liepos 27 d.:
„Kiekvienas kaip papūga kartoja kitų žodžius ir niekas negali pateikti tvirtų įrodymų. Aš pastebėjau, kad Nyderlanduose norima įrodyti genocidą bet kokiomis priemonėmis… Jeigu žudynės buvo, tai jų pėdsakus serbai sugebėjo labai gerai paslėpti. Taip kad aš netikiu visu tuo. Sekančią dieną po to, kai Srebrenica krito, liepos 13-ąją, aš atvykau į Bratunaką ir pasilikau ten aštuonioms dienoms. Aš galėjau važinėti kur norėjau. Man teikė visokeriopą pagalbą ir manęs niekur nestabdė“.
Generolo Radislavo Krstičiaus teismas parodė, kad bijodami daugybės metų kalėjimo, serbai, kaip ir musulmonai, duodavo melagingus parodymus, kad palaikytų oficialią įvykių Srebrenicoje versiją. Teismo posėdžio metu serbų karininkas Momiras Nikoličius pareiškė, kad jis vadovavo masinėms daugiau kaip tūkstančio musulmonų žudynėms sandėlyje Kravicke, tačiau kryžminėje apklausoje, kurią vedė gynybos advokatas Maiklas Karnavasas, Nikoličius pripažino, kad jis ne tik nedavė įsakymo, bet jo ten net gi nebuvo.
„Jums reikėjo duoti jam (kaltintojui) tai, ko jis neturėjo, taip?“, - paklausė gynybos advokatas Maiklas Karnavasas. „Jūs norėjote sumažinti savo bausmės laikotarpį iki 20 metų, tai buvo sandėrio dalis, taip? Quid pro quo (paslauga už paslaugą)?“.
„Aš nesakiau tiesos, kai pareiškiau tai“, - prisipažino Nikoličius. – „Aš melavau“.
Pagrindiniu liudytoju, kurį Tribunolas naudojo įrodyti tvirtinimus, jog Bosnijos serbų lyderiai davė įsakymą masiškai žudyti Srebrenicoje, buvo Drazenas Erdemovičius, samdinių grupės vadovas, kurį areštavo Serbijoje 1996 metais po to, kai jį sužeidė girtame susišaudyme su kitu grupės nariu. Sunku buvo rasti mažiau patikimą liudytoją už Erdemovičių, etninį kroatą iš Tuzlos, teigiantį, kad jis anksčiau įvairiu metu kariavo Bosnijos ir Hercegovinos armijoje ir Bosnijos kroatų gynybos tarybos gretose.
Erdemovičius tvirtina, kad jo aštuonių žmonių grupė gavo įsakymą sušaudyti musulmonus Branjeve kariniame sandėlyje šalia Pilicos iš papulkininkio, tačiau šio karininko asmenybė taip ir nebuvo nustatyta. Erdemovičius tvirtina, kad jo grupės nariai kaip atlyginimą gavo 12 kilogramų aukso, tačiau negalėjo prisiminti, kas jį jiems davė. Tribunolas, siekęs panaudoti jo parodymus, tačiau nepanoręs surengti jam kryžminės apklausos, birželio 27 d. nutarė, kad Erdemovičiaus psichinė būklė neleidžiam jam būti teisiamam.
Ir visgi, kadangi buvo sudarytas sandėris su kaltintojais dėl kaltės prisipažinimo, Erdemovičiui buvo leista toliau dalyvauti farse – klausymuose pagal direktyvą 61, teismo procese prieš Bosnijos serbų lyderius Karadžičių ir Mladičių, kurį transliavo per žiniasklaidą ir kuriame buvo leista duoti nepatvirtintus kryžmine apklausa parodymus. Profesionalūs juristai sukritikavo šią procedūrą. BBC pavadino procesą „cirku“, tačiau aukščiausias teisėjas Kasese pasakė: „Aš remiuosi visuomenės spaudimu“, kad būtų pateisinti kaltinimai serbų lyderiams.
Erdemovičiui, kuris kaip ir Nikoličius prisipažino įvykdęs baisius nusikaltimus, buvo paskelbtas labai lengvas nuosprendis – penkeri metai, ir jam buvo net gi leista neatlikti visos bausmės dėl „žymaus bendradarbiavimo su prokuratūros organais“. Nei vienas iš prokurorų matomai nenorėjo užduoti sau klausimo, kodėl pagrindinė serbų vadovybė, jei jie norėjo įvykdyti masines žudynes, pavedė tokią užduotį psichiškai nenormaliam Bosnijos kroatui, kuris kariavo anksčiau musulmonų armijos ir kroatų gynybos tarybos pusėje. Laikui bėgant pasirodė pranešimai apie tai, kad buvę Erdemovičiaus partneriai kariauja kaip samdiniai Konge prancūzų žvalgybos interesais.
„Nedaugelis ne-serbų būtų prieš Karadžičiaus ir Mladičiaus teismą“, - rašė buvęs JTO Generalinio sekretoriaus padėjėjas Sedrikas Tornberis 1996 m. vasarą žurnale „Foreign Policy“. „Tačiau ar galima sutikti, kad prieš juos įvyko sąžiningas teismas, įskaitant jų visuotinę demonizaciją, ir tai, kad juos nuteisė ir apkaltino aukšto rango žmonės?“ Tornberis tvirtina, kad teisėjas Kasese ir kiti Tribunolo nariai „per daug įsijautė į teisėjų vaidmenį“ reikalaudami politinių veiksmų. „Kryžiaus žygis ir teismas yra du skirtingi (ir nesuderinami) užsiėmimai“, - pažymėjo jis, ir pridėjo, kad „teismas gali palikti nuodingą palikimą“. Buvęs žurnalistas-komentatorius Džordžas Šamuelis, kuris taipogi įeina į Srebrenicos paieškos grupę, rašo, kad Tribunolas „yra kažkas panašaus į Niurnbergą atvirkščiai. Principas, kuris turėjo būti išsaugotas teisminiuose procesuose karo nusikaltimų klausimais po antrojo pasaulinio karo – vadovybės įsakymų vykdytas nėra pasiteisinimas – buvo apverstas aukštyn kojom. Tribunolas pareiškia, kad žemesnio rango veikėjai, įvykdę karo nusikaltimus, iš tikrųjų neatsako už savo veiksmus, kadangi jie tik vykdė savo viršininkų įsakymą. Kokie įrodymai, kad jie vykdė įsakymą? Na, žinoma, kad jie nebūtų įvykdę to, ką įvykdė, jeigu jiems nebūtų įsakę tai padaryti.
Kai buvo išaiškintos masinės žudynės Mai Lėjuje Vietnamo karo metu, kaltinimai nesiekė aukščiau seržanto Kelio ir kapitono Medinos. Niekam aukščiau nei jaunesnysis seržantas Graneris ir eilinis Englandas nebuvo pateikti kaltinimai skandale su kankinimais Abu-Greibe. Tačiau kadangi JAV ir NATO, kuriame viešpatauja JAV, laikui bėgant pasirinko vieną pusę Bosnijos pilietiniame kare, nusikaltimų mastai buvo ne tik smarkiai išpūsti, bet ir atsakomybė už juos buvo suversta serbų lyderiams be įrodymų, kad jie įsakė arba sutiko su šių nusikaltimų vykdymu.
Tai, kad nebuvo pasmerkti ir teismine tvarka persekioti panašūs kroatų pajėgų Vakarų Slavonijoje veiksmai, vykę prieš Srebrenicos užėmimą, ir žymiai stambesnė „išdegintos žemės“ operacija, per kurią iš Krajinos buvo išvyti 200 000 serbų, aiškiai rodo dvigubus standartus. Tribunolas prisėdomis ir nenoromis vedė baudžiamąsias bylas prieš vidutinio rango kroatų karininkus, dalyvavusius operacijose „Audra“ ir „Žybsnis“, tačiau dėl JAV paramos šiuose karo nusikaltimuose kaltinimai nėjo aukščiau, kaip ir nebuvo rimto ketinimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn amerikiečius, dalyvavusius ruošiant šias atakas prieš taikius gyventojus JTO saugumo zonose.
Jungtinės Valstijos ne tik stebėjo visą operaciją „Audra“, bet ir aktyviai dalyvavo kartu su kroatų kariškiais jos paruošime, o galiausiai tiesiogiai pradėjo pačią operaciją. Žalią šviesą iš Baltųjų rūmų ir tuometinio prezidento Klintono operacijai „Audra“ perdavė pulkininkas Ričardas S. Gerikas, tuo metu buvęs amerikiečių kariniu atašė Zagrebe.
Aukšto rango JTO veikėjas Sedrikas Tornberis nėra ypatingas šalininkas serbų, kuriuos jis kaltina tuo, kad jie apšaudę jį įvairiose rezidencijose Sarajeve. Tačiau ir jis išreiškė susirūpinimą dėl šališkumo, kuris trukdė pabaigti karą Bosnijoje. „1993 m. pradžioje buvo pasiektas konsensusas – ypač Jungtinėse Valstijose, o taipogi kai kuriose Vakarų Europos šalyse, ir aiškiai tarp kai kurių liberalios tarptautinės spaudos atstovų – kad serbai buvo vieninteliai piktadariai visoje Jugoslavijoje, ir kad aukomis buvo daugiausia arba netgi išskirtinai kroatai ir musulmonai. Šis požiūris nesutapo su požiūriu ten dirbusių aukštų JTO bendradarbių, vietoje stebėjusių kiekvienos dienos įvykius regione; viena gera siela JTO būstinėje Niujorke, gerai žinojusi diplomatinius gandus, perspėjo mane: slėpkis, šis reikalas nuspręstas“.