Streikas “Fordo” gamykloje Rusijoje ir Rusijos darbininkų klasės suaktyvėjimas
VLADIMIRAS VOLKOVAS
Vieną dieną trukęs įspėjamasis streikas, kurį sukėlė automobilių gamyklos „Ford“ darbininkai Leningrado apskrityje Vsevoložske lapkričio 6 d. – 1917 metų Spalio revoliucijos metinių išvakarėse – yra dar vienas Rusijos darbininkų klasės suaktyvėjimo simptomas.
Gamyklos konvejeris buvo sustabdytas, o patį streiką palaikė dauguma darbo kolektyvo – maždaug 1500-1700 žmonių iš 2300 įmonės darbuotojų.
Darbininkai reikalauja pakelti atlyginimus ir įvesti humaniškesnius darbo grafikus, pavyzdžiui, sumažinti naktinę pamainą viena valanda – iki 6 valandų 50 minučių.
Pasak darbininkų profsąjungos pirmininko Aleksejaus Etmanovo, jei kompanijos vadovybė neatsižvelgs į darbo kolektyvo reikalavimus, lapkričio 20 d. profsąjunga pradės dar vieną streiką, gali būti, neterminuotą. (Neterminuotas streikas prasidėjo lapkričio 20 d. vidurnaktį. Streikas iki šiol vyksta. Darbininkai reikalauja pakelti algas 35 proc., administracija gi tvirtina, kad kalbėti apie reikalavimų patenkinimą galima bus tik tada, kai streikas bus nutrauktas - Leftas).
Šiuo metu darbininkai Vsevoložske gauna nuo 16 iki 25 tūkst. rublių per mėnesį. Kolektyvas siekia, kad atlygis būtų 28 tūkst. rublių per mėnesį.
Tai jau ne pirmas įmonės darbuotojų streikas šiais metais. Paskutinį sykį streikas vyko vasario 14 d. ir baigėsi palyginti sėkmingai – administracija sutiko pakelti algas 14 proc., nors darbininkai reikalavo pakelti 30 proc. Buvo pasiektas kolektyvinis susitarimas, kuris baigia galioti po keturių mėnesių – 2008 m. vasario 28 d. Nepaisant to, darbininkai nusprendė reikalauti padėties pagerinimo anksčiau šio termino pabaigos.
Tame savo vaidmenį, matomai, atliko tai, kad šį rudenį korporacijų bosai sudavė smūgį automobilių pramonės darbininkams Amerikoje, o oficiali automobilių pramonės profsąjunga (United Auto Workers – UAW) elgėsi išdavikiškai. Pradžioje buvo pabloginta „General Motors“ ir „Chrisler“ darbininkų finansinė padėtis. Po to tas pats atsitiko „Ford“ darbininkams.
Šių metų lapkritį tarp profsąjungos UAW ir „Ford“ korporacijos buvo susitarta dėl ištisos eilės įmonių uždarymo ir darbininkų algos sumažinimo perpus – nuo 28,75 dolerių per valandą iki 14,20 dolerių.
Šioje situacijoje „Ford“ darbininkai Rusijoje nusprendė veikti preventyviai. Nors jų padėtis yra gera palyginus su likusia Rusijos automobilių pramone, jų algos žymiai mažesnės už tas, su kuriomis dabar verčiami susitaikyti amerikiečių darbininkai.
Šių metų rugpjūčio 1 d. taipogi įvyko vienos dienos įspėjamasis stambiausio Rusijos automobilių gamintojo AvtoVAZ darbininkų streikas Toljatyje. Ši įmonė, kuri buvo tarybinės automobilių pramonės flagmanu, o 90-aisiais tapo pusiau kriminalinės privatizacijos auka, prieš dvejus metus atsidūrė valstybinės korporacijos „Rosoboroneksport“ kontrolėje. Ši išsikerojusi struktūra yra pagrindinis Rusijos ginklų eksportuotojas į pasaulinę rinką ir jai vadovauja asmeninis prezidento V. Putino draugas Sergėjus Čemezovas.
Prieš AvtoVAZ streikininkus buvo panaudotos griežtos priemonės – eilė aktyvistų atleista, o visi darbininkų reikalavimai praignoruoti. Buvęs gamyklos direktorius tapo Toljačio miesto meru ir sustiprino gamyklos vadovybės įtaka regione.
Nemažas spaudimas dabar daromas ir „Ford“ darbininkams Vsevoložske. Kompanija kreipėsi į Leningrado apskrities teismą su reikalavimu pripažinti streiką neteisėtu, grįsdama tai tuo, kad gamyklos administracijai nebuvo oficialiai pranešta apie planuojamą streiką. Kompanija taip pat tvirtina, kad sudėtingoje automobilių gamyboje eksploatuojami potencialiai pavojingi gamybiniai objektai, kuriuos visada turi kontroliuoti kvalifikuotas personalas, ir kad todėl streikas turi būti atidėtas bent jau mėnesiui, kurio bėgyje administracija galės pasiruošti laikinam darbo sustabdymui.
Komentuodama automobilių ir kitų pramonės šakų situaciją Rusijoje, „Nezavisimaja gazeta“ lapkričio 9 d. pažymėjo, kad „šalyje auga streikų judėjimas“. Nusakydamas bendrą vaizdą, laikraštis rašo:
„Keturias dienas streikavo naftos uosto Tuapse [prie Juodosios Jūros] dokeriai. Praėjusį trečiadienį įspėjamąjį streiką sukėlė gamyklos „Ford“ darbininkai Vzevoložske. „Sankt-Peterburgo jūrų uosto“ dokeriai grasina sekančią savaitę nutraukti darbą. Tik ilgos ir sunkios derybos tarp profsąjungų ir kalnakasybos bei perdirbimo kombinato „Bor“ pajūrio Dalnegorske vadovybės leido sustabdyti tūkstančio šios įmonės darbuotojų protesto akciją“.
Laikraščio „Nezavisimaja gazeta“ straipsnyje atsispindi nerimas, kurį pajuto Rusijos valdantysis elitas augančio darbininkų klasės aktyvumo akivaizdoje, ypač parlamento ir prezidento rinkimų laikotarpiu. Laikraščiai priekaištauja „įmonių savininkams ir menedžeriams“ dėl „visai bereikalingo griežtumo“, dėl nenuolaidumo ir logikos pagal principą „šiandien ištiesi darbininkų pirštą, o rytoj jis visą ranką nuvalgys“.
„Nezavisimaja gazeta“ pataria mokytis „vesti dialogą civilizuotai“. Tačiau aišku, kad tai tik geras palinkėjimas sąlygose, kai darbininkai yra visiškai beteisiai, o pragyvenimo lygis blogėja dėl kainų augimo, infliacijos ir tarybiniais laikais sukurtų socialinių sistemų likučių naikinimo.
Socialinės nelygybės augimas
Makroekonominiai pasiekimai, apie kuriuos pergalingai praneša valstybinė propaganda, praktiškai nepaliečia dirbančiųjų masių – visi tie naftos dolerių milijardai atitenka biznieriams-oligarchams ir stambiajai valstybinei biurokratijai, kuri prie Putino susigrąžino lygiaverčio partnerio dalinantis privatų pelną vietą.
Tiesa, pastaruoju metu, kaip rodo oficialios statistikos, šalyje pastebimas algų augimas. Šiais metais aukščiausi Kremliaus valdininkai pergalingai raportavo apie tai, kad vidutinis atlyginimas Rusijoje priartėjo prie 500 dolerių per mėnesį. Tačiau tikrovėje šis fenomenas atspindi ne tiek dirbančiųjų pragyvenimo lygio kilimą (pagerėjimą jaučia palyginti mažai gyvenančių iš atlyginimų), kiek specifinį procesą, surištą su istoriškai sukurtų socialinio aprūpinimo sistemų naikinimu.
Progresuojanti visų Rusijos socialinio gyvenimo pusių monetizacija reikalauja nors kokios kompensacijos gyventojų pajamų augimo forma. Sociologiniai duomenys akivaizdžiai rodo, kad ši piniginė kompensacija neatlygina nuostolių, kuriuos objektyviai patiria didžioji šalies piliečių dalis.
Kaip parodė Visos Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centras (VRVNTC) apklausa, 41 proc. Rusijos gyventojų išleidžia maistui nuo 50 iki 74 proc. visų pajamų. Šiandien tik 5 proc. Rusijos gyventojų išlaidos maistui sudaro mažiau nei ketvirtadalį šeimos biudžeto. O 16 proc. respondentų beveik visos išlaidos – 75 proc. ir daugiau – skirtos maistui.
Kas antra šeima Rusijoje, turinti vieną vaiką, gyvena žemiau skurdo ribos. Iš šeimų, turinčių du vaikus, žemiau skurdo ribos gyvena 65 proc., o turinčių tris – 85 proc. Iš tikrųjų tokių šeimų kur kas daugiau, kadangi oficialiai paskelbtas pragyvenimo minimumas neleidžia net gi normaliai maitintis, nekalbant jau apie kitų poreikių patenkinimą.
Atotrūkis tarp 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. skurdžiausių Rusijos gyventojų pastoviai auga per visą potarybinį laikotarpį. Jei tarybinės epochos pabaigoje šis koeficientas sudarė apie 4,5, tai iki 1994 m. jis išaugo iki 8-9, o 2005 m. sudarė 15, tokiu būdu tapęs vienu iš aukščiausių pasaulyje. Tačiau tai tik „švelnus“ įvertinimas – kiti paskaičiavimai rodo, kad realus 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. skurdžiausių santykis sudaro 30 arba 50 kartų.
Didelių valstybinės propagandos pastangų fone svarbu dar sykį pabrėžti, kad prezidento Putino valdymo laikotarpis neišsiskyrė iš bendros tendencijos, atvirkščiai, jis davė naują postūmį socialinės nelygybės augimui.
Kalbėdamas šių metų spalį Maskvoje vykusiame tarptautiniame forume, skirtame socialinės valstybės problemoms, Rusijos Konstitucinio teismo pirmininkas Valerijus Zorkinas pateikė statistiką, pagal kurią Rusijoje yra 4 mln. benamių, 3 mln. skurdžių, 5 mln. benamių vaikų ir 4,5 mln. prostitučių. Paminėtos kategorijos apima 16,5 mln. žmonių, „o tai reiškia, kad 11,3 proc. šalies gyventojų yra socialiniame dugne“, teigė Zorkinas laikraščiui „Rossijskaja gazeta“ spalio 15 d.
Kainų augimas šį rudenį su nauja jėga parodė, kad stabilizacija, apie kurią kalba Kremliaus propaganda, yra tik regimybė. Rugsėjį prie oficialios 0,8 proc. infliacijos atskiros prekių kategorijos pabrango nuo 7 proc. iki 25 proc. Apskritai, būtinas produktų kiekis nuo metų pradžios pabrango 18 proc., o transporto tarifai išaugo 14-18 proc.
Respektabilus laikraštis „Vedomosti“ lapkričio 8 d. buvo priverstas pripažinti, kad kylančios kainos ypač skausmingai paliečia skurdžius gyventojų sluoksnius. Remdamasis Kompleksinių strateginių tyrimų instituto (KSTI) paskaičiavimais, laikraštis rašo, kad jei pagal Rusijos statistikos komiteto duomenis kainos sausį-spalį išaugo 9,3 proc., tai patiems skurdžiausiems Rusijos gyventojams infliacija sudarė 11,5 proc., o patiems turtingiausiems – 9 proc.
Remdamasis gyventojų pajamų lygio duomenimis, KSTI priėjo išvadą, kad „beveik pusei Rusijos gyventojų infliacija yra 1,5-2,2 proc. aukštesnė nei oficialūs skaičiai“. Priedo, žinoma, kad reali infliacija yra žymiai aukštesnė už oficialius duomenis ir, vadinasi, infliacijos neturtingiems skaičiai dar didesni.
Protesto nuotaikų stiprėjimas
Objektyvios tendencijos socialinėje-ekonominėje sferoje iššaukia tam tikras politines pasekmes. Šios pasekmės, tai augantis masių nepasitenkinimas visomis valstybės struktūromis federaliniame, regioniniame ir vietiniame lygiuose, vis labiau suvokiamas 1990-ųjų privatizacijos rezultatų nepriėmimas ir suaktyvėjimas – protestai prieš vienas ar kitas Rusijos realybės puses ir reikalavimai pagerinti socialinę padėtį.
Streikų ir profsąjungų suaktyvėjimas yra tik vienas šio proceso elementas. Pastaraisiais mėnesiais pastebimi apgautų dalininkų protestai; Maskvos rajono Butovo gyventojų nenoras atiduoti savo namų naujiems statybų projektams mainais į butus, kainuojančius mažiau rinkos kainų; augančios piliečių simpatijos teroro aktų Dubrovke ir Beslane aukoms ir taip toliau.
Kaip parodė „Levada-Centr“ apklausa, 60 proc. apklaustų piliečių nesutinka su tuo, kad privatizacija buvo būtina, o 24 proc. norėtų grįžti prie planinės ekonomikos. Pateikdamas šiuos duomenis, liberalus savaitraštis „Novaja gazeta“, „švelniai“ oponuojantis dabartiniam prezidentui, su nerimu konstatavo lapkričio 1 d. numeryje: dabar visuomeninių nuotaikų vektorių galima nusakyti žinoma formule – „daugiau socializmo“.
Kaip teigia sociologinio centro VRVNTC pagrindinis analitikas Michailas Bokovas provyriausybiniame „Izvestija“ spalio 2 d., „labiausiai išplitusi ir populiariausia idėja tarp visų partijų elektoratų yra socialinio teisingumo prioritetas“. „Kairumas“ užkrėtė visus be išimčių. Net gi tarp liberalios-demokratinės krypties partijų šalininkų dominuoja toli gražu ne „rinkos ir demokratijos prioriteto“ šalininkai.
M. Bokovas paaiškino, kad žmonės nori „lygiateisiškumo, liaudies materialinės gerovės, neapgintų gyventojų sluoksnių palaikymo“. „Masių sąmonėje socialinis teisingumas yra pagarba kiekvieno žmogaus garbei ir orumui, melo, apgavysčių ir prievartos nebuvimas visuomeniniame gyvenime“, - pasakė jis.
Tačiau toks masių sąmonės persiorientavimas vyksta sąlygose, kai ideologinės, politinės ir, galima pridurti, moralinės-psichologinės stalinizmo pasekmės dar neįveiktos. Visos oficialios politinėss partijos, įskaitant Rusijos Federacijos Komunistų Partiją, nė kiek neatspindi dirbančiųjų interesų, o yra tik naujo valdančiojo elito oligarchinių-biurokratinių klanų įrankiai.
Oficiali propaganda stengiasi kanalizuoti augantį nepasitenkinimą į rusiško nacionalizmo ir šovinizmo tėkmę; visos problemos vaizduojamos tik pasekmėmis „geopolitinės katastrofos“ ir Rusijos „nacionalinio pažeminimo“ 1990-aisiais, o taipogi Vakarų valstybių nenoro pripažinti teisėtą Rusijos vietą pasaulinėje rinkoje.
Palyginti aukštas prezidento V. Putino reitingas yra tik visuomenės pasipiktinimo visomis likusiomis „naujosios“ Rusijos struktūromis ir institutais pakitusi forma. To pasėkoje rėžimo stabilumas ima priklausyti tik nuo likusio liaudies tikėjimo „geruoju caru“.
Padėties pavojingumą faktiškai atvirai pripažįsta valdantieji sluoksniai. Už visų šnekų apie tai, kad Putinas turi likti „trečiai kadencijai“ arba išlaikyti aukščiausią įtaką politiniams Kremliaus sprendimas po savo formalaus pasitraukimo iš pareigų, slypi mintis, kad be Putino visas nugarmės į bedugnę. Jūs norite pasakyti, kad garsusis stabilumas laikosi tik ant vieno žmogaus?..
Žinoma, būtų be galo naivu prisilaikyti tokio požiūrio. Kol darbininkų klasė nesugebės susikurti savo politinės perspektyvos – o ja gali būti tik revoliucinis internacionalinis socializmas – ir sukurti jos pagrindu savo nepriklausomą politinę partiją, valdantysis elitas ras tūkstančius būdų numalšinti pasipriešinimą iš apačių ir primesti darbininkams „įstatymą ir tvarką“.
„Viršūs“ tam ruošiasi pastoviai. Bazinių ekonominių sąlygų lygyje, pavyzdžiui, kalba eina apie naują Darbo kodeksą, kuris ėmė veikti 2002 metų pradžioje. Jis visiškai atriša verslininkams rankas. O legaliai organizuoti ir sukelti streiką Rusijoje praktiškai neįmanoma.
Kitas pavyzdys – neseniai stambioms kompanijoms buvo leista kurtis privačias armijas. Tokią teisę gavo daugiausiai Rusijos naftos korporacijos, pasiremdamos įstatymo pataisomis, įsigaliojusiomis šių metų rugpjūtį, kai jas pasirašė prezidentas Putinas. Dabar tokių gigantų kaip „Gazprom“ ir „Rosneft“ apsaugos daliniai gali įsigyti ir naudoti kovinius ginklus. Priedo, įstatymas leidžia privačioms apsaugos struktūroms turėti tas pačias teises, kaip ir žinybinė apsauga arba VRM, t.y. valstybinės struktūros, įskaitant, pavyzdžiui, galimybę sulaikyti ir padaryti kratą. Kitaip tariant, privačioms apsaugos struktūroms perduotos valstybinės represinės funkcijos, kurios gali būti panaudotos, visų pirma, prieš šių korporacijų darbuotojus.
Viešojoje sferoe Rusijos piliečiai pastaruoju metu neteko teisės į referendumą, balsavimo biuleteniuose nebėra grafos „prieš visus“, likviduotas minimalus balsų skaičius rinkimuose, tad rinkimai teoriškai gali būti pripažinti įvykę net jeigu juose nubalsuos tik vienas žmogus. Pagal naujuosius antiteroristinius įstatymus „ekstremistu“ gali būti pripažintas bet kuris žmogus, kuris suabejos kokio nors valdžios atstovo kompetentingumu ir sąžiningumu.
Jeigu, kaip tvirtina valstybinė propaganda, dauguma Rusijos piliečių palaiko savo prezidentą ir jo socialinį-politinį kursą, tai kam tada visos tos pagrindinių teisių ir laisvių suvaržymo priemonės?
Aišku, kad tikrovėje valdantysis elitas jaučia visai kitokias dirbančiųjų nuotaikas ir ruošiasi masinėms represijoms. Kaip rodo neseno VRVNTC tyrimo duomenys, iki trečdalio gyventojų šalies regionuose pasiruošę asmeniškai dalyvauti masinėse protesto akcijose. Miestuose su tuo sutinka 21-24 proc., kaimuose – 31 proc. Maskvoje ir Sankt-Peterburge tokių žmonių mažiau, tačiau tai nekeičia bendros nuotaikų visuomenėje radikalizacijos.
Rusija žengia į naujų socialinių sukrėtimų ir klasių kovų periodą, nes nė viena iš tų problemų, kurios privedė tarybinę visuomenę prie krizės ir žlugimo 1980-1990-ųjų sandūroje, nebuvo išspręsta per du dešimtmečius kapitalistinių reformų.
Šaltinis: http://www.wsws.org/ru/2007/nov2007/ford-n21.shtml
Taip pat skaitykite:
“Politinė streiko Toljatyje reikšmė” (2007 m. rugsėjo 3 d.)