“The Soviet Story”. Melo mechanizmas
2. Melagingi tvirtinimai
ALEKSANDRAS DIUKOVAS
Viena iš fundamentaliausių mokslo normų yra absoliutus melo ir klastojimo draudimas. Mokslininkas gali daryti klaidas, gali klysti, tačiau neturi teisės iškraipyti šaltinių ir savo tyrimų rezultatų. Priešingu atveju apie jokį moksliškumą negali būti kalbos.
Filme „The Soviet Story“ mes susiduriame su daugybe melagingų tvirtinimų, padarytų tiek filmo autorių, tiek ir dalyvavusių jame „ekspertų“. Neįmanoma aptarti visų šių melagingų tvirtinimų, todėl žemiau panagrinėsime tik dalį.
Karlas Marksas kurstė „revoliucinį holokaustą“
Pasak filmo autorių, marksizmo pradininkas Karlas Marksas ragino sunaikinti mažas tautas. Markso portreto fone mums rodo šį tekstą: „Klasės ir rasės, per silpnos, kad susidorotų su naujomis gyvenimo sąlygomis, turi užleisti kelią… Jos turi „išnykti revoliuciniame holokauste“. Karlas Marksas“. Ir dvi nuorodos: į 1853 m. balandžio 16 d. Markso straipsnį laikraštyje „The Peoples Paper“ ir kažkodėl į „Journal of the History of Ideas“ 1981 m. Nr.1. Visa tai atrodo solidžiai ir turi įtikinti žiūrovą filmo autorių teisumu. Tačiau tikrindami nurodytus šaltinius mes susiduriame su pribloškiančiais dalykais.
Pradėsime nuo to, kad 1853 m. balandžio 16 d. laikraštyje „The Peoples Papers“ iš tikrųjų buvo išspausdintas Markso straipsnis. Tačiau žodžių apie „klases ir rases“, kurios turi kažkam užleisti kelią, šiame straipsnyje nėra. Šis straipsnis apskritai buvo pašvęstas ekonominėms problemoms. „Mūsų skaitytojai dėka savo karčios patirties žino ir įsitikino, jausdami tuštumą savo kišenėse, kad praeityje įvykdytų finansinių machinacijų pasėkoje ant liaudies pečių buvo užversta valstybinė skola, lygi 800 000 000 svarų sterlingų, - rašė Marksas. – Ši skola buvo padaryta daugiausia siekiant neleisti kolonijų Amerikoje išsilaisvinimo ir priešintis praėjusio amžiaus prancūzų revoliucijai…“ (Маркс К., Энгельс Ф. Сочинения. 2-е изд. М., 1957. Т. 9.)
Antros citatos apie „revoliucinį holokaustą“ patikrinimas atveda mus prie straipsnio „Kova Vengrijoje“, išspausdinto 1849 metų sausio 13 d. laikraštyje „Neue Rheinische Zeitung“. Tiesa, straipsnį šį parašė ne Marksas, o Engelsas, ir žodžių apie „revoliucinį holokaustą“ ten nėra. Engelsas rašo apie tai, kad tautos yra „revoliucinės“ ir „kontrrevoliucinės“, priedo, pirmos pagal savo esmę yra gyvybingos, o antros – ne.
„Iš pradžių 1848 metai sukūrė Austrijoje baisiausią chaosą, suteikę kažkuriuo momentu laisvę visoms toms skirtingoms tautybėms, kurios iki to, dėka Meternicho malonės, pavergdavo viena kitą. Vokiečiai, madjarai, čekai, lenkai, moravai, slovakai, kroatai, rusinai, rumunai, iliriečiai, serbai konfliktavo tarpusavyje, tuo metu kai kiekvienos iš šių nacijų viduje taipogi vyko kova tarp skirtingų klasių. Tačiau greitai šiame chaose atsirado tvarka. Kovojantys pasidalino į dvi stovyklas: revoliucijos pusėje atsidūrė vokiečiai, lenkai ir madjarai; kontrrevoliucijos pusėje – likusieji, t.y. slavai, išskyrus lenkus, rumunai ir Transilvanijos saksai.
Iš kur atsirado toks nacijų pasiskirstymas, kokios priežastys jį paaiškina?
Šis susiskirstymas atitinka visą ankstesnę šių tautybių istoriją. Jis tapo visų šių didelių ir mažų nacijų gyvybės ir mirties klausimo sprendimo pradžia.
