Tarybinės simbolikos uždraudimas - dar vienas žingsnis fašizmo link
Vakar, balandžio 17 d., Seimas pritarė Susirinkimo įstatymo papildymui, kuris reiškia tik dar vieną žingsnį Lietuvos fašizacijos link. Nuo šiol susirinkimuose bus draudžiama naudoti TSRS ir LTSR herbą, vėliavą, kūjį su pjautuvu ir raudoną penkiakampę žvaigždę. Taip pat uždrausta atlikti TSRS ir LTSR himną, o taipogi demonstruoti Komunistų partijos vadovų atvaizdus, praneša Delfi. Kol kas dėl balsų trūkumo nepriimtas antras šio politinio vandalizmo iniciatorės konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės siūlymas uždrausti partijoms naudotis šiuos simbolius savo simbolikoje.
Prie to negalima nepaminėti ir kitų fašizmo apraiškų, matomų Lietuvoje pastaruoju metu. Nuskambėjusios š. m. kovo 11 d. neonacių eitynės Vilniuje, skanduojant rasistinius ir nacionalistinius šūkius, praėjo be policijos trukdžių. Priešingai – daug kam pasiliko įspūdis, kad policininkai, lydėję šį nesankcionuotą maršą ir nieko nedarę, faktiškai saugojo jį. Visai netrukus, kovo 18 d., VRM sekretorius Stanislovas Liutkevičius atvirai teisino šias eitynes, teigdamas, kad „tai buvo apie 200-tų normaliai nusiteikusių žmonių judėjimas iš vieno taško į kitą tašką, kartu nešantis mūsų valstybės vėliavas“. Kai kurie neonaciai net gi neslepia, kad jaučia valstybinių struktūrų paramą. Štai, vienas iš jų anarchistų tinklapio Anarchija.lt komentaruose didžiavosi: „Nu ką anarchiūgos pavydit, kad mus saugo policija…“. Šį paveikslą papildo ne ko kito, o Krašto apsaugos savanorių pajėgų, kuriose neonaciai nėra retenybė, eilinė V. Iljinych, kuri prieš keletą mėnesių iš rasistinių paskatų sumušė juodaodę dainininkę Bernyn. Ir visiškai beprasmiškai atrodo dabartinio prezidento V. Adamkaus bei kitų valstybės veikėjų formalus pasipiktinimas šiomis apraiškomis, kadangi naują neonacių kartą išugdė pati dabartinės valstybės politika – isteriška rusofobija užsienio politikoje, mokyklose vaikams „istorijos vadovėliais“ diegiamas zoologinis antikomunizmas, iškraipant istoriją, vaizduojant tarybinį laikotarpį kaip lietuvių tautos genocidą ir pan., o taipogi hitlerininkų talkininkų, kurie per keletą hitlerinės okupacijos metų Lietuvos teritorijoje išžudė apie 700 tūkst. žmonių, vaizdavimas „laisvės kovotojais“ ir didvyriais. Neonacizmo plitimas yra tiesioginis to rezultatas. Verta nepamiršti ir to, kad buržuazinė Lietuva yra viena iš aktyviausiai Europoje siekiančių kriminalizuoti komunizmą surengiant jam „tribunolą“, įvesti bausmę už antitarybinių mitų demaskavimą ir apskritai, kaip sakė 2007 m. birželį vykusios konferencijos „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“ organizacinio komiteto pirmininkas V. Miliauskas, „sukurti tokią aplinką, kad tokia nežmoniška ideologija neturėtų galimybės atgimti iš naujo“.
Siekiai uždrausti komunizmą, neonacių išpuoliai ir vangios reakcijos į juos, net gi juntama parama jiems, paranojiškai antikomunistinis švietimas – viso to fone tarybinės simbolikos uždraudimas atrodo tik kaip sudedamoji vieno proceso dalis – proceso, vedančio į fašizmo atgimimą Lietuvoje.
Būdinga tai, kad visos šios fašizmo apraiškos dažnėja Lietuvą netrukus ištiksiančios ekonominės krizės išvakarėse. Tai yra ne kas kita, kaip kapitalizmo ruošimasis sunkiems laikams. Fašizmas įsigalėdavo daugelyje kapitalistinių valstybių, kur iškildavo tiesioginė grėsmė privataus kapitalo išlikimui – per ekonomines krizes ir po jų, per socialistinių idėjų išplitimą ir revoliucinį masių pakilimą, kuomet įsivyravęs masinis darbo žmonių nepasitenkinimas išnaudojimu, skurdu, bedarbyste ir t.t. radikalizuodavo juos. Taip buvo XX amžiuje, tas pats kartojasi ir dabar. Negalima pamiršti ir to, kad lietuviškasis kapitalizmas nuo 1926 m. fašistinio perversmo ir A. Smetonos buržuazinės diktatūros laikų turi fašistines tradicijas.
Neturi jokios reikšmės tas faktas, kad kartu su tarybinės simbolikos naudojimu susirinkimuose buvo uždraustas ir nacistinės simbolikos naudojimas. Fašizmas gali vešėti ir be nacizmo, nes tai ideologija, kurios esmę sudaro tik aukštesnės rasės idėjos. Tuo tarpu fašizmas – tai kraštutinė dešinioji srovė, radikali buržuazijos reakcija į kairiųjų idėjų plitimą. Tai atvira buržuazijos diktatūra, kurios ši viešpataujanti klasė griebiasi tais atvejais, kai darbo masės panorsta atsisakyti kapitalistinės santvarkos. Buržuazijos diktatūra ne sykį istorijoje gyvavo ir be nacistinės ideologijos. Tai ir Franko laikotarpis Ispanijoje, ir Smetonos laikotarpis Lietuvoje, ir „juodųjų pulkininkų“ laikotarpis Graikijoje, ir Pinočeto laikotarpis Čilėje, ir t.t., ir t.t. Visus šiuos fašistinius laikotarpius vienija tai, kad buvo įtvirtinti žiaurūs rėžimai, kurie buvo nukreipti pirmiausia prieš komunistines bei joms artimas organizacijas ir kruvinomis diktatoriškomis priemonėmis išsaugojo savo šalyse stambų privatų kapitalą nuo masinio darbo žmonių pasipiktinimo juo, siekių jį sunaikinti ir sukurti socializmą. Todėl nacizmo simbolikos naudojimo susirinkimuose uždraudimą Lietuvoje galima vertinti tiek kaip butaforinį aktą, tiek kaip siekį prilyginti komunizmą visuotinai pasmerktai ir viešpataujančiai klasei šiuo metu nebeaktualiai nacistinei ideologijai.
Jei buržuazinė valdžia nejaustų grėsmės, kad pavargę nuo kapitalistinės betvarkės darbo žmonės gali prisiminti socialistines ir komunistines idėjas ir įžvelgti alternatyvą šiai betvarkei Komunistų partijos atkūrime, ji nepradėtų savo kryžiaus žygio prieš viską, kas bent kiek susiję su komunizmu. Prieš akis finansiniai sukrėtimai, sąlygoti tiek lietuviško kapitalizmo modelio, tiek ir pasaulinių tendencijų, infliacijos augimas, dar laukia Ignalinos AE uždarymas, kurio pasekmes skaudžiausiai pajus darbo liaudis – būtent dėl to ypač juntamu tampa puolimas prieš komunizmą. Būtent prieš augantį darbo liaudies nepasitenkinimą ir jau dabar juntamą kairiųjų idėjų plitimą yra nukreiptos šios fašizmu dvokiančios priemonės. Sunku pasakyti, kiek toli nueis ši fašizacija. Kuo didesnis žmonių nepasitenkinimas bus, kuo radikalesniu ir stipresniu jis taps, tuo daugiau fašizmo bruožų įgis dabartinė buržuazinė Lietuvos Respublika, tuo labiau kristalizuosis į dvi priešiškas stovyklas politinė arena – į radikalius kairiuosius ir radikalius dešiniuosius. Tačiau darbo žmonės niekada lengvai neišsikovodavo laisvės nuo kapitalistinės vergijos. Tai sukeldavo Revoliucijas.
„Nekenčiu Landzbergio kapitalizmo“. Paauglių užrašas Vilniuje priešais Pylimo gatvę.
Leftas