Streiko Poltavoje reikšmė
Rugpjūčio 1-7 dienomis Ukrainoje vykęs Poltavos rūdų sodrinimo kombinato (kuris priklauso Šveicarijos kompanijai „Ferrexpo“ ir yra stambiausias žaliavos plieno gamybai eksportuotojas Ukrainoje) darbininkų streikas nepasižymėjo skambiais pranešimais apie administracijos patalpų užėmimą, darbdavių paėmimą įkaitais ir panašiais dalykais, tačiau išsiskyrė dalyvaujančių darbininkų kiekiu ir dideliu jų organizuotumu. Maždaug 1300 darbininkų sugebėjo manipuliuodami saugumo technikos reikalavimais smarkiai sumažinti darbo našumą (formaliai darbas nebuvo nutrauktas). Reikalavimai buvo: pakelti atlyginimus nemažiau kaip du kartus, sumažinti per dideles darbo normas, kurios neatitinka saugumo technikos reikalavimų (šiuo atveju, neatitinka fizinių žmogaus organizmo galimybių) ir grąžinti karjero darbininkams socialines ir pensijines lengvatas. Įmonės administracija streiką nuslopino pakeisdama saugumo technikos taisykles (atšauktas draudimas karjere lenkti kitą mašiną, kuris anksčiau buvo įvestas dėl kruvinų avarijų karjere, ir pridėtas punktas, ribojantis minimalų daugiatonių mašinų greitį) ir atveždama dirbti streiklaužius iš aplinkinių vietovių, kuriems buvo draudžiama kontaktuoti su streikuojančiais darbininkais, streiklaužiai buvo saugomi maždaug 40-ies žmonių iš privačios apsaugos firmos, ginkluotų šaunamaisiais ginklais, primenančiais AK-47. Įvykius paprašėme pakomentuoti ukrainiečių marksisto J. Dergunovo.
Leftas
JURIJUS DERGUNOVAS
Specialiai Leftui iš Ukrainos
Rugpjūčio pradžioje Poltavos rūdų sodrinimo kombinate įvyko streikas, kurio metu darbininkai reikalavo išsaugoti pensijines lengvatas, sumažinti išdirbio normas, padidinti atlyginimus. Savo jie nepasiekė, kadangi vadovybė streiką paprasčiausiai nuslopino, pakeitusi saugumo technikos taisykles ir atvežusi streiklaužius. Nepaisant to, dėl daugelio priežasčių tai yra įsidėmėtinas įvykis.
Pirmiausia, tai, atrodo, pirmas Ukrainoje atvejis vadinamojo „itališko streiko“, kuomet formaliai vykdomi viršininkų reikalavimai, tačiau tai neduoda realių darbo rezultatų. Tokia inovacinė Ukrainai streiko forma perspektyvoje gali tapti labai aktuali. Reikalas tas, kad pagal šiuolaikines teisines normas streiko procesas yra labai biurokratizuotas, reikia prisilaikyti daugybės procedūrų, o profsąjungos faktiškai yra administracijos organai. Tuo tarpu „italjanka“ darbininkams potencialiai leidžia dalyvauti streike, nedalyvaujant jame juridiškai, tačiau taip, kad savininkas akivaizdžiai jaučia nuostolius dėl darbo našumo sumažėjimo. T.y. tai silpnųjų ginklas, kuris tikrai gali būti adekvatus dabartinėms sąlygoms.
Visų antra, svarbu tai, kad streikas įvyko gana stabiliai dirbančioje įmonėje. Mes jau pripratome prie to, kad streikai, kaip taisyklė, įvykdavo dėl įmonės nuosmukio, daugybę mėnesių nemokėtų algų. Faktiškai, tie streikai būdavo tik bandymas išsireikalauti tai, ką darbininkai ir taip turi gauti pagal įstatymą, netgi žiūrint kapitalo požiūriu. Todėl bandymas pakeisti klasinių jėgų balansą vienoje atskiroje įmonėje, pasiekti algų pakėlimą ir išdirbio sumažinimą – tai svarbus ženklas.
Štai kodėl yra priežasčių manyti, kad šis įvykis, nors ir nepastebėtas daugelio ukrainiečių, yra gana reikšmingas Ukrainos darbininkų klasei.
Kokias gi galima padaryti bendresnes išvadas iš šio epizodo?
Kaip rodo tarptautinio darbininkų judėjimo patyrimas, krizė – tai ne pats geriausias laikas ekonominei kovai. Kaip taisyklė, „teorijoje“, darbininkų klasė yra palankioje padėtyje ekonominio augimo laikotarpiu, kai paklausa darbo jėgai maksimali, o pelnų augimas leidžia kapitalui daryti nuolaidas darbininkų judėjimui. Štai kodėl nereikia artimiausioje ateityje laukti staigaus streikų su ekonominiais reikalavimais padažnėjimo. Akivaizdu, kad tokia situacija tęsis dar keletą metų, kadangi Ukrainos ekonomika pasieks ikikrizinį lygį dar labai negreit, ir gali būti, kad 2007-2008 metų griūtis pasikartos. Tai faktorius, kuris strategiškai silpnina ekonominę kovą.
Taipogi būdingas epizodas su streiklaužiais, kuriuos atvežė iš kitų miestų (iš Aleksandrijoje esančio uždaryto rūdų sodrinimo kombinato, ir iš Krivoj Rog). Jis rodo, kad didelis regioninio vystimosi netolygumas yra naudingas faktorius kapitalui, kuris streiko atveju lengvai gali rasti pigią darbo jėgą, gebančią palaikyti streikuojančios įmonės darbą. Tai buvo pastebima ir anksčiau, kadangi Ukrainoje buvo paplitusi situacija, kuomet darbininkai iš aplinkinių depresinių miestų sutikdavo dirbti už du-tris kartus žemesnius atlyginimus nei darbininkai iš labiau išvystytų miestų ir tokiu būdu „numušdavo“ darbo jėgos kainą (aš šią situaciją matau Donecko srityje). Ir tai labai rimta problema, juk dažniausiai „dempinguojantys“ darbininkai tiesiog neturi kitų lėšų pragyvenimui. Aišku, kad šios problemos nepavyks užplepėti bendrais žodžiais apie darbininkų klasės solidarumą, ir kad kartu su krize ji bus tik dar labiau aktuali.
Kita vertus, kai Regionų partija ir Janukovičius ėmė konsoliduoti valdžią savo rankose, viešpataujančioji klasė gavo daugiau galimybių vykdyti neoliberalią ekonominę politiką. Priešingai nei buvo žadėta, vykdydama susitarimą su TVF vyriausybė pakėlė dujų kainas gyventojams, kas savo ruožtu pakels kitų komunalinių paslaugų kainas. Objektyviai tai reiškia faktinį gyventojų pajamų sumažėjimą, o tai reiškia, kad atlyginimų neužteks.
Teoriškai tokia situacija, kuomet vienu metu ir auga prielaidos ekonominei kovai, ir kapitalas yra palankioje padėtyje, gali tapti akligatviu grynai ekonominei klasių kovai. Akligatviu, kurį galima įveikti perkeliant ją į politinę plotmę. Tačiau tai jau yra politinės klasinės sąmonės ir politinio organizuotumo suteikimo klausimas. Kol kas situacija šioje srityje primena daugiau vakuumą.
Nepaisant to, aišku, kad būtent dabar formuojasi prielaidos tam, kad Ukrainos darbininkų klasė pagaliau išeitų iš „potarybinės“ būklės ir suvoktų save klase kapitalistinės visuomenės, kurioje mažų mažiausiai reikia kovoti už savo siaurus interesus. Neatmestina, kad jos kūrimuisi reikalingi ir pralaimėjimai. Streiko Poltavoje pralaimėjimą reikia vertinti būtent šiame kontekste.
2010-09-01
Taip pat skaitykite:
“Neramumai Chersone tęsiasi” (2009 m. kovo 24 d.)
“Dnepropetrovsko darbininkai: “Ukrainą bet kurią dieną gali apimti revoliucinis pakilimas” (2009 m. kovo 3 d.)
“Chersono darbininkai užėmė apskrities valstybinę administraciją” (2009 m. kovo 2 d.)
“Chersono mašinų gamyklos darbininkai ragina kurti darbininkų Tarybas” (2009 m. vasario 5 d.)
“Chersono darbininkai užėmė gamyklą” (2009 m. vasario 3 d.)