Visa ankstesnė Austrijos istorija iki pat šių dienų liudija apie tai, ir tai taipogi patvirtino 1848 metai. Tarp visų didelių ir mažų Austrijos nacijų tik trys buvo progreso nešėjos, aktyviai veikė istoriją ir dar dabar išlaikė savo gyvybingumą. Tai vokiečiai, lenkai ir madjarai. Todėl jos dabar revoliucinės.
Visoms likusioms didelėms ir mažoms tautybėms ir tautoms teks artimiausioje ateityje žūti pasaulinės revoliucijos audroje. Todėl jos dabar kontrrevoliucinės…
Nėra nei vienos šalies Europoje, kur kokiame nors kampelyje negalima būtų rasti vienos ar kelių tautų nuolaužų, ankstesnių gyventojų liekanų, kurias išstūmė ir pavergė nacija, vėliau tapusi istorinio progreso nešėja. Šie, Hegelio žodžiais tariant, istorijos eigoje negailestingai sutryptos nacijos likučiai, šios tautų nuolaužos kiekvieną kartą tampa fanatiškomis kontrrevoliucijos nešėjomis ir lieka tokiomis iki pat jų sunaikinimo arba visiško savo nacionalinių ypatybių netekimo, kaip ir apskritai jau pats jų egzistavimas yra protestas prieš didžiąją istorinę revoliuciją.
Tokie Škotijoje buvo gėlai, Stiuartų atrama nuo 1640 iki 1745 metų.
Tokie Prancūzijoje buvo bretonai, Burbonų atrama nuo 1792 iki 1800 metų.
Tokie Ispanijoje baskai, don Karloso atrama.
Tokie Austrijoje panslavistiniai pietiniai slavai. Tai tik tautų nuolaužos, visiškai supainioto tūkstantmečio vystimosi produktas. Visiškai natūralu, kad šios tautų nuolaužos, taipogi esančios gana chaotiškoje būsenoje, mato savo išsigelbėjimą tik viso europietiško judėjimo regrese…
Madjarų reikalai toli gražu ne tokie blogi, kaip nori mus įtikinti papirktas juodai-geltonas entuziazmas. Jie dar nenugalėti. Tačiau jei jie ir kris, tai kris garbingai, kaip paskutinieji 1848 metų revoliucijos herojai, ir šis pralaimėjimas bus tik laikinas. Tada tam tikru momentu slavų kontrrevoliucija užplūs Austrijos monarchiją su visu savo barbariškumu ir kamarilė pamatys, kokie jos sąjungininkai. Tačiau jau po pirmo pergalingo prancūzų proletariato sukilimo, kurį visomis jėgomis bando sukelti Lujis Napoleonas, Austrijos vokiečiai ir madjarai išsilaisvins ir kruvinu kerštu atsilygins slavų barbarams. Visuotinis karas, kuris tada kils, išsklaidys šį slavišką Zonderbundą ir nušluos nuo žemės paviršiaus netgi šių atkaklių mažyčių nacijų vardą.
Per artimiausią pasaulinį karą nuo žemės paviršiaus išnyks ne tik reakcinės klasės ir dinastijos, bet ir ištisos reakcinės tautos. Ir tai taipogi bus progresas.“ (Маркс К., Энгельс Ф. Сочинения. 2-е изд. М., 1957. Т. 6.)
Šiandien Engelso pozicija gali pasirodyti piktinančiai nekorektiška, tačiau XIX amžiaus viduryje idėja apie „istorines“ ir „neistorines“ tautas buvo visuotinai vartojama. Pirmas apie ją prakalbo Hegelis, kuris savo istorijos filosofiją sukūrė remdamasis mintimi apie pasaulinį progresą, kurį turi padaryti germanai ir anglosaksai. Tačiau tai nereiškia, kad Hegelis ragino naikinti kokias nors tautas. Neragina naikinti „kontrrevoliucinių“ tautų ir Engelsas. Jis tik rašo apie tai, kad šias tautas pasaulinio karo metu sunaikins jų engiamos „progresyvios“ nacijos.
Kaip matome, filmo autoriai neatpažįstamai suplakė ir iškraipė Markso ir Engelso pasisakymus. Padaryta tai siekiant įteigti žiūrovui tezę, kad Tarybų Sąjungoje į holokausto – tautos sunaikinimo – idėją buvo žiūrima palankiai. Tačiau jokių įrodymų tam nėra. Dar daugiau, gerai žinoma, kad tarybinė vadovybė Markso ir Engelso darbus stengėsi aