Tarptautinio Valiutos Fondo veidmainystė. Vengrijos pavyzdys
ZOLTANAS ZIGEDIS
Ištisus dešimtmečius kairieji kritikai teigė, jog Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) yra paprasčiausias įrankis finansų elito (daugiausia JAV) rankose, skirtas įgyvendinti jo užmojus. Kaip ir buvo galima numanyti, toks požiūris būdavo su panieka atmestas galingųjų bei jų liokajų iš žiniasklaidos, kurie TVF instituciją mėgina parodyti kaip geradarį, padedantį vargstančioms valstybėms. Ilgas grobikiško ir prievartinio skolinimo bei finansavimo, kuris visada yra susietas su griežtu taupymu socialinėse srityse, sąrašas yra pateisinamas kaip spaudimas „išlaidžioms“ valstybėms susitvarkyti savo finansinius reikalus ir įsipareigojimus. Būtent tokie mitai ir palaiko pasitikėjimą globaliniu kapitalizmu.
Kiek rimčiau pažvelgus iš arti į TVF veiksmus, akivaizdžiai matyti politika, kuri slypi už skambių kilnių frazių. Puikus pavyzdys – nesenas susidūrimas tarp TVF (bei Europos Sąjungos atstovų) ir naujai išrinktos Vengrijos vyriausybės. Po konservatorių Fidesz partijos pergalės balandžio rinkimuose, šalies vadovai parodė žiupsnelį ekonominio populizmo ir susilaikė nuo išlaidų socialinėms reikmėms karpymo. Tam, kad būtų pasiektas ES nustatytas 3,8% BVP deficitas, Fidesz ministrai suplanavo įvesti mokestį finansiniam sektoriui (financial transaction tax), kuris būtų sumažinęs deficitą surenkant papildomų pajamų biudžetui. Tai nepatiko TVF atstovams, nepaisant to, jog Vengrija buvo finansinio atsakingumo pavyzdys – 4 metai žiauraus ir skausmingo biudžeto taupymo vardan to, kad būtų išvengta nemokumo dėl pernelyg didelės skolos. Sociademokratų partija, kuri prieš tai valdė, buvo įdiegusi ekstremalius taupymo metodus viešajame sektoriuje siekiant patenkinti TVF reikalavimus, kurių „apdovanojimas“ buvo 26 milijardų dolerių paskola, suteikta 2008-ųjų metų gale. Kai diržai buvo suveržti, deficitas (išreikštas procentaliai nuo BVP) sumažėjo nuo 10%, koks buvo 2006-aisiais, iki mažiau nei 4%. Nepaprastai skausmingas procesas, kurio intensyvumas viršijo bet kurios kitos Europos vyriausybės iššūkius. Trumpai tariant, Vengrija yra arčiausiai ES ir TVF rekalavimų dėl finansinio atsakingumo iš visų savo Europietiškų kaimynų.
Nepaisant to, kai liepos viduryje naujoji Vengrijos vyriausybė mėgino tartis su TVF ir ES dėl 2008-aisiais gautos paskolos likusios dalies, TVF atstovai netikėtai pasitraukė iš susirinkimo motyvuodami tuo, jog Vengrija daro nepakankamai, kad sumažintų savo deficitą. Nuoširdūs stebėtojai negalėjo patikėti tokiu posūkiu, turint omeny sėkmingus Vengrijos veiksmus siekiant įgyvendint TVF reikalavimus. Akimirksniu, vengrų valiutos - forinto – vertė krito, Vengrijos akcijų birža smuko 3%, ir kaina skolos apdraudimui pašoko. Akivaizdžiai finansų rinkos mėgino bausti Vengriją todėl, kad ji buvo teisinga ir gera. Vienas banko vadovas žurnale „The Wall Street Journal“ atvirai teigė, jog situacija Vengrijai taps labai sunki. Europos komisijos narys ekonominiams reikalams pagrasino, jog Vengrijos „didžiulė skola pareikalaus griežtų sprendimų, daugiausia išlaidoms“. Bet labiausiai iškalbingas yra tas faktas, jog TVF viršininkas Vengrijai, Kristofas Rozenbergas (Christoph Rosenberg), tame pačiame „Wall Street Journal“ Vengrijos vyriausybės pasiulytas priemones sumažinti deficitą, ypač mokestį bankams, pavadino „nesąmoningomis“.
