Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys
ŽILVINAS BUTKUS
2. Mano priešo priešas yra mano draugas
Lietuvos susiskaldymas
Nors viena iš dabartinės propagandos krypčių yra neigti klasių kovą Lietuvoje, artėjančio atviro klasių susidūrimo dvelksmas pasijuto jau karo išvakarėse. Gilus Lietuvos visuomenės susiskaldymas į turtingus ir vargšus, išnaudotojus ir išnaudojamus, savo ruožtu gimdė skirtingas politines nuotaikas. Viena nuo kitos atitolusių klasių pozicijos 30-ųjų pabaigoje tapo diametraliai priešingos.
Kalbant apie darbininkų ir smulkiųjų valstiečių mases 30-ųjų pabaigoje, tai simpatijos Kompartijai jų tarpe buvo ypač platus reiškinys. Dabartinė istoriografija šį faktą stengiasi nutylėti. Arba nusileidžia iki paprasčiausio melo. Štai, pvz., dabartinis antitarybinės propagandos organas „Genocidas ir rezistencija“ rašė: „Dėl silpnai išplėtotos pramonės Lietuvoje, negausaus ir daugiataučio darbininkų sluoksnio, antivalstybinės ir nelegalios LKP veiklos, jos organizacinio nesavarankiškumo ir jos, kaip svetimos valstybės organizacijos statuso, Lietuvos komunistų partija neturėjo stabilios augimo bazės, buvo negausi ir neįtakinga organizacija. <...> Komunistai neturėjo įtakos tarp didelių pramonės įmonių darbininkų… Antivalstybinė LKP veikla atstūmė nuo jos daugelį lietuvių.“ („Genocidas ir rezistencija“, 1999 m., Nr.1(5)). Nuo 1934 m. Kompartija ėmė užimti vis stipresnes pozicijas darbininkijoje, beveik pusei visų 1934-1939 m. vykusių ekonominių streikų vadovavo komunistai (174-iems iš 395-ių (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, 1976 m., p. 166)), taipogi aktyviai dalyvavo politinių streikų ir demonstracijų organizavime, jos iniciatyva įvyko toks garsus įvykis kaip 1936 m. Kauno darbininkų visuotinis politinis streikas. Ir staiga didžiai susipratę lietuviai nusigręžia nuo jos, ji tampa neįtakinga? Ką gi, tai ne vienintelis pavyzdys, rodantis mažą dabartinių „istorikų“ darbų vertę.
Ir vėlgi išsklaidyti šiuos neaiškumus leidžia tarybiniais laikais paskelbti archyviniai dokumentai. Dar 1939 m. saugumo departamento birželio apžvalgoje apie Kompartijos veiklą buvo rašyta:
„Bendrai paėmus, Komunistų partija dėjo visas pastangas įgyti pasitikėjimą bei įtakos kuo platesnėse darbininkų masėse. Komunistų partija pasitikėjimą darbininkų tarpe stengiasi įgyti, skelbiant įvairius ekonominius šūkius. Tenka konstatuoti, kad savo propagandos pasėkoje Komunistų partija darbininkijos tarpe pasidarė labai populiari“ (Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 metais. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965 m., p. 37).
Po to, kai 1939 m. spalį tarp buržuazinės Lietuvos ir TSRS buvo pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis ir Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių, buržuazinis rėžimas spalio 11 d. Kaune surengė iškilmes, kuriose Vilniaus atgavimą bandė pavaizduoti kaip savo nuopelną. Tačiau Kompartija tuo pat metu surengė darbininkų demonstracijas, kuriose buvo išreikšta padėka Tarybų Sąjungai. Šiose demonstracijose, vykusiose spalio 11-12 d., taipogi pasireiškė protarybinių nuotaikų sustiprėjimas, tarp įvairių antifašistinių šūkių buvo skanduojama ir už Tarybų valdžią Lietuvoje. Spalio 16 d. saugumo departamento biuletenyje buvo rašoma:
„Šių dienų įvykiai parodė, kad mūsų darbininkijos tarpe komunistų agitacija randa sau neblogą dirvą. Komunistų įtakai pasiduoda nemaža ir tų darbininkų, kurie anksčiau su komunistų veikla nieko bendro neturėjo. Vienas žymesnis komunistų veikėjas, kalbėdamas apie dabartinę darbininkų nuotaiką, yra išsitaręs, jog dabar darbininkija esanti taip nusiteikusi, kad pati veržte veržiasi demonstruoti. Girdi, jeigu tik Komunistų partija turėtų geriau organizuotą agitatorių tinklą, tai kasdien galėtų surengti po kelias demonstracijas. Reikia pažymėti, kad toks apibūdinimas nėra per daug perdėtas.“ (ten pat., p. 44).
Lietuvos dirbantieji džiaugsmingai sutiko papildomus Raudonosios armijos dalinius 1940 m. birželį, Kaune jie buvo sutikti su gėlėmis. Taipogi buvo sveikinama naujoji Liaudies vyriausybė. Iš 1940 m. birželio 19 d. „Kauno audinių“ fabriko darbininkų ir tarnautojų susirinkimo priimtos rezoliucijos:
„Mes, „Kauno audinių“ darbininkai ir tarnautojai, su didžiausiu džiaugsmu sveikinam Raudonąją Armiją, kuri ištiesė pagalbos ranką skurstančiai Lietuvos liaudžiai, suteikdama jai laisvę ir užtikrinta rytojų, apsaugodama nuo imperialistinių karo skerdynių. Taip pat sveikinam tikrąją Lietuvos Liaudies vyriausybę ir reiškiame jai visišką pasitikėjimą.
Tegyvuoja TSRS – mažų tautų gynėja!
Tegyvuoja Raudonoji Armija – laisvės ir žmoniškumo nešėja!..
Tegyvuoja Lietuvos Liaudies vyriausybė!
Tegyvuoja broliškas Lietuvos ir TSRS tautų sugyvenimas!“ (Ten pat, p. 70).
Iškalbinga 1940 m. liepos 21 d. Vilniaus dirbančiųjų mitinge priimta rezoliucija, kuri, kaip jau minėta pirmoje dalyje, buvo tik viena iš daugelio tokio pobūdžio rezoliucijų, priimtų liepos mėnesį dirbančiųjų mitinguose daugybėje Lietuvos vietų:
„Mes, liaudies masės, susirinkusios didžiulėje demonstracijoje-mitinge Vilniuje, Lukiškių aikštėje, 1940 m. liepos 21 d., dalyvaujant darbininkų, darbo inteligentijos ir darbo valstiečių atstovams iš Vilniaus ir visų Vilniaus krašto kampų, sveikiname Liaudies seimą jo darbų pradžioje… Lietuvos liaudis reiškia pilną pasitikėjimą savo Seimui… Prašome mūsų atstovus tuojaus nuspręsti: 1) ištraukti Lietuvą iš supuvusios kapitalistinės santvarkos anarchijos ir nukreipti ją į planingo socialistinio kūrimo kelią; 2) nacionalizuoti bankus ir didžiąsias įmones, kad atėmus iš kapitalo rankų ir atidavus liaudžiai svarbias mūsų visuomeninio ūkio pozicijas; 3) reikalaujame nusavinti dvarų žemę ir atiduoti ją tiems, kurie ją dirba – bežemiams ir mažažemiams valstiečiams; 4) reikalaujame įvesti Lietuvoje TSRS Konstituciją, kuri patikrintų valdžią ir teises darbo masėms, pilno ūkinio, socialinio ir kultūrinio klestėjimo galimumą ir visišką tautų brolybę; 5) reikalaujame kreiptis į Tarybų Sąjungą ir prašyti priimti Lietuvą, kaip sąjunginę respubliką…“ (Ten pat, p. 119-120).
Viena iš daugelio darbo žmonių demonstracijų 1940 m. liepą. Užrašas ant plakato: „Tegyvuoja Liaudies seimas ir Tarybų Lietuva“ Tuo tarpu Lietuvos buržuaziją ir jos politines viršūnes ėmė traukti hitlerinės Vokietijos pusėn. 1939 m. spalio 27 d., t.y. jau po Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, savo dienoraštyje iš buožių kilęs krikščionių demokratų partijos veikėjas, reakcingo klerikalinio laikraščio „XX amžius“ bendradarbis ir Kauno universiteto dėstytojas Z. Ivinskis rašė: „Apskritai Škirpa (K. Škirpa – buržuazinės Lietuvos diplomatas, pulkininkas - Ž.B.) labai skeptiškai vertino sovietų įgulas pas mus. Daug geriau būtų buvę eiti su vokiečiais… Apskritai Škirpa buvo už dėjimąsi su vokiečiais, kol dar nebuvo vėlu…“ (Išdavystė. Vilnius, 1988 m., p. 23). Galima paminėti, kad iki savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo buržuazinės Lietuvos viršūnės svyravo ir nebuvo vienalytės. Pvz., nors K. Škirpa jau seniai ragino eiti į sąjungą su hitlerine Vokietija, 1939 m. gegužės 11 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys pranešė visoms Lietuvos užsienio pasiuntinybėms, kad augant įtampai tarp Vokietijos ir Lenkijos, „viena pagrindinių Lietuvos politikos tezių yra griežtas neutralumas, kurį išlaikyti ir ginti mes esame tvirtai pasiryžę“ (R. Žiugžda „Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917-1940“, Vilnius, 1983 m., p. 142). Tačiau tai tęsėsi tik tol, kol sąjungininkas buvo renkamas iš kapitalistinių valstybių. Visai kitokia pozicija buvo Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, jausdamos diskomfortą dėl Raudonosios Armijos buvimo Lietuvoje ir suartėjimo su socialistine TSRS, buržuazijos politinės viršūnės ėmė slapta bendradarbiauti su hitlerine Vokietija prieš Tarybų Sąjungą. „Iki 1939 metų Lietuvos žvalgyba… neužsiiminėjo žvalgybine veikla prieš TSRS“, - 1940 m. rugpjūčio 7 d. parodė tų pačių metų vasarą tarybinių saugumo organų suimtas buvusio buržuazinės Lietuvos generalinio štabo II skyriaus, užsiiminėjusio karine žvalgyba, viršininkas K. Dulksnys (LYA, f.3377, ap.55, b.40, l.75). Tačiau jau 1939 m. lapkritį buvo užmegztas bendradarbiavimas tarp Gestapo ir Lietuvos saugumo departamento dėl žinių apie Raudonosios Armijos dalinius Lietuvoje rinkimo. Ir jau 1940 m. sausį saugumo departamento surinktos žinios buvo perduotos hitlerininkams. Taipogi bendradarbiavimas užsimezgė tarp kariškių. Tą pačią dieną K. Dulksnys parodė: „1940 m. sausį Vokietijos karinio atašė Kaune pulkininko Justo iniciatyva aš, su Lietuvos krašto apsaugos ministro Musteikio sutikimu, užmezgiau kontaktą su vokiečiais žvalgybiniam darbui prieš TSRS. „Iš pokalbių su Musteikiu ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu Berlyne Škirpa, kuris buvo artimas buvusiam prezidentui Smetonai, man žinoma, kad Lietuvos vyriausybė atėjus Raudonosios Armijos daliniams į Lietuvos teritoriją savo užsienio politikoje pasirinko staigaus suartėjimo su Vokietija kursą, - pridėjo K. Dulksnys. – Akivaizdu, kad šia aplinkybe paaiškinama tai, kad Musteikis sankcionavo ryšių su Vokietijos žvalgyba užmezgimą“. Be to, bendradarbiavimas prieš TSRS ėmė megztis ir tarp trijų Pabaltijo buržuazinių rėžimų. „…sudarius sutartį su Tarybų Sąjunga, Lietuvos vyriausybė užmezgė ryšius su Latvijos ir Estijos vyriausybėmis bendram darbui prieš Tarybų Sąjungą“, - tą pačią dieną minėjo K. Dulksnys. Gruodžio 7-8 d. Taline susirinko Baltijos antantės šalių užsienio reikalų ministrų X konferencija, kurioje buvo susitarta dėl Pabaltijo buržuazinių rėžimų bendradarbiavimo prieš TSRS. Kad nekiltų šiuo momentu nereikalingas konfliktas su TSRS dėl savitarpio pagalbos sutarties pažeidinėjimo, oficialiai šis nutarimas nebuvo įformintas. Tačiau realiai bendradarbiavimas prasidėjo. Greit po to, gruodžio 29 d., Rygoje įvyko Pabaltijo buržuazinių valstybių kariuomenių štabų atstovų pasitarimas. Neužilgo prasidėjo bendras Raudonosios Armijos šnipinėjimas. Iš 1940 m. liepos 31 d. K. Dulksnio parodymų: „1939 metų lapkritį, kai pagal sutartį Raudonosios Armijos dalys atvyko į Lietuvą, prie Krašto apsaugos ministerijos buvo įkurtas Ypatingasis Skyrius. 1940 m. vasarį Taline buvo pradėtas leisti Baltijos antantės žurnalas „Revue Baltique“, kurio pirmame numeryje buržuazinės Lietuvos ministras pirmininkas A. Merkys ragino „išplėsti ir pagilinti“ Pabaltijo rėžimų bendradarbiavimą. Ir jau vasario 29 d. buržuazinis Estijos laikraštis „Piaevaleht“ kėlė klausimą, ar nevertėtų papildyti Baltijos antantės šalių bendradarbiavimo sutarties straipsniais dėl karinės pagalbos, „kad būtų užfiksuota jau faktiškai susidariusi padėtis“. Lietuvos Generaliniame štabe sklandė agresyvios Raudonosios Armijos atžvilgiu nuotaikos, kurios neliko kalbų lygyje – Lietuvos buržuazinis rėžimas ėmė kurti karinių veiksmų prieš Raudonąją Armiją planus. Tarybinių saugumo organų suimtas II skyriaus žinių tvarkymo vedėjas K. Pranckonis 1940 m. rugpjūtį parodė: „Iki paskutinio konflikto su Tarybų Sąjunga generalinio štabo 2-ajame skyriuje buvo visiškai kvalifikuota agentūra, kuri tiekė mums vertingą medžiagą. Dėka agentų Generalinio štabo 2-as skyrius žinojo visą Raudonosios Armijos išsidėstymą ne tik Lietuvoje, bet ir Tarybų Sąjungos teritorijoje, jos ginkluotę, personaliai net gi armijos vadovaujančių kadrų pavardes, pasienio ir vidaus apsaugos postų išdėstymą Lietuvos teritorijoje. Žinoma, buržuazinis rėžimas Lietuvoje nebūtų drįsęs mąstyti apie karinį konfliktą su TSRS, jei nebūtų tikėjęsis atsiremti į hitlerinės Vokietijos jėgą. Ir mainais už tai jis buvo pasiryžęs net gi faktiškai panaikinti savo buržuazinės valstybės suverenitetą – 1940 m. vasarį Smetona pradėjo slaptas darybas su hitlerine Vokietija turėdamas tikslą paversti buržuazinę Lietuvą hitlerinės Vokietijos protektoratu. Kaip 1941 m. kovo 13 d. parodė suimtas buvusio saugumo departamento direktorius ir buožė A. Povilaitis, Smetona pasiuntė jį į hitlerinę Vokietiją neoficialiai pranešti pastarosios valdantiesiems sluoksniams, kad jis „nutarė persiorientuoti į Vokietiją“, ir išsiaiškinti, „ar sutiktų Vokietija paimti Lietuvą savo protektoratan“. Smetonos, kaip buržuazinio veikėjo, logika buvo aiški. „…Lietuva, kaip nedidelė valstybė, negalės išlikti savarankiška ir išsaugoti kiek skirtingą nuo kaimyninių valstybių socialinę-ekonominę struktūrą,… anksčiau ar vėliau Lietuvai teks pajungti savo politinį ir ekonominį gyvenimą vienai ar kitai doktrinai“. Žinoma, buržuazinio veikėjo akimis, tai jokiu būdu negalėjo būti socializmas, nes, kaip išsireiškė Smetonos adjutantas Žukaitis, „priimti socialistinę valstybės sistemą… reikštų savo pačių rankomis užkasti savo kapą“. Persigandusios dėl socialistinių perspektyvų buržuazijos politinės viršūnės metėsi į hitlerinės Vokietijos pusę: „…lieka vienintelė išeitis – orientuotis į Vokietiją“. „Todėl, pasakė baigdamas Smetona, jei politinė konjunktūra to pareikalaus, tai jis nėra nusistatęs prieš nacionalsocialistinių principų įgyvendinimą Lietuvoje, t.y. prieš fašistinio perversmo įvykdymą“, - pasakojo A. Povilaitis apie savo pokalbį su Smetona. Hitlerininkai pažadėjo, kad „Vokietija galės paimti Lietuvą savo protektoratan net iki 1940 m. rugsėjo mėn. ir bet kuriuo atveju ne vėliau, kaip pasibaigus karui Vakaruose“ (Komunistas, 1960 m., Nr.6, p. 35-36). Matyt, bendriems veiksmams ir buvo kuriami Raudonosios Armijos užpuolimo planai. TSRS negalėjo nereaguoti į antitarybinę ir prohitlerinę jos pašonėje veikiančio Lietuvos buržuazinio rėžimo politiką, išryškėjusią po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo. Birželio 14 d. TSRS pateiktas ultimatumas, papildomų Raudonosios Armijos dalinių įžengimas į Lietuvą ir to sukelta buržuazinio rėžimo krizė suardė šiuos planus. Tačiau niekur neišgaravo pati buržuazija, kurios ne tik politinės viršūnės kreivai žiūrėjo į TSRS, bet ir jos žemesnieji sluoksniai. Neišgaravo ir bręstantys klasinis konfliktas, kuris dar labiau paaštrėjo pradėjus jau aprašytus socialistinius pertvarkymus Lietuvoje. Gelbėdama savo klasinę padėtį, žūstanti buržuazija puolė Hitleriui į glėbį. Antitarybinis pogrindis ir pirmasis trėmimas Tokiai situacijai susidaryti padėjo pačios hitlerinės Vokietijos interesai, kadangi artėjantis karas reikalavo palankios dirvos ten, kur vyks veiksmai. Neapykanta Tarybų valdžiai persisunkusi ir hitlerinei Vokietijai simpatizuojanti Lietuvos buržuazija labai tiko penktosios kolonos vaidmeniui. Todėl hitlerininkai ne tik neprieštaravo, kad 1940 m. vasarą į Vokietiją pabėgę buržuaziniai veikėjai pradėtų kurti antitarybines organizacijas, bet ir daug kuo prisidėjo prie jų kūrimo. Turbūt pagrindinis vaidmuo šioje istorijoje tenka jau minėtam prohitleriškai nusiteikusiam buržuazinės Lietuvos diplomatui Vokietijoje pulkininkui K. Škirpai, kuris turėjo pažinčių valdančiuosiuose hitlerinės Vokietijos sluoksniuose ir ėmėsi kurti antitarybinę organizaciją, turėsiančią savo centrus tiek užsienyje, tiek ir pogrindyje Lietuvoje. Jis palaikė kontaktus šiuo klausimu tiek su hitleriniais veikėjais, tiek su Lietuvos buržuaziniais sluoksniais, sinchronizuodamas jų planus. Savo atsiminimuose, išleistuose jau JAV, prisidengęs buržuaziniams veikėjams būdinga pseudopatrione retorika ir plūsdamas „komunistinius budelius“ jis rašė: „…buvau…, rodos, 20 birželio, pakvietęs vieną nacių partijos veikėją, savo pažįstamą nuo daug metų, papietauti drauge su manim… Tai buvo dr. Georg Leibraudt, vienas iš artimesnių von Rosenbergo bendradarbių, vėliau tapęs Rytuose Užimtų Kraštų Ministerijos centrinio skyriaus direktorium ir ėjęs tos Ministerijos generalinio sekretoriaus pareigas. Turėdamas galvoj mudviejų seną pažintį ir draugiškus santykius, pastačiau jam precizišką klausimą, ar yra vilties susilaukti, kad Reichas suduos Sovietams smūgį, ir kada to būtų galima tikėtis? Dr. Lebraudt į tai atsakė: Tai, kad daug kas iš buržuazinių sluoksnių savo gelbėtoju laikė hitlerinę Vokietiją, matyti ir iš nebaigtų rašyti LTSR liaudies finansų komisaro J. Vaišnoro atsiminimų, kuriuos galima rasti dabartiniame Ypatingajame archyve: „1940 m. Liaudies Vyriausybėje Finansų ministerio, o vėliau ir Finansų Liaudies komisaro pareigos įgalino arti susidurti ir kalbėtis… su daugeliu buržuazinių veikėjų… Vieni iš jų padėjo pertvarkyti liaudies ūkį socialistiniais pagrindais ir rėmė naujosios vyriausybės darbus. Kiti vylėsi, Vokietijos padedami, atstyti Lietuvos buržuazinę santvarką. Šie žmonės nenorėjo ir netikėjo, kad iš Europos žemėlapio gali dingti hitlerinė Vokietija, įžūliai kėlusi į dangų svastika papuoštas vėliavas ir išdidžiai svajojusi šimtmečius ponauti pavergtoje Europoje. Jie netikėjo, kad istorijos šiukšlynan atsidurs ir fašizmas, pompastiškai skelbęs, jog dvidešimtas amžius bus amžinai vadinamas fašizmo triumfo amžiumi“ (LYA, f.3377, ap.51, b.251, l. 26). Šiuose sluoksniuose labai greit paplito gandai apie netrukus įvyksiantį Hitlerio „puolimą prieš bolševizmą“. Galima daryti prielaidą, kad šie gandai ėmė plisti po minėto K. Škirpos apsilankymo birželio pabaigoje, kuomet ponams ir jų vaikams neabejotinai buvo suteikta viltis apie netrukus ateisiantį jų išgelbėtoją. Kita vertus, neatmestina, kad tuo pačiu metu hitlerinė žvalgyba Lietuvoje paraleliai užsiėmė analogiškų gandų skleidimu arba patys Lietuvoje esantys buržuaziniai veikėjai, turėdami pažinčių su hitlerinės Vokietijos atstovais, savarankiškai rinko duomenų nuotrupas ir skleidė paskalas, kuriomis patys labai norėjo tikėti. Ir jau 1940 m. liepą beveik visas buržuazijos avilys zvimbė apie didžiojo vado Adolfo Hitlerio išlaisvinamąjį žygį į Rytus. J. Vaišnoras savo atsiminimuose aprašo pirmąsias savo darbo dienas 1940 m. liepą, kai pradėjo eiti tada dar finansų ministro pareigas, ir atmosferą, su kuria jam teko susidurti pradėjus kontaktuoti su dar nespėjusiais išsilakstyti buržuaziniais veikėjais (kartu, žinoma, teko susidurti ir su dvasininkijos atstovais): „Iš mano lankytojų pirmomis dienomis išsiskyrė pralatas Jakubauskis, vėliau buvęs Kauno vyskupijos valdytoju. Jis atėjo arkivyskupo Skvirecko įgaliotas prašyti leisti naudotis kurijos sąskaitoje bankuose esančiais pinigais. <...> Pralotas kalbėjo ne tiek finansiniais kurijos reikalais, kiek grynai politiniais. Politiniai klausimai jį domino daugiau už finansinius. Jis užtruko pas mane arti valandos ir turėjo pakankamai laiko pareikšti savo, o gal ir Skvirecko samprotavimams apie artimą Lietuvos ateitį ir bebręstančius Europoje naujus įvykius. Tarp kitko, artimas Jokubausko bičiulis buvo jėzuitų gimnazijos direktorius (gestapo agentas) Kipas. Antitarybinės ir prohitlerinės nuotaikos plito ne tik buržuazijos elite – jos paplito visuose jos sluoksniuose iki pat kaimo buožių įvairiausiuose Lietuvos užkampiuose. Apie tai galima spręsti iš to paties K. Škirpos pateikto LTSR vidaus reikalų komisaro A. Gudaičio-Guzevičiaus 1941 m. balandžio 14 d. raporto Maskvai apie antitarybinių lapelių platinimą Lietuvoje. Šūkiai šiuose lapeliuose tikrai buvo būdingi tiems, kurie skurdžiu smetonmečiu gyveno labai neblogai ir neapkentė 1940 m. prasidėjusių socialistinių pertvarkymų: „Lietuva lietuviams“, „Šalin komunistinį terorą“, „Kovok prieš komunistų partiją, Staliną, raudonąją armiją ir žydus – už hitlerizmą ir restauravimą Smetonos“, „Žmonės lankykit bažnyčias, klausykit kunigų, būkit katalikai“, „Ilgų metų Smetonai“, „Ilgų metų mūsų vadui“ (užrašas ant plakato su Smetonos nuotrauka), ir t.t. Šis raportas pakliuvo į rankas 1941 m. birželio 23 d. maištininkams ir vėliau buvo paskelbtas Vakarų spaudoje. K. Škirpa, lyg polemizuodamas, pateikia jį kaip įrodymą, jog antitarybinių lapelių platinime dalyvavo visi Lietuvos sluoksniai ir tai neva rodo visos lietuvių tautos kovą prieš „sovietinius įsibrovėlius“. Tačiau jis pats turbūt nė nepajuto, kaip prašovė įrodinėdamas nebūtus dalykus. Reikalas tas, kad joks bent kiek mąstantis marksistas neschematizuos visiškai realybės ir nebrėš griežtos linijos tarp dviejų stovyklų teigdamas, kad vienoje iš jų būta tik buržua, o kitoje tik proletarų. Iš tikrųjų antitarybinėje stovykloje pasitaikydavo ir proletarų, ir mažažemių valstiečių, lygiai kaip simpatizuojančių Tarybų valdžiai pasitaikydavo ir tarp pasiturinčių. Tačiau paskaičiavus darbo liaudies lyginamąjį svorį antitarybinėje stovykloje išryškėja daug pasakantis vaizdas. Sprendžiant iš K. Škirpos pateikto raporto, nuo 1940 m. vasaros iki 1941 m. sausio 15 d. už antitarybinių lapelių platinimą Lietuvoje buvo sulaikyta apie 140 žmonių. Kaip mažažemiai arba jų vaikai tarp jų pažymėti tik 3, kaip darbininkai arba jų vaikai – 7, dar keli amatininkai, nepasiturintys dirbantieji („skalbėjos sūnus“, „skurdus ūkininkas“), taipogi keli vidutiniokai valstiečiai. Likę – buožės, dvarininkai, įvairūs buržuazinės Lietuvos valdininkai, advokatai, karininkai, kadangi pati karininkija buvo pilna kilusių iš buržuazinių sluoksnių, kai kurie tarnautojai ir t.t. arba jų vaikai. Tokiu būdu išeina, kad darbo liaudis antitarybinėje stovykloje tesudarė apytiksliai devintadalį dalyvių. Tiesa, Škirpos pateiktame raporte, kurį jis, kaip prisipažįsta, šiek tiek sutrumpino, visiškai neįvardinta pavardėmis ir klasine priklausomybe apie keturiasdešimt žmonių. Dar maždaug dešimties žmonių socialinė padėtis nėra tiksliai įvardinta ir jie pažymėti tik kaip „ūkininkai“. Todėl sunku spręsti, ar tai mažažemiai, ar vidutiniokai, ar didžiažemiai. Tačiau vargu ar jie kardinaliai pakeistų tas tendencijas, kurios ryškiai matyti likusioje masėje. Štai keli pavyzdžiai. 1940 m. lapkričio 4 d. Rokiškio apskrityje Paliepės kaime buvo rastas lapelis: „Į kovą! Kovokit prieš bolševikus, kurie palaidojo mūsų nuosavybę ir laisvę. Kovokit prieš juos iš visos širdies ir visomis jėgomis. Vykit tuos proletariato hunus lauk, taip kad mūsų akys jų niekad daugiau neberegėtų…“. Pasirašyta „Partizanai“. Areštuotas Paliepės dvaro savininkas. Utenos apskrityje, Dubeikiuose, 1940 m. rugsėjo 23 d. už antitarybinių lapelių platinimą (pvz., „Kovok prieš komunistų partiją, prieš Staliną, prieš raud. armiją, už atkūrimą tautinės Lietuvos“) areštuoti: Rogažinskas – Dubeikių kunigas, iš dvarininkų šeimos; Matulis Jonas – parapijos komiteto pirmininkas, buožė; Matulis Jonas – Jono sūnus, šaulys; Matulis Juozas – Jono sūnus, šaulys; Rasčius Povilas – buožė, šaulys; Šukys Povilas – buožė, šaulys. 1940 m. spalio 7 d. Utenos apskrityje, Anykščiuose už panašaus turinio lapelių platinimą areštuotas gimnazistas, buožės sūnus Sližys Vladas. 1941 m. Raseinių apskrityje buvo išaiškintos 3 lapelių platintojų grupės, viso – 17 žmonių. Tarp jų kaip mažažemiai arba jų vaikai pažymėti tik tie patys 3 asmenys. Dar 2 vidutiniokai, ir tai nestebina dėl amžino smulkiosios buržuazijos nevienodumo ir nepastovumo. Likę – buožės, karininkai arba jų vaikai, 1 advokato sūnus, 1 mokytojas. (K. Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga“. Vašingtonas, 1973 m., p.130-145) Buržuazijos sluoksniai ėmė kurti savo nelegalias pogrindines organizacijas ir jungėsi į K. Škirpos ir hitlerinės žvalgybos organizuojamą vadinamąjį „Lietuvos aktyvistų frontą“, apie kurį bus rašoma sekančioje dalyje. Ir vėlgi šiose organizacijose beveik nebuvo proletariato ir plataus mažažemių valstiečių sluoksnio atstovų, kurie dėl jau aprašytų buržuazinės Lietuvos realijų ir prasidėjusių socialistinių pertvarkymų negalėjo būti nusistatę prieš Tarybų valdžią. Atvirkščiai – jie buvo jos pusėje, kadangi iš jos vykdomų pertvarkymų daug išlošė.
Žemės perdalijimo metas. Mitėniškių dvaro kumečiui M. Stasiukaičiui įteikiamas žemės perdavimo pažymėjimas. Kėdainių apskritis, 1940 m. rugsėjis Ir iš tiesų, ar galėjo situacija susiklostyti kitaip? Ar galėjo tie sluoksniai, buržuaziniais laikais svetimų rankų darbu sukaupę didžiulius turtus, sutikti su santvarkos pakeitimu, kuris reikštų tokios jų padėties netekimą? Ar galėjo jie nepakrypti į Tarybų Sąjungos priešo – hitlerinės Vokietijos – pusę, taip manydami išgelbėti senąją tvarką, savo padėtį ir prisigrobtus turtus? Ir ar galėjo alkanos, nuskurdintos, dvidešimt metų streikavusios darbo masės neatsigręžti į Tarybų valdžios pusę? Dalį šių organizacijų tarybiniams saugumo organams pavyko likviduoti iki Didžiojo Tėvynės karo pradžios. Iš tarybinių saugumo organų dokumentų apie šį laikotarpį: „Nuo 1940 metų liepos iki 1941 metų gegužės Lietuvos TSR VSLK išaiškino 75 nelegalias organizacijas ir grupes. Iš jų konfiskuotas didelis kiekis šautuvų, pistoletų, granatų, kovinių patronų, 15 dauginamųjų aparatų. Iš likviduotų organizacijų ir grupių dėmesio vertos šios: „Šaulių mirties batalionas“ – plačiai išsikerojusi organizacija, pasistačiusi tikslą suruošti ginkluotą sukilimą prieš tarybų valdžią. Organizaciją valdė Komitetas, į kurio sudėtį įėjo: buvęs Lietuvos pasiuntinybės Berlyne darbuotojas Jablonskis Jonas, buvęs Lietuvos armijos generolas Gustaitis Antanas, buvęs centrinės Šaulių sąjungos valdybos narys pulkininkas Juozas Arauskas ir profesorius Tadas Petkevičius – Vilniaus universiteto juridinio fakulteto docentas. Visi nurodyti asmenys liko okupuotoje Lietuvos TSR teritorijoje. Organizacija turėjo filialus Kaune, Vilniuje, Raseiniuose, Marijampolėje. „Penktoji kolona“ – fašistinė lietuvių nacionalistų organizacija, kurią 1940 metų pabaigoje sukūrė vokiečių žvalgyba. Vadovai – vokietis Patas (repatrijavosi 1941 metų kovą į Vokietiją) ir buvusios Lietuvos armijos atsargos kapitonas Žadvydas Osvaldas (pasislėpė). Sudėtis – buvę šauliai, Lietuvos armijos atsargos karininkai, policininkai, buožės. Tikslas – ginkluoto sukilimo, turėsiančio įvykti prasidėjus Vokietijos karui su TSRS, paruošimas, diversinių aktų vykdymas svarbiausiuose strateginiu atžvilgiu objektuose ir jų užėmimas. Areštuojant konfiskuoti koviniai šautuvai, granatos, sprogstamosios medžiagos, patronai, atsišaukimai“ (Известия ЦК КПСС, 1990 г. №10, с. 131-132). Tačiau ši saugumo organų kova nebuvo pakankamai produktyvi, kadangi Lietuvoje vis dar egzistavo ta sėkla, iš kurios šios organizacijos ir augo – buržuazija. Todėl nepaisant to, kad įvairios grupuotės buvo likviduojamos, antitarybinis pogrindis toliau veikė ir aktyvėjo. Iš 1941 m. gegužės 12 d. LTSR Valstybės saugumo liaudies komisaro pažymos: „…Pastaraisiais mėnesiais respublikoje žymiai aktyvėja priešiška veikla. Prie to prisideda tiesioginis sienos artumas ir ardomoji vokiečių žvalgybos organų veikla. Tai buvo priežastis, dėl kurios įvyko pirmasis trėmimas iš Lietuvos. Kadangi buvo aišku, kad karas su hitlerine Vokietija ne už kalnų, o penktoji kolona užnugaryje tokioje padėtyje ypač pavojinga, minėtoje gegužės 12 d. pažymoje buvo pasiūlyta „areštuoti ir priverstinai iškeldinti iš Lietuvos TSR aktyviausias asmenų kategorijas“, t.y.: “Valstybinis buržuazinis aparatas: Kontrrevoliucinės partijos: Lietuvos nacionalistinė kontrrevoliucija: Lietuvos fabrikantai ir pirkliai: Rusų baltųjų emigrantų formuotės: Šnipinėjimu įtariami asmenys. Trėmimo operacija įvyko 1941 m. birželio 14 d. 1990 m. paskelbtoje Valstybės saugumo komiteto Centrinio archyvo pažymoje surašyti operacijos rezultatai: „1. Aktyvūs kontrrevoliucinių nacionalistinių ir baltagvardietiškų organizacijų nariai ir jų šeimų nariai: areštuota – 1877, iškeldinta – 4277. Taigi, 1941 m. birželio 14 d. buvo areštuoti 5664 žmonės, iškeldinti – 10 187. „Areštuotieji“ ir „iškeldintieji“ – tai dvi išsiunčiamų iš Lietuvos kategorijos. „Areštuotieji“ buvo siunčiami į lagerius (kalbant apie 1-4 punktus, tai buvo suminėtų visuomenės grupių šeimų galvos), o „iškeldintieji“ – tremiami gyvent į Rytų kraštus (1-4 punktuose tai šeimų nariai). Tad viso išsiųsta iš Lietuvos – 15 851. Ši suvestinė eilinį sykį patvirtina, kad tremiamieji buvo daugiausia iš buržuazinių sluoksnių ir nieko bendro su visos „lietuvių tautos genocidu“ ši operacija neturėjo. Buvo siekiama pašalinti tik tas visuomenės dalis, iš kurių daugiausiai atsirasdavo einančių į sąjungą su hitlerininkais ir rengiančių Tarybų valdžiai kruviną pirtį. Kita vertus, kai kurie istorijos „žinovai“ mėgsta frazę, kad tai buvo visi, kurie „galėjo priešintis okupacijai“. Tačiau tai yra sąvokų sukeitimas. Tai buvo ne vieninteliai galintys priešintis vadinamajai „okupacijai“, o vieninteliai suinteresuoti priešintis vykstantiems socialistiniams pertvarkymams. Kiek teisinga buvo ši operacija – tai diskusinis klausimas. Juk tremiant dvarininkus ar fabrikantus nebuvo atsižvelgta į nekaltumo prezumpciją. Kita vertus, ar buvo sąlygos atsižvelgt į tai tuo metu, kai bet kuriuo momentu gali prasidėti karas? Galų gale, nei dvarininkai, nei fabrikantai buržuaziniais laikais savo alkstančių darbininkų negailėjo, policija nesivaržė šaudyti demonstrantų, tad ar verta gailėti jų pačių? Viena aišku – ši operacija buvo per mažo masto, kad sunaikintų antitarybinį pogrindį, nes palietė daugiausia pačias „viršūnes“. Likę Lietuvoje buržuaziniai sluoksniai pirmosiomis Didžiojo Tėvynės karo dienomis pasireiškė taip, kaip hitlerinės spec. tarnybos ir planavo.
Mes susitarėme su Justu keistis informacija apie Raudonosios Armijos dalis, išdėstytas tiek Lietuvos teritorijoje, tiek ir pasienio su Lietuva rajonuose.
Su Justu aš turėjau tris susitikimus, kuriuose mes apsikeitėme turėta medžiaga apie Raudonąją Armiją.“
Formaliai Ypatingasis Skyrius buvo sukurtas ryšiams su Lietuvoje dislokuotų Raudonosios Armijos dalių vadovybe, o faktiškai Ypatingasis Skyrius vykdė žvalgybinį darbą prieš Tarybų Sąjungą.
<...>
Prie kiekvienos tarybinės įgulos Lietuvoje buvo vadinamieji „ryšio karininkai“, kurie pakluso Ypatingajam Skyriui, faktiškai atliko agentų vaidmenį žvalgant Raudonosios Armijos dalis.
<...>
Ryšio karininkai rinko žinias, kurios buvo koncentruojamos ir apibendrinamos Ypatingajame Skyriuje.
<...>
1940 metų kovą generolas Rėklaitis – Krašto apsaugos ministerijos atstovas Ypatingajame Skyriuje išvyko kartu su Užsienio reikalų ministerijos valdininku daktaru Mačiuliu į Latviją ir Estiją.
Ten jie susisiekė su Estijos Ypatingojo Skyriaus viršininku generolu, kurio pavardę pamiršau, ir Latvijos Ypatingojo Skyriaus viršininku generolu Hartmanu ir susitarė keistis gaunama medžiaga apie Raudonosios Armijos dalis“ (Ten pat, l. 87-88).
Visa surinkta medžiaga mums leido reikiamu atveju netikėtai užpulti Raudonosios Armijos dalis, išdėstytas Lietuvoje. Visų pirma, nuginkluoti postus, likviduoti armijos vadovus, sukelti raudonarmiečiams dirbtinę paniką ir be ypatingo pasipriešinimo nuginkluoti visas Raudonosios Armijos dalis, kurios yra Lietuvoje.
Pradžioje agentūra rinko tikslią medžiagą operatyviam Raudonosios Armijos dalių, esančių Lietuvos teritorijoje, užpuolimo planui. Toliau, gaunant naujas žinias apie Raudonąją Armiją, operatyvinis planas buvo keičiamas.
Operatyvinis Raudonosios Armijos dalių užpuolimo planas buvo, jis buvo saugomas Lietuvos armijos Generalinio štabo 1-ame operatyviniame skyriuje…“ (ten pat, l.119-121).
- Dėl to negali būti jokios abejonės. Politiškai tas klausimas išspręstas. Strategijos dalykas, kaip ir kada tą sprendimą įvykdyti.
<...>
Nuvykęs birželio 25 d. į Kauną, galėjau ten iš visų, su kuo tik teko politiniais klausimais išsikalbėti, patirti vieną ir tą pačią nuomonę, jog Lietuvos išsigelbėjimas iš Sovietų nagų būtų įmanomas tik tada, jei Hitleris pasuktų vokiečių karo jėgas prieš slaviškuosius rytus sunaikinti ten įsigalėjusį bolševizmą. <...>
Visiems tada rūpėjo… klausimas, kuris tada turėjo kiekvienam lietuviui gyvybinės reikšmės, būtent – kaip galima būtų greičiau nusikratyti sovietinių įsibrovėlių į mūsų mažą kraštą, kol jie dar nebuvo suspėję padaryti Lietuvai ir lietuvių tautai sunkiai beatitaisomų žaizdų. Tokiomis aplinkybėmis ieškoti pritarėjo mano Lietuvai gelbėti koncepcijai nė nereikėjo: visų, kas tik dar nebuvo nustojęs tikėti į Lietuvos išlaisvinimą, viltys ir akys savaime krypo į Lietuvos diplomatinį postą Berlyne.
<...>
…Įsakmiai visiems patariau, kad neerzintų sovietų okupanto bent kokiomis demonstracijomis, kurios tik išprovokuotų jį imtis preventyviškų priemonių ir to pasekmėje galėtų prisidaryti perankstyvių aukų. Nurodžiau, kad tik labai patylomis stengtųsi sudaryti slaptą būsimos pogrindžio organizacijos skeletoną planingam pasiruošimui ginkluotai kovai, kada tam jau būtų atėjęs laikas ir susidarytų palankios galimybės“. (K. Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga“. Vašingtonas, 1973 m., p.19-21).
Praloto Jakubausko pareikštas mintis galima taip trumpai nusakyti:
- Lietuva patekusi Tarybų Sąjungos įtakon laikinai. Netrukus padėtis pasikeisianti, nes Hitleris pradėsiąs puolimą prieš bolševizmą. Laikinas susitarimas su Tarybų Sąjunga Hitleriui buvo reikalingas taktikos sumetimais – dezorganizuoti Vakarus ir apsidrausti nuo karto dvejais frontais. Dabar kada Prancūzija parblokšta, o Vakaruose pagrindinis Hitlerio tikslas pasiektas, bus siūloma Anglijai susitarti ir tuomet prasidėsiantis Vokietijos žygis į Rytus prieš bolševizmą.
- Juk Hitlerio gyvenimo tikslas yra bolševizmo sunaikinimas, - baigė Jokubauskas ir prašė šį pasikalbėjimą laikyti visai slaptu.
Stebėtinai panašias mintis pareiškė dar du mano lankytojai – tai vienas iš liaudininkų lyderių „Varpo“ bendrovės, leidusios „Lietuvos žinias“ direktorius F. Bortkevičienė ir buvęs ministeris E. Galvanauskas.
F. Bortkevičienė įėjusi į kabinetą ne iš karto pratarė žodį. Pasisveikinus ji tuoj pat atsisėdo ir pradėjo verkti.
- Kas yra ponia? – atsargiai aš paklausiau jos.
- Lietuva žūva.
- Kodėl Lietuva žūva?
Ji tebeverkė ir nieko neatsakė. Pagaliau kiek aprimusi piktai paklausė manęs:
- Nuo kada tapai komunistu?
- Aš nesu komunistas!
- Kaip tai nesi?
- Ponia, aš nesu partijos narys. Nėra partijos narys ir Paleckis ir daug kitų žmonių šiandien bendradarbiaujančių su komunistų partija ir vykdančių partijos direktyvas.
- O ar jūs, žinote, kad Hitleris greitai atsiims Pabaltę iš rusų.
- Ne, nežinom!
<...>
Greitu laiku mane aplankė ir E. Galvanauskas. (E. Galvanauskas - finansų ministras prie Smetonos, keletą savaičių ėjo pareigas Liaudies vyriausybėje, kapitalistas. Buvo medžio apdirbimo tresto Klaipėdoje pirmininkas, per metus uždirbdavęs 100 tūkst. litų, taipogi gaudavo dideles pajamas kaip kai kurių įmonių akcininkas – Ž.B.). Pasitraukęs iš finansų ministerio posto, buvo pakviestas į Šiaulius Prekybos instituto rektoriaus pareigoms. Prekybos institutas buvo Finansų ministerijos žinioje. E. Galvanauskas, kaip prekybos instituto rektorius, paprašė priimti ir aptarti instituto profilį. Užėjęs pas mane apie instituto profilį jis beveik nekalbėjo, o palietė tai, ko aš iš jo nelaukiau. Jis paprašė atvykti į Šiaulius ir padaryti instituto dėstytojams ir studentams pranešimą bėgamaisiais momento klausimais. Tai reikia, Galvanausko manymu, todėl, kad dėstytojų ir aplamai inteligentijos tarpe yra paplitę gandai. Ir E. Galvanauskas man beveik žodis į žodį papasakojo tai, ką aš prieš porą dienų buvau girdėjęs iš arkivyskupo Skvirecko atstovo Jokubausko. E. Galvanauskas dar pridūrė, kad Lietuvoje stambių mūšių nebūsią, nes Vokietija operuosiantis stambiomis desantinėmis grupėmis ir Tarybų Sąjungai būsiąs užkirstas kelias permesti į Lietuvą savo kariuomenę.
Aš nebuvau nuvykęs į Šiaulius pas Prekybos instituto dėstytojus ir studentus ir negaliu pasakyti, kas tokius gandus skleidė. Tačiau spėju, kad tai pačio E. Galvanausko mintys, paremtos surinktomis žiniomis iš Vokietijos atstovo Cechlino aplinkos. Daugiau man neteko susitikti su E. Galvanausku. Jis, padedamas Cechlino, liepos mėn. pirmoje pusėje pabėgo iš Lietuvos į Vokietiją“. (Ten pat, l. 27-28, 32-35).
1941 metų vasarį-kovą-balandį VSLK organai Lietuvoje areštavo 262 žmones.“ (Известия…, с.132).
- valstybės saugumo ir kriminalinės policijos valdininkai;
- policijos vadovaujanti sudėtis;
- kalėjimų administracinis personalas;
- teismų ir prokuratūros darbuotojai, pasižymėję kovoje prieš revoliucinį judėjimą;
- Lietuvos armijos Generalinio štabo 2-ojo skyriaus karininkai;
- žymūs valstybiniai valdininkai
- apskričių viršininkai ir komendantai.
- trockistai;
- aktyvūs eserai;
- aktyvūs menševikai;
- ochrankos provokatoriai.
(Lietuvos ochrankos duomenimis, į šias kategorijas patenka 963 žmonės).
(Manome esant būtinu areštuoti tik vadovus reakcingiausių fašistuojančių partijų ir organizacijų)
- tautininkai;
- Jaunoji Lietuva (jaunieji tautininkai);
- voldemaristai (vokiškos orientacijos fašistinė organizacija – visus);
- „Šaulių Sąjungos“ vadovaujantys kadrai (nuo būrio vadų ir aukščiau).
(Statistiniais Lietuvos buvusios buržuazinės spaudos duomenimis, vadovaujantys kadrai sudaro virš 10 tūkstančių žmonių).
- fabrikantai, kurių metinis pelnas yra daugiau kaip 150 tūkst. litų;
- stambūs namų savininkai, kurių nekilnojamo turto vertė daugiau kaip 200 tūkst. litų;
- pirkliai, kurių metinė apyvarta daugiau kaip 150 tūkst. litų;
- bankininkai, akcininkai, biržos verteivos.
(B[uvusios] Lietuvos Finansų ministerijos duomenimis, į šias kategorijas patenka 1094 žmonės).
- Rusijos fašistinė sąjunga;
- Rusijos kariškių sąjunga;
- mladorosai;
- visi baltųjų armijų, kontržvalgybų ir baudžiamųjų organų karininkai.
(Lietuvos ochrankos paskaičiavimais, į šias kategorijas patenka 387 žmonės).
Kriminalinis ir banditinis elementas – daugiau kaip 1 tūkstantis žmonių.
Prostitutės ir landynių savininkai – daugiau kaip 500 žmonių“. (Известия…, с.132-133)
2. Buvę sargybiniai, žandarai, vadovaujantys policijos ir kalėjimų kadrai, o taipogi eiliniai policininkai ir kalėjimų darbuotojai, apie kuriuos buvo surinkta kompromituojanti medžiaga, ir jų šeimų nariai: areštuota – 617, iškeldinta – 1266.
3. Buvę stambūs dvarininkai, fabrikantai ir valstybinio aparato valdininkai, ir jų šeimų nariai: areštuota – 1122, iškeldinta – 2560.
4. Buvę Lietuvos ir baltosios armijos pareigūnai, apie kuriuos buvo surinkta kompromituojanti medžiaga, ir jų šeimų nariai: areštuota – 104, iškeldinta – 176.
5. Kontrrevoliucinių organizacijų dalyvių, kurie buvo nuteisti mirties bausme, šeimų nariai: - areštuota – 27, iškeldinta 64.
6. Asmenys, atvykę iš Vokietijos repatriacijos tvarka, o taipogi vokiečiai, užsirašę į repatriaciją į Vokietiją ir neišvykę dėl įvairių priežasčių, apie kuriuos buvo surinkta kompromituojanti medžiaga: areštuota – 66, iškeldinta – 99.
7. Pabėgėliai iš buržuazinės Lenkijos: areštuota – 337, iškeldinta – 1330.
8. Armijos teritorinių korpusų kariškiai: areštuota – 285.
9. Buvusių Lietuvos policinių organų užregistruotos prostitutės, kurios toliau užsiiminėjo prostitucija: iškeldinta – 395.
10. Kriminalinis elementas: areštuota – 1229.“ (Известия…, с. 133-134).