Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys
ŽILVINAS BUTKUS
1. 30-ųjų Lietuva ir pirmieji socialistinių pertvarkymų metai
„Ilgo pokario metu mūsų tėvynė stingo tarytum atšiaurių vėjų pagairėje, klaikiai skambėjo nutrūkusių gyvenimų stygų aidai. Nebeilgai trukus iš tiesų išmirs visa tų metų karta, visi liudininkai. Paliks šią žemę ir tie, kurie išžudė ištisas vargo žmonių šeimas. Po jų eis kitos kartos. Mūsų pareiga šiandien padaryti viską, kad tie, kurių rankos suteptos krauju, nebūtų vadinami tautos didvyriais, tautai didžiai nusipelniusiais žmonėmis“. Šių auksinių Vitalijos Survilaitės žodžių, išspausdintų 2007 m. gegužės 2 d. „Opozicijoje“, negalima realizuoti pasiremiant vien moraliniu aspektu. Kad pilnai atskleistume pokario teroro esmę, tikruosius siautėjusių nacionalistų motyvus, būtina išnagrinėti klasines pokario teroro ištakas. Siūlome skaitytojams pažintinį straipsnių ciklą apie šių įvykių Lietuvoje istoriją ir jų priežastis.
Lietuvos spindesys ir skurdas
Kad galėtume tinkamai įvertinti įvykius Lietuvoje per Didįjį Tėvynės ir po jo, pirmiausia reikia apžvelgti padėtį Lietuvoje prieš tarybų valdžios atkūrimą.
30-ųjų Lietuva buvo buržuazinės diktatūros valdomas kraštas su tipiškai skurdžia dauguma ir turtinga mažuma. Ryškus klasinis susiskaldymas, puošnūs dvarininkų ir fabrikantų apartamentai, menkai išvystytos pramonės ir kaimo darbininkų bei 200 tūkst. bedarbių skurdas buvo mūsų šalies realybė. Štai kaip 1931 m. sausio 12 d. pramonės darbininkų padėtį Lietuvoje aprašė buržuazinis leidinys „Lietuvos žinios“:
„Gali būti kai ką ir galima įtikinti, kad Lietuvoje tikrai visiems gera gyventi. Tačiau apie ekonominį gerbūvį klaidinga būtų spręsti pagal statomus didelius namus, pilnas žmonių kavines, restoranus ir kinus. Tiesa, mes turime tokį gyventojų sluoksnį, kuris nesivaržo dėl pinigų, tačiau, įsigilinęs į tai, kokiu būdu gaunami tie pinigai, aš nesijaučiu nudžiugusiu. Nors seno tipo baudžiavos Lietuvoje jau seniai nėra, bet vis dėlto dažnai galima pastebėti charakteringas mūsų laikų baudžiavos žymes. Dabar kartais senąjį dvarininką pakeičia fabrikantų sindikatai ir nežmoniškai išnaudoja darbininkus ir vartotojus.
Tam faktui įrodyti aš imu tiktai papirosų ir tabako fabrikus. Ši pramonės šaka Lietuvoje yra gerai išsivysčiusi ir duoda didelį pelną. Tačiau pažiūrėkime, kaip tose įmonėse apmokamas darbininkų, o ypač moterų, darbas. Darbininkė į dieną gauna 3 litus, o kalendoriaus mėnuo turi 25 dirbamas dienas. Tokiu būdu per mėnesį darbininkė gauna 75 litus. Iš tų pinigų atskaitoma ligonių kason, įvairios pabaudos ir, pagaliau, išmokama apie 70 litų. Tai dar „geras“ atlyginimas. Daug moterų gauna mažiau kaip 3 litus į dieną. Be to, jų darbas nėra pastovus. Fabrikantai priima jas kaip laikinas darbininkes, ir dažnai, dirbusios kokius 3 mėnesius, jos atleidžiamos, kad neduotų joms kompensacijos. Nuo kitų darbininkių net iš anksto, priimant į darbą, imamas parašas, kad jos, būdamos atleistos nuo darbo, nekels jokių pretenzijų dėl kompensacijos.
70 litų – tai suma, iš kurios darbininkei reikia pramisti, apsirengti ir kokią nors pastogę gauti ne tik jai vienai, bet dažnai užlaikyti ir šeimą iš 2 ar 3 žmonių. Pragyvenimo minimumas 1930 m. lapkričio mėn. vienam suaugusiam žmogui buvo 91,68 lt.; šeimai iš 2 žmonių – 153,13 lt ir šeimai iš 5 žmonių – 266,56lt (Statistikos biuletenis, pereitųjų metų Nr.12). Statistikos biuras labai šykščiai apskaitė pragyvenimo minimumą, tačiau jis žymiai prašoka faktinį moters darbininkės uždarbį. Tokia kritinga medžiagine moters darbininkės padėtimi naudojasi įvairūs vertelgos, samdydami gražesnes mergaites tam tikroms „pareigoms“ atlikti, ir moka joms mėnesinį atlyginimą. Nemanykite, kad toks uždarbis yra didelis: jis nesiekia net 50 litų mėnesiui, kadangi yra iš ko pasirinkti.
Negalima ramiai praeiti ir pro sanitarines sąlygas, kuriomis dirba žmonės įmonėse. Nesirūpinama net virinto vandens darbininkėms atsigerti, o rankšluosčiai, kuriais po darbo darbininkės nusiplovę rankas šluostosi, nė kiek nesiskiria nuo nešvariausios mazgotės. Kai ateina miesto sanitarinis gydytojas apžiūrėti įmonę, tai jo neįleidžia į vidų be tabako fabriko akcizininko leidimo. O kol pastarasis duos leidimą gydytojui įeiti į fabriką, jau suspėta nešvarius rankšluosčius pakeisti švariais ir t.t. Viena drąsesnė darbininkė, kad įrodytų sanitariniam gydytojui, kokie „švarūs“ yra rankšluosčiai, nunešė tokį rankšluostį parodyti gydytojui į namus. Ir kas atsitiko? Ją darbdavis apkaltino, kad ji pavogusi rankšluostį, iškėlė teisme bylą ir atleido ją nuo darbo. Tas atsitikimas turėjo vietos viename žinomame papirosų fabrike“.
Negana to, prasidėjus kapitalistinio pasaulio ekonominei krizei, algos ėmė kristi. Pvz., J. Vailokaičio metalo fabrike 1931 m. darbininkai gaudavo 6-7lt per dieną, 1932 m. – 4-5lt. Lentpjūvių darbininkai Kaune 1931 m. gaudavo 6-7lt per dieną, 1932 m. – 4-5lt. 1933 m. komunistinio pogrindžio laikraštyje „Balsas“ Nr.3 „Union“ kojinių fabriko darbininkė rašė:
„Pirmiau čia dirbo 130 darbininkių, o dabar tik 80. Kitas išmetė iš darbo… be kompensacijos. Dabar dirbam tik 3 dienas į savaitę. Uždirbam nuo 2,50 iki 4 litų į dieną. Vadinasi, per savaitę uždirbam 7,50-12 litų. Bet 12 litų uždirba tik specialistės. Su tokia alga jokiu būdu negalima pragyventi. Mums tenka badauti, o apie mokėjimą už butą jau nėr ir kalbos. Ir jei nemoka porą mėnesių, tai tiesiog išmeta iš buto… Bet to dar maža. Nežiūrint tos labai menkos algos, už kiekvieną menkniekį mus dar baudžia piniginėm bausmėm… Be to, fabrikantas tiesiog atvirai vagia darbo valandas. Jei kas dirba 6 valandas į dieną, tai užrašo 5 ar 4 valandas. Jei kas pradeda reikalauti, tai atsako: „kaip sau nori, nenori – nedirbk“.
Imant bendrai, 1931 m. gruodį vyrai darbininkai vidutiniškai uždirbdavo 4,05lt per dieną, 1932 m. gruodį – 3,25lt, 1933 m. gruodį – 2,80lt, 1934 m. kovą – 2,60lt. Moterys darbininkės atitinkamai – 2,70lt, 2,10lt, 1,90lt ir 1,80lt. (V. Kapsukas „Buržuazinė Lietuva“, Vilnius, 1961 m., p. 142-143). Tačiau nežiūrint ekonominės krizės, darbininkai būtų galėję uždirbti daugiau, jei kapitalistai nebūtų savinęsi jų pinigų. Remdamasis 1939 m. duomenimis, tarybinis lietuvių ekonomistas K. Meškauskas savo knygoje „Tarybų Lietuvos industrializavimas“ apskaičiavo, kad darbininkas buržuazinėje Lietuvoje, jei imti 8 darbo valandas, sau dirbo tik 2 val. 15 min., o kapitalistui – 5 val. 45 min (K. Meškauskas „Tarybų Lietuvos industrializavimas“, Vilnius, 1960 m., p. 60). Tačiau tai dar ne pilnas vaizdas, kadangi remtasi buvo oficialiais duomenimis, kurie neretai prasilenkdavo su tikrove. Teisės mokslų kandidatas Z. Balevičius savo veikale „Darbininkų padėtis buržuazinėje Lietuvoje“ rašė:
„Akcinių bendrovių pelnai buvo slepiami įvairiais būdais. Stambiausi akcininkai sudarydavo vadinamąją akcinės bendrovės valdybą, kuri nieko neveikdavo, nes visus bendrovės reikalus tvarkydavo pasamdytas direktorius, inžinierius ir kiti tarnautojai. Tačiau valdybos nariai už „darbą“ pasiskirdavo sau algas po kelis ar keliolika tūkstančių litų mėnesiui. Šios „algos“ būdavo nurašomos į išlaidas, o ne į pelną“. (Z. Balevičius „Darbininkų padėtis buržuazinėje Lietuvoje“, 1960 m., Vilnius, p. 86-87).
Kaip pavyzdį jis pateikia jau minėtą kapitalistą J. Vailokaitį, kuris per visą tarpukario Lietuvos gyvavimą turėjo stambų metalo fabriką, plytų fabriką ir kitas įmones, kurios visą laiką oficialiai ne tik neduodavo pelno, bet ir buvo nuostolingos. Tačiau Vailokaitis vis tiek sugebėjo pasistatyti Kaune modernų 5 aukštų namą ir nusipirkti didelį dvarą.
Tik nuo 1937 m. darbininkų darbo užmokestis ėmė kilti, tačiau ir tai nepagerino jų padėties, nes dar didesniais tempais kilo kainos. Tais metais kainos jau buvo pakilusios 40 proc. palyginus su 1935 m. Tai tęsėsi ir sekančiais metais. „Darbininkams keliant reikalavimus padidinti darbo užmokestį, fašistų valdžia pabūgusi streikų pakėlė 5-15 proc., melagingai skelbdama, kad tai atitinka pabrangusį gyvenimą… Tačiau brangumas pakilo daugiau kaip 30-40 proc.“, - rašė 1939 m. lapkričio 5 d. „Tiesa“.
Nenuostabu, kad buržuazinėje Lietuvoje darbininkų streikai buvo pastovus reiškinys. Pvz., 1933 m. po pastovaus atlyginimų mažinimo sustreikavo Kauno statybininkai (mūrininkai 1931 m. gaudavo 1,50lt per valandą, o 1932 m. 90ct -1,20lt; tinkuotojai 1932 m. gaudavo 70-80 ct už valandą, 1933 m. buvo bandymų sumažinti algas dar labiau, dėl ko prasidėjo streikas). Nuo pat 1928 m. dėl pastovaus atlyginimų mažinimo kasmet streikavo Kauno baldų fabriko „Universal“ darbininkai. Dėl nereguliaraus algų mokėjimo 1931 m. vasarą sustreikavo Biržų Jansono audimo fabriko darbininkės. 1932 m. sausį dėl algos mažinimo, nereguliaraus algos mokėjimo, blogų darbo sąlygų ir nepakenčiamo elgesio su darbininkėmis Plungėje streikavo akcinės bendrovės „Kučinskis – Pabiedinskai“ verpimo ir audimo fabriko darbininkės (V. Kapsukas „Buržuazinė Lietuva“, Vilnius, 1961 m., p. 144-148). Iš viso 1930-1940 m. Lietuvoje įvyko 765 ekonominio pobūdžio streikai, kuriuose dalyvavo 96 371 darbininkas. Tuo pačiu laikotarpiu įvyko 145 politiniai streikai, kuriuose dalyvavo 48 152 darbininkai. Ypač streikų judėjimas buvo aktyvus 1930 m. ir vėl ypatingai suaktyvėjo 1933-1937 m. (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, Vilnius, 1976 m., p. 166-169).
Prie viso to Lietuva buvo menkai industrializuotas agrarinis kraštas, 76 proc. visų gyventojų gyveno kaime. Ir čia, esant kaimo darbininkų pertekliui, išnaudojimas buvo tiesiog laukinis. 1930-1931 m. žemės ūkio darbininkams buvo mokama 400-500 litų per metus. Netrukus buožės ir dvarininkai ėmė staugti, kad darbininkai juos „apiplėšinėja“, ir jau 1932 m. išleidžiamos „Normalinės samdos sutarčių sąlygos“, pagal kurias metinė alga vyrams tampa 350lt, tačiau leidžiama sumažinti iki 245lt. Moterims ir paaugliams – 250lt per metus ir leidžiama sumažinti iki 175lt. Naivu būtų manyti, kad buožės tuo nesinaudojo.
Atėjus 1933 m. priimamas naujas „Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas“, pagal kurį darbo užmokestis sumažinamas iki: vyrui – 200lt metams, moteriai – 150 lt, paaugliui – 150lt. Darbo diena nustatoma nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Laisvos dienos galimos tik 6 per metus ir ne daugiau kaip 2 per mėnesį. Gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais laisvų dienų nėra.
Sąlygos, kuriose teko gyventi kaimo darbininkams, priminė vergovines. Net ir Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos laikraštis „Darbininkas“ 1934 m. kovo 6 d. rašė:
„Visoj Lietuvoje dvarų ordinarininkų gyvenimas daugumoje lyg lapių urvai. Ar žmoniška, jeigu per išpuvusias palanges vėjai laksto, langai skudurais užkamšyti, dūmai daugiau į vidų rūksta, negu pro kaminą, asloje nėra jokių grindų, tiktai duobės ir purvynas, kuriame šliaužioja purvinas mažas vaikelis“.
1931 m. „Balsas“ Nr.12 rašė:
„Iš visų Lietuvos kampų plaukia žinios, kad buožės ir dvarininkai vis dažniau ir dažniau atsisako savo darbininkams apmokėti suderėtas algas. Darbininkas turi vaikščioti ir nusiėmęs kepurę prašyti, kad uždirbtus kruvinus centus buožė grąžintų. Vieni buožės diena iš dienos atidėlioja, sako vis „ateik rytoj“, laukia, kol nusibos prašinėti, kiti duoda kelis litus, o, atėjus daugiau prašyti, išvaro ir dar šunimis užpiudo. Dar kiti, baigiantis metams, nenorėdami sumokėti algos, ima ieškoti visokių priekabių ir už bet kokį menkniekį, pavyzdžiui, atsisakymą dirbti po saulės nusileidimo, atstato nuo vietos ir išvaro, nesumokėję algos. Dažnai pasitaiko, kad buožė ko nors prisikabina, sumuša savo darbininką ir išvaro. O tie, kurie gauna nors ir ubagišką atlyginimą, turi dirbti po 18 valandų į dieną, valgyti prasčiausią valgį.
Samdiniams dabar labai madoje duoti centrifuguotas pienas, jiems supeni ir papiautų ligotų gyvulių mėsą. Retas buožė su savo samdiniu elgiasi žmoniškai. Dažniausiai jis visaip niekinamas, koliojamas, ujamas. Darbininkui susirgus ar nustojus sveikatos, buožė vėl jį atstato ir priverčia eiti elgetauti. Darbininkai nuo Kovarko (Ukmergės apskr.) pasakoja, kad jų apylinkėje vienas buožė susirgusį darbininką žiemą įsivertė į roges vežti neva pas gydytoją, o iš tikrųjų išvežęs išmetė ant ledo, kur tas ir mirė.
Vis dažniau buožės ima samdyti darbininkus tik vasaros darbams, o žiemą pasisamdo vieną ir visus ruošos darbus ant jo suverčia. Pačius sunkiausius žiemos mėnesius darbininkas ir jo šeima, negaudami darbo, turi kęsti badą ir šaltį, priversti elgetauti. Dvarininkai į dvarus priiminėja ant ordinarijos tik tokius, kurie turi didelę ir suaugusią šeimą. Mat, ordinariją jie moka vienam, o dirbti verčia visus.
Ir vis tik, nežiūrint tos baisios lauko darbininkų padėties, buožės skundžiasi mažėjančiu samdinių darbingumu ir didėjančiu nesąžiningumu. Kad užkirstų tam „nesąžiningumui“ kelią, buožės neseniai vykusiame Žemės ūkio rūmų suvažiavime nutarė įvesti darbininkams knygutes, kuriose bus įrašomos buožių rekomendacijos, atsiliepimai apie savo darbininkų darbą. Be knygelės arba su blogais pažymėjimais knygelėje darbininkai negaus darbo“.
1931 m. „Balse“ Nr.20 darbininkas iš tautininkui J. Bulvičiui priklausiusio Simanėliškių dvaro, kuriame dirbo apie 50 darbininkų, aprašo tokį vaizdą:
„Mūsų darbo sąlygos nepakenčiamos. Pradedam dirbti saulei tekant ir baigiam jai nusileidus. Atlyginimas labai mažas. Valgyti gaunam ne geriau kiaulių: tą patį centrifuguotą pieną dvarininkas duoda ir mums, ir savo kiaulėms. Trobesiai, kur mes gyvenam, ypač tie, kur gyvena šeimos su mažais vaikais, jau daug metų neremontuoti… tenka šalti ir sirgti per visą žiemą. Be to, jau beveik pusė metų negaunam durpių“.
Tokiomis sąlygomis Lietuvoje žemės ūkio darbininkai, kaip ir rusai caro laikais, ėmė padeginėti dvarus. Pvz., tas pats Simanėliškių dvaras užsidegė 1932 m. naktį iš liepos 29 d. į 30 d. Taip pat degė Dirvonų, Veizbūniškių ir Klampučių dvarai. 1931 m. buvo padegtas tuometinio teisingumo ministro A. Žilinsko dvaras.
Nelygybė atsispindėjo ir bendrame žemės pasiskirstyme. 45,8 proc. visų Lietuvos ūkių sudarė smulkūs 1-10 ha ūkiai. Jie užėmė 17,1 proc. žemės ploto. Tuo tarpu 20 ha ir didesni ūkiai sudarė 21,9 proc. visų ūkių ir užėmė 53 proc. žemės ploto. Vidutiniokų sluoksnis (10-20 ha) sudarė 32,3 proc. visų ūkių ir valdė 30 proc. žemės ploto. (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, Vilnius, 1976 m., p. 194)
Ką jau kalbėti apie tragišką bedarbių padėtį. Apie jų gyvenimą buvo priverstos parašyti ir „Lietuvos žinios“ 1933 m. vasario 23 d:
- Užeikim pirmiausia pas mus, - pasiūlo.
Pereinam tiltą ir pasukam į vieną sukrypusią bakūžę. Pro žemas duris įlendu į duobėta asla trobą. Troba žema, su mažiukais trimis langeliais.
- Atsargiau, pone, - juokdamasis perspėja mano vadovas. – Pas mus blakių ir kitokių parazitų visur pilna.
Pasirodo, kad šioj sukrypusioje landynėj gyvena viso keturios šeimos. Mano vadovas su žmona ir kūdikiu, pats namų šeimininkas – 18 metų vyrukas, senyva moteris su dviem vaikučiais ir dar vienas bedarbis su savo vaikučiu, motina, seserim ir sesers vaiku. Vadinasi, viso vienuolika asmenų. O lovų tėra trys.
- Tai kur jūs gulite? – klausiu.
Mano vadovas ima aiškinti.
- Vienoj lovoj guliu aš su žmona ir vaikučiu, kitoj štai mano draugas su žmona. Trečioj – mano sesuo su vaikučiu. Šeimininkas prisitaiso prie stalo, o šita moteris su dviem vaikučiais šiaip taip žemėj susirango.
Toliau mano vadovas pasakoja, kokiu būdu jie visi čia susigrūdo į vieną trobą:
- Anksčiau aš gyvenau čia tik su savo žmona ir šeimininku. Šituos žmones priėmiau todėl, kad juos išmetė iš buto ir jie neturėjo kur dingti. Mano šeimininkas taip pat jau kelintas mėnuo negauna buto nuomos mokesčio. Bet jis pats bedarbis ir mūsų padėtį supranta. Tyli, dantis sukandęs.
Jam bepasakojant, ateina ir pats šeimininkas.
- Va, pažiūrėk tamsta. Juk jis savo tik kepurę ir švarką turi. O visa kita skolinta. Aš daviau kelnes, batus ir viršutinius marškinius. Ar ne tiesa?
- Taip, - atsako šeimininkas.
Toliau vadovas ima charakterizuoti kiekvieną šeimą atskirai. Pradeda nuo šeimininko:
- Jis yra našlaitis, seniai netekęs tėvo ir motinos. Turi du broliukus, kurie auga prieglaudoj. Pats yra bedarbis. Pirmon kategorijon įskaitytas todėl, kad, lankantis komisijai, parodė šios našlės du vaikučius kaipo savo brolius. Per savaitę dirba po tris dienas ir uždirba iki 9 litų. Vadinasi, per mėnesį gauna 36 litus! Aš pats esu antros kategorijos bedarbis. Į savaitę gaunu dirbti keturias dienas po keturias valandas ir uždirbu 5-7 litus. Vadinasi, mėnesį turiu gyventi aš, žmona ir kūdikis iš 24-28 litų. Jam, - parodo į draugą, - dar riesčiau. Jis yra skaitomas pirmos kategorijos bedarbis. Uždirba 37-38 litus per mėnesį. Ir iš tų pinigų šešiese turi pragyventi.
- Va, šita moteris, - sako, rodydamas į našlę su dviem vaikučiais, - laimingesnė. Ji elgetauja. Užtat bado nemato ir dažniau vieną kitą centą sugriebia. Tiesa, vienam trejų metų savo vaikučiui ji gauna pietus iš vaikų darželio. Bet tamsta gali pažiūrėti, kas tai per pietūs.
Man atnešė, įpylę į lėkštę, kažkokios drumzlinos sriubos, neva kopūstų, ir rupios juodos duonos gabalėlį.
- Tai šita sriuba minta trejų metų vaikutis, - aiškina toliau mano vadovas.
- Mes patys negeresniu maistu mintam ir savo vaikučius penim, - pasakoja toliau, - bulvės ir duona – beveik vienintelis mūsų maistas. Kartais užsifundijam ir mėsos: pigiausių bekonų liekanų – kokią gerklę, jaknas ar karvės tešmens gabalą.
- Moterys, kaip tamsta matai, visos gana jaunos. Norėtų kur nors kad ir už nedidelį atlyginimą dirbti, bet negauna darbo. Ir taip esam priversti vilkti sunkų gyvenimo jungą, puspadžiu, skarmalais apsidangstę, skursti.“
Užnemunės valstiečių ir visuotinis politinis Kauno darbininkų streikai
Ypatingą vietą 30-ųjų Lietuvos istorijoje užima garsusis Užnemunės valstiečių streikas, kuris apnuogino visą tuometinės Lietuvos klasinį susiskaldymą. Šiame streike dalyvavo ne tik kaimo darbininkai ir mažažemiai, bet ir vidutinių ūkių šeimininkai, kurie taip pat kentė nuo stambiosios kaimo buržuazijos.
Streikas turėjo įvairių priežasčių. Viena iš jų – stambūs ūkiai Užnemunėje buvo stipresni, o vidutiniai ūkiai silpnesni, negu visoje Lietuvoje. Dėl to pastarieji jautėsi prispausti, kaip ir proletariatas. Be to, stambiuose Užnemunės buožių ir dvarininkų ūkiuose (20 ha ir daugiau), kurie sudarė tik 17,9 proc. visų ūkių Užnemunėje, samdomų darbininkų dirbo daugiau, negu analogiškuose ūkiuose likusioje Lietuvoje. Alytaus apskrityje vienam tokiam ūkiui teko vidutiniškai 2,1 darbininko, Marijampolės – 3,57, Šakių – 2,9, Vilkaviškio – 4, Kauno – 3,15, tuo tarpu kai visoje Lietuvoje – 2,7. Atitinkamai ir darbo užmokestis čia buvo beveik mažiausias: 1935 m. Alytaus apskrityje kumetis gaudavo per metus 149lt, Marijampolės – 185lt, Šakių – 209lt, Vilkaviškio – 186lt, Kauno – 200lt, tuo tarpu kai vidutiniškai Lietuvoje – 230lt. Kartu čia augo ir tuo metu pogrindyje veikusios Kompartijos įtaka. Pvz., Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus ir Kauno apskrityje (be miesto) komunistų partija 1932 m. birželį turėjo 152 narius, o 1935 m. liepą-rugpjūtį jau 540 (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, Vilnius, 1976 m., p. 195-198). Prie viso to, darbo valstiečių neramumus galėjo įtakoti ir bendros to meto darbininkų nuotaikos bei veiksmai Lietuvoje, kadangi tada buvo ypač suaktyvėjęs streikų judėjimas.
Šio masinio streiko Užnemunėje ruošimas prasidėjo 1935 m. pirmoje pusėje. Iniciatoriai buvo patys valstiečiai (komunistai prie streiko prisijungė jam jau prasidėjus, siekdami suteikti jam daugiau organizuotumo). Liepą Pakuonio, Prienų, Gražiškių valsčiuose buvo pradėti platinti valstiečių parašyti atsišaukimai apie darbo valstiečių padėtį ir jų beteisiškumą, valstiečiai buvo raginami nepardavinėti žemės ūkio produktų, nemokėti mokesčių, nevykdyti valdžios nurodymų, kol nebus pagerinta jų padėtis. Streiko paruošime matyti darbininkų kovos patyrimo įtaka. Pvz., Gražiškių valsčiaus valstiečių atsišaukime buvo rašoma:
„Mes, Lietuvos ūkininkai, matydami po savo kojomis tamsią bedugnę, turime kaip įmanydami mes patys save gelbėti. Bet kur galima save gelbėti? Juk valdžia turi armiją, kiekvieno ūkininko žingsnį seka policininkas, šnipas ar tolygus. Nei šiaip, nei per spaudą pasitart negalima. Bet visgi yra priemonių, su kuriomis užsienio ūkininkas ir darbininkas jau save gelbėjosi. O ta priemonė vadinasi streikas. Vadinasi, jei fabrikų darbininkai susitarė visai neit ir neina į fabriką dirbti. Jei ūkininkai, tai neveža į miestą ir visai neparduoda savo gaminius, nemoka mokestį ir visokias prievoles neatlieka iki valdžia ar kas kitas jų būvį nepagerina… Todėl ir mums, Lietuvos ūkininkams, liekasi už to taip seniai kitur išmėginto ginklo tvertis“ (Ten pat, p. 199).
Streiko pradžia buvo paskirta 1935 m. rugpjūčio 20 d., o baigtis turėjo rugsėjo 20 d. Jau rugpjūčio 19 d. plente Prienai-Alytus prasidėjo pirmieji valstiečių piketai, kurie neleido nieko įvežti į turgų, nieko parduoti ir nieko pirkti.
Streike susivienijo tiek mažažemiai ir vidutiniai valstiečiai, tiek ir žemės ūkio darbininkai. Atsišaukime „Broliai Lietuvos ūkininkai ir darbininkai“ buvo rašoma:
„Tad, broliai ūkininkai ir darbininkai, šiandien mus jau vargas verčia vienytis, tad vienas už visus, visi už viena, nes tiktai vienybė – galybė, vienybėje mes laimėsime, nes mūsų pusėje tiesa“ (Ten pat, p. 201).
Veiveriai, policijos užmuštas streiko dalyvis J. Gustaitis.
Streikas įgavo gana platų užmojį ir represijos iš Smetonos diktatūros pusės netruko prasidėt. Rugpjūčio 26 d. Prienuose įvyko 3000 žmonių mitingas, kuriame buvo išrinkta delegacija deryboms su valdžios atstovais. Netrukus streikininkų reikalavimai buvo įteikti apskrities viršininkui. Tačiau jau sekančią naktį prasidėjo delegacijos narių suiminėjimai. Rytą atvykusi į Kunigiškių kaimą policija bandė suimti ir delegacijos narį komunistą P. Žvirblį, tačiau susirinkusi 200 valstiečių minia neleido to padaryti. Suiminėjimai sukėlė platų nepasitenkinimą. Rugpjūčio 27 d. rytą Šilavoto bažnytkaimyje susirinkusi valstiečių minia nuginklavo policininką, susisiekė su Prienais ir Marijampole ir pareikalavo paleisti suimtuosius. Šaltupio slėnyje susirinko kita 300 žmonių minia, kuri sustabdė policiją, vežusią suimtuosius. Kruvinas susidūrimas pareikalavo aukų, tačiau suimtieji buvo išlaisvinti. Taip pat keleto valstiečių gyvybių nusinešę susidūrimai su policija įvyko Prienuose ir Veiveriuose. Butrimonyse 500 darbo valstiečių ir žemės ūkio darbininkų po susidūrimo su policija su raudona vėliava užėmė paštą, kuriame įkūrė vietinį streiko štabą. Juos išvaikė atvykusi pasienio policija ir Kauno policijos mokyklos kursantai. Susidūrimai vyko ir kitose vietose. Prasidėjo konfliktai su buožija, kuri daugiausia atliko streiklaužių vaidmenį. Pirmieji jų ir streikininkų susidūrimai įvyko jau rugpjūčio 21-22 d. ties Išlaužo miesteliu, kur piketininkai ėmė naikint buožių vežamus produktus.
Rugpjūčio pabaigoje pirmasis kovų įkarštis atslūgo ir nauja susidūrimų banga kilo rugsėjo antroje pusėje dėl besitęsiančių suiminėjimų. Pvz., rugsėjo 21 d. Vilkaviškio apskrityje Gražiškių valsčiaus policija suėmė tris aktyvius streiko dalyvius. Kitą dieną miestelyje susirinko 300 valstiečių ir žemės ūkio darbininkų, kurie nuginklavo policininkus ir išlaisvino suimtuosius. Policija pasikvietė pastiprinimą ir pradėjo masinius areštus. Rugsėjo 23 d. 400 kaimo darbo žmonių ketino vėl vykti į miestelį, tačiau jo pakraštyje juos pasitiko policija ir atidengė ugnį, ko pasėkoje keli valstiečiai buvo sužeisti, vienas žuvo, o minia išsisklaidė.
Įvairūs susidūrimai su policija ir mokesčių rinkėjais vyko dar ilgai, tačiau pamažu Smetonos rėžimui persekiojimų, areštų ir šaudymų pagalba pavyko nuslopinti neramumus. 18 žmonių nubausta mirties bausme (vienas nunuodytas dujų kameroje). Iš viso tais metais „už pasipriešinimą valdžios organams ir maištą“ oficialiais duomenimis į kalėjimus buvo uždaryti 16 495 žmonės (Z. Balevičius „Darbininkų padėtis buržuazinėje Lietuvoje“, Vilnius, 1960 m., p. 75). Taipogi streikas pralaimėjo dėl nepakankamo organizuotumo, dėl nesuderintų atskirose vietovėse veiksmų.
Šiaip ar taip, tai buvo klasių kovos pliūpsnis, kurį numalšinti buržuazijos diktatūrai pavyko tik laikinai. Pvz., jau 1939 m. kovo 18 d. saugumo departamento biuletenyje buvo rašoma, kad „Suvalkų krašte pastebimi naujo ūkininkų bruzdėjimo ženklai. Reikia pastebėti, kad tokiam judėjimui pasireikšti platesniu mastu sąlygos darosi kas kartas palankesnės. Pastaruoju metu kaimo darbo žmonės vis dažniau nusiskundžia savo ekonomine padėtimi…“ (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, Vilnius, 1976 m., p. 222).
Taipogi didžiulį mastą įgavo 1936 m. Kauno darbininkų visuotinis politinis streikas. Viskas prasidėjo to, kad įsiutęs darbininkas A. Kranauskas užmušė lentpjūvės šeimininką ir nusišovė. Jo laidotuvės, vykusios 1936 m. birželio 17 d., tapo didžiule politine 30 tūkst. žmonių demonstracija, kurią ruošė ir jai vadovavo Lietuvos Kompartija. Policijos pastangos užtverti demonstrantams kelią į miesto centrą privedė prie kruvino susidūrimo, kuriame vienas darbininkas žuvo ir daugybė buvo sužeisti. Demonstracijoje darbininkai reikalavo demokratiškų rinkimų į seimą, politinių kalinių išlaisvinimo ir pan. Kartu išreiškiant protestą buvo nuspręsta jau sekančią dieną pradėti visuotinį miesto streiką ir birželio 18 d. vidudienį visų Kauno fabrikų, dirbtuvių, statybų, transporto ir t.t. darbininkai nustojo dirbti. Nepaisant to, kad rėžimas bandė nuslopinti streiką, uždraudė rinktis gatvėse, sustabdė judėjimą keliuose, pasiuntė į Kauną papildomas policijos pajėgas, o suiminėjimus pradėjo dar laidotuvių dieną, dirbantieji rinkosi į mitingus mieste ir priemiesčiuose. Įvairiose vietovėse prasidėjo susidūrimai su policija. Kauno centre darbininkai ėmė statyti barikadą, dėl ko įvyko dar vienas susidūrimas su policija. Streiko metu buvo iškelti papildomi reikalavimai: nubausti kaltus už laidotuvių dalyvių šaudymą, paleisti areštuotuosius, legalizuoti profsąjungas, pakelti atlyginimus, įvesti 8 valandų darbo dieną. Birželio 20 d. streikas buvo organizuotai baigtas ir rėžimas buvo priverstas patenkinti dalį ekonominių darbininkų reikalavimų.
Tačiau ir tai klasinių prieštaravimų buržuazinėje Lietuvoje nepanaikino. Apie tai liudija 1940 m. kovo 11 d. saugumo departamento biuletenis, kuriame rašoma:
„Šiuo metu darbininkijos ekonominė būklė yra žymiai pasunkėjusi. Nuo 1939 metų pabaigos, t.y. nuo to laiko, kai darbininkų atlyginimo normos buvo padidintos 5-15 proc., daugelio maisto produktų ir kuro kainos pakilo iki 30 proc. ir vis dar kyla. Pabrango ir kitos pragyvenimo reikmenės ir jų pagaminimas, o butų nuoma, nors ir buvo tikėtasi, neatpigo. <...> Tie reiškiniai ne tik kelia darbininkijos susirūpinimą savo ekonomine būkle, bet didina darbininkų nepasitenkinimą esama socialine santvarka. <...> Tatai matyti iš darbininkų pareiškimų viešuose susirinkimuose Darbo rūmuose ir slaptuose jų pasitarimuose“ (Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 m. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965 m., p. 58-59).
Tačiau tuo metu tarybų valdžios atkūrimas ir Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą buvo jau čia pat.
Kumečius į dvarus, dvarininkus – į kumetynus!
Daugiatūkstantinė žmonių manifestacija Kaune 1940 m. birželį. Užrašai: „Tegyvuoja draugas Stalinas“, „Reikalaujame Lietuvos Komunistų partijos legalizavimo“
Buržuaziniam rėžimui nusiritus į krizę, kuri čia nenagrinėjama, 1940 m. liepos 21 d. Lietuvoje buvo atkurta Tarybų valdžia, o rugpjūtį Lietuva įstojo į TSRS. Nepaisant to, kad daugelis dabartinių istorikų-karjeristų, tarybiniais laikais šlovinusių komunizmą, dabar mėgsta kalbėti apie „aneksijas“, Lietuvos prisijungimas prie Tarybų Sąjungos atitiko darbo masių nuotaikas ir poreikius. Dirbantieji, gyvenę tokiose sąlygose, kurias mes jau aptarėme, negalėjo būti kapitalizmo pusėje, o į socializmą, Tarybų valdžią ir TSRS tuo metu visi žiūrėjo kaip į neatsiejamus dalykus. Vienintelis tuo nepatenkintas sluoksnis buvo buržuazija, kuri, neskaičiuojant smulkiųjų ir vidutinių valstiečių, tesudarė 12,2 proc. visų šalies gyventojų.
Darbo masių nuotaikas parodė daugelyje Lietuvos vietovių liepą vykę mitingai už Lietuvos įstojimą į Tarybų Sąjungą. Pvz., Raseinių mieste liepos 19 d. į mitingą susirinko keletas šimtų kareivių, kurie pasisakė už prisijungimą prie TSRS. Taip pat mitingas įvyko Vilkaviškyje, kur buvo pasisakyta už Lietuvos įstojimą į TSRS ir buržuazijos turtų nacionalizavimą. Marijampolėje susirinko net 10 tūkst. žmonių, reikalavusių prisijungti prie TSRS ir pakeisti esamą konstituciją. Panašūs keleto šimtų, o kai kur tūkstančių, žmonių mitingai vyko Tauragės, Ukmergės, Marijampolės, Šiaulių, Vilkaviškio, Telšių, Šakių apskrityse, Kretingoje ir t.t. Prieš tai daugelyje Lietuvos miestų vyko masiniai mitingai už Kompartijos legalizavimą ir Tarybų valdžią Lietuvoje.
1940 m. liepos 10 d. mitingas Ylakiuose, skirtas rinkimams į Liaudies seimą. Užrašas: „Socialistinių valstybių santvarka ir susijungimas užtikrina amžiną taiką šalin karas“.
Šiauliai, 1940 m. rugpjūčio 4 d. Išreiškiama padėka Tarybų Sąjungai ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai už Tarybų Lietuvos priėmimą į TSRS.
Netrukus po Tarybų valdžios atkūrimo prasidėjo socialistiniai pertvarkymai. Liepos 26 d. įsigaliojo įstatymai dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Liepą-rugpjūtį buvo nacionalizuotos visos 669 pramonės įmonės, po ko ėmė gausėti darbininkų skaičius – lapkritį jų buvo jau 14 proc. daugiau nei prieš nacionalizavimą.
Rugsėjo 27 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką „nacionalizuoti visas privatines prekybos įmones, kurių metinė apyvarta siekia 150000lt ir daugiau“. Taip pat vyko ir tokios reformos, kaip mokesčio už mokslą panaikinimas, nemokamos medicinos įvedimas, priimtas įstatymas dėl suaugusiųjų švietimo, pradėtos steigti skaityklos, įvairūs knygynėliai ir pan. Pradėta kova su nedarbu.
Žinoma, pertvarkymai vyko ir žemės ūkyje. Liepos 22 d. visa žemė buvo paskelbta valstybine nuosavybe. Rugpjūčio 5 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl Valstybinio žemės fondo, kuris turės perdalyti žemę, sudarymo. Žmonės šias permainas sutiko entuziastingai, kadrų netrūko. Žemės ūkio komisijose, kurios užsiėmė žemių dalinimu valstiečiams, dalyvavo 1455 nariai, kuriems padėjo virš 2000 savanorių. Matavimo brigadų darbe dalyvavo 2411 žmonių (Už socializmo sukūrimą Lietuvoje. Mokslinės konferencijos medžiaga (1968 m. gruodžio 26-27 d.), Vilnius, 1969 m., p. 211). Netrukus iš 26 526 žemvaldžių buvo nusavinta 559 913 ha žemės, paliekant jiems po 30 ha. Iš viso iš vienuolynų, bažnytinių parapijų, dvarininkų ir buožių, kai kurių visuomeninių organizacijų ir t.t. į fondą buvo paimta 607 589 ha ploto, kurio 62,7 proc. atiteko 72 465 bežemių ir mažažemių šeimoms (Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 m. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965 m., p. 153, 164, 195).
Tuometinė spauda daug dėmesio skyrė šioms permainoms ir darbo žmonių nuotaikoms nušviesti. 1940 m. spalio 26 d. „Pravda Vilenska“ rašė apie žemės dalinimo pabaigą Šumsko valsčiuje, kuriame notaro S. Malinovskio žemė buvo išdalinta 33 naujakuriams:
„Iškilmingas dokumentų įteikimas po triumfaliniais vartais, papuoštais vėliavomis… Pirmasis dokumentą apie žemės gavimą gauna bežemis Mykolas Grocius. Su ašaromis akyse jis papasakojo apie tragišką savo likimą, gyvenant nuožmaus žemvaldžio dvare, kuriame jis dirbo nuo 1911 metų“.
„1939 metais, apkaltinę nesugebėjimu dirbti, mane išmetė iš kambario. Karvę Malinovskis atėmė. Aš jau pasenau. Dirbdamas dvarininkui praradau sveikatą. Pusalkis, sergąs kaulų džiova, turėjau su šeima pas svetimus ieškotis pastogės“, - pasakojo M. Grocius.
Gavusiems žemę valstiečiams Tarybų valdžia skyrė 20 mln. litų ilgalaikės paskolos. Taip pat didelis dėmesys buvo skirtas darbo valstiečių aprūpinimui gyvuliais, žemės ūkio inventoriumi. Pvz., buržuaziniais laikais virš 19 tūkst. valstiečių neturėjo karvių. Iki 1941 m. gegužės 18 d. 10 800 valstiečių jas gavo. Iš viso valstiečiams buvo išdalinta dvarininkų inventoriaus, žemės ūkio mašinų ir gyvulių, kurių bendra vertė sudarė 50 mln. litų (Už socializmo sukūrimą Lietuvoje. Mokslinės konferencijos medžiaga (1968 m. gruodžio 26-27 d.). Vilnius, 1969 m., p. 213-214). Prasidėjo žemės ūkio mechanizacija. Tame didelį vaidmenį suvaidino kitos Tarybų Sąjungos respublikos, iš kurių buvo imti vežti šimtai traktorių ir pan.
Kartu tarybinė žiniasklaida ėmė populiarinti kolektyvizacijos idėją. Reikia pažymėti, kad tuo metu Lietuvoje dar nevyko tos prievartiniais metodais pagarsėjusios kolektyvizacijos. Plati propagandinė kampanija davė postūmį ir valstiečiai patys ėmė domėtis kolūkine santvarka. Pvz., jau 1941 m. balandžio 19 d. „Panevėžio tiesa“ rašė:
„Viešintų valsčiaus, Prucikų kaimo valstiečiai šią vasarą rengiasi kolektyviai dirbti žemę. Šį nutarimą verta sveikinti. Jis gali būti pavyzdžiu kitų valsčių valstiečiams“.
Iki Didžiojo Tėvynės karo pradžios Lietuvoje susikūrė 11 kolūkių.
Žinoma, buržuazija siuto dėl vykdomų reformų. Ir demonstravo įvairias grimasas. Pvz., 1940 m. liepos 24 d. „Pravda Vilenska“ aprašė tokį atsitikimą. Dvarininkė M. Jasunec sabotavo atsiųsto komisaro nurodymus ir pardavinėjo galvijus, arklius, inventorių, grūdus. Kai buvo pareikalauta atsiskaityti, jis pareiškė, kad tokiu būdu ji užmokėjo kumečiams už darbą. Tokia gailestinga ji pasidarė tik dabar, nors anksčiau kumečiams už darbą mokėjo tik po 1lt per dieną, be to, kumetis negaudavo jokio maisto. Dvarininkė liaudies turto sąskaita nevengia demonstruoti savo „geraširdiškumo“ ir tuo pat metu daryti žalos naujakuriams, išdalindama turtą atsitiktiniams žmonėms, rašė „Pravda Vilenska“.
Vartant įvairius to meto valdžios dokumentus galima aptikti štai tokį įdomų 1941 m. sausio 16 d. žemės ūkio liaudies komisaro M. Mickio įsakymą dėl dvarų darbininkų šeimų apgyvendinimo dvarininkų gyvenamose patalpose:
„Įsakau neatidėliojant iš visų nacionalizuotų dvarų, kurie randasi Žemės ūkio liaudies komisariato žinioje, buvusius tų dvarų savininkus, tebegyvenančius dvarų namuose, iškelti į kumetynus, o jų gyventose patalpose apgyvendinti darbininkų šeimas, suteikiant pirmenybę turintiems gausias šeimas“ (Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 m. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965 m., p. 216).
Galima tik įsivaizduoti, kokį įniršį dvarininkijos tarpe kėlė tokie įsakymai. Už tokią „sovietinę priespaudą“, „lietuvių tautos genocidą“ šis ir jam artimi sluoksniai Tarybų valdžiai atleisti negalėjo.
Kaip ten bebūtų, socializmas kūrėsi, darbo liaudis statėsi rytojų. Sprendžiant iš visko, šis procesas Lietuvoje būtų vykęs daugiau-mažiau ramiai, be didelių sukrėtimų. Galbūt tai būtų vykę nepalyginamai sklandžiau, nei kai kuriose TSRS respublikose iki to. Tačiau artėjo karas.