Kodėl TVF turėtų rūpėti, kokiu būdu vengrai ketina mažinti savo deficitą? Tiksliau sakant, kodėl vienas būdas – įvedant vyriausybės taupymą – yra tinkamas, o kitas – pakeliant mokesčius bankams – yra pavadinamas „nesąmoningu“?
TVF pasitraukimas Vengrijoje parodo, jog ši institucija nėra garbinga organizacija, kuri savo paskolomis stengiasi padėti valstybėms su biudžeto problemomis. Verčiau, TVF, centriniai bankai, ir įvairūs politikos strategai naudoja skolas bei augančius deficitus tam, kad būtų sumažintos viešojo sektoriaus išlaidos socialinėms reikmėms. Kai Vengrija sumažino pensijas bei išmokas, kai padidino pensijinį amžių, kai sumažino subsidijas, ir kai neleido kilti algoms – viskas buvo laikoma išmintinga ir verta paskolos suteikimo. Tačiau, kai finansinio sektoriaus buvo paprašyta taip pat užsimesti šiek tiek naštos deficitui sumažinti, TVF pasmerkė Vengrijos vyriausybę ir pasitraukė nuo derybų stalo. TVF pareigūnai puikiai žinojo, jog Vengrija bus nubausta dėl savo nepaklusnumo, grobuoniškam finansų sektoriui sumenkinant valiutą, padidinant skolos kainą bei sumažinant akcijų vertę.
Vengrijos pavyzdys yra nedažnas, tačiau atvirai demaskuoja veidmainišką ketinimą per valstybės skolą sugriauti sunkiai išsikovotą socialinės apsaugos tinklą. Per visą Europą šita strategija išplito kaip maras – maras griaunantis paprastų darbininkų gyvenimo kokybę. Nuo Graikijos iki Islandijos, nuo Ispanijos iki Didžiosios Britanijos, nuo Portugalijos iki Prancūzijos, finansų oligarchai sugriovė tautų finansinę sveikatą, išpūtė išgalvotas baimės dėl skolų ir deficitų nepadengiamumo, bei atvirai pradėjo ataką prieš institucijas, strategijas ir programas, suteikiančias paramą daugumai piliečių. Ir be abejo – paklusnios žiniasklaidos ir „papūgiškai“ viską atkartojančių ekonomikos ekspertų dėka – nepagrįstai didžiulė grėsmė dėl nesuvaldomos skolos nuplaukė iki JAV krantų.
Šitos šarados esmė yra dvilypė. Visų pirma, yra siekiama visą skolos nąštą užkelti dirbantiems žmonėms ant pečių. Visa skola, atsiradusi dėl nesibaigiančių karų, išpūstos kariuomenės ir krašto apsaugos, mokesčių lengvatų turtingiesiems, korporacijų aprūpinimo ir subsidijų, yra užkraunama visai visuomenei. Tikrai nuoširdžiai susirūpinę skolomis turėtų žvelgti kitur. Džekas Rasmus (Jack Rasmus) savo naujoje knygoje „Epic Recession“ parodo, jog didžiausia dalis visos JAV skolos per pastarąjį dešimtmetį buvo sukaupta finansinėje arenoje; mažesnė dalis buvo sukaupta nekilnojamojo turto bei vartojimo kategorijoje; panašaus dydžio kaip ir namų ūkių skola buvo sukaupta ir ne-finansinių korporacijų sektoriuje; o pati mažiausia skolos dalis buvo vyriausybės balanso ataskaitose. Taip pat verta pažymėti, jog namų ūkių ir vyriausybės skola iki 2009-ųjų augo lėčiau, negu korporacijų skola. Todėl tiems, kurie pernelyg nerimauja dėl augančių skolų, reikėtų savo dėmesį nuo vyriausybės išlaidų nukreipti į tuos korporacijų pasaulio žaidėjus, kurie yra atsakingi už esamą krizę dėl perteklinio skolinimosi.
Visų antra, ataka prieš vyriausybės paramą žmogiškoms reikmėms yra tiesioginė ataka prieš darbo jėgos vertę. Atimant visas garantijas iš darbuotojų, išskyrus minimalaus egzistavimo palaikymą, gudrybė skleidžiant baimę dėl skolų dydžio tarp bedarbių, dalinai įsidarbinusių ir tų, kurie nėra tarpusavyje susivieniję. Neturėdami socialinės apsaugos tinklo ir miglotos ateities perspektyvoje, darbuotojai bus pasiruošę priimti daug prastesnes darbo sąlygas bei užmokestį, negu jie sutiktų normaliomis sąlygomis. Jei 8 darbo valandų išsikovojimas buvo vienas ryškiausių pergalių klasių kovoje, tai darbingumo metų prailginimas – tai yra, pensijinio amžiaus didinimas – yra lygiai toks pat pralaimėjimas.
Finansinis ginklas, kurį valdo Europos (ir JAV) valdančiosios klasės, rodo jų dominuojančią galią bei nesibaigiančius žaidimus finansų sektoriuje. Nepaisant visų kalbų apie reguliavimą ir priežiūrą, finansinė veikla išlieka arogantiškai agresyvi ir labai rizikinga. Be abejonės, tai pabrėžia totalią finansinio sektoriaus pergalę – kaip nuspėjo Leninas – užgrobiant pagrindinį vaidmenį valstybiniame monopolistiniame kapitalizme. Tiek svarbus vaidmuo, kurį finansinis sektorius turėjo išrenkant JAV prezidentą (didžiausias aukotojas rinkiminėjė kampanijoje), tiek valdžia, kuria gali džiaugtis šio sektoriaus viršūnėlė kuriant ekonomines strategijas, tik paryškina esamą situaciją.
Vengrijos ateitis atrodo labai pavojingai. Investuotojai ir toliau yra atgrasomi dėl vyriausybės skolos, o rinkos jau priskyrė Vengrijos skolai žemiausios kategorijos statusą (junk-status), nors reitingavimo agentūros dar to nepadarė. Vartotojai ir smulkūs verslai atsidūrė kreditavimo gniaužtuose, kurie vis labiau ima veržti dėl krentančios valiutos – forinto – vertės. Beveik 70% vartotojų skolos yra laikomos užsienio valiutomis, pasiskolinus iš užsienio bankų. Kadangi pajamos bei algos yra laikomos forintais, užsienio valiutų skola pučiasi dėl forinto kritimo. Be abejonės, tai yra papildoma priežastis TVF apsaugoti finansų sektorių. Tuo tarpu, pragyvenimo lygis krenta, o nedarbas yra virš 10%. Intriguojančiame straipsnyje apie Vengrijos sunkumus, „The Wall Street Journal“ pažymi šalyje augančią nostalgiją socializmui. Cituojama Margrit Ember: „Aš nesakau, kad viskas buvo labai gerai, tačiau senoje sistemoje nebuvo įmanoma atsidurti tokioje padėtyje“. Vengrijos komunistų partijos organizatorius Istvan Kovacs džiaugiasi, kad jo idėjos atgauna populiarumą: „Aš sutinku vis daugiau žmonių, kurie sako, kad socializmo laikotarpiu gyventi buvo geriau.“
Šaltinis: http://zzs-blg.blogspot.com/2010/08/imf-debt-hypocrisy-sticking-it-to.html
2010-08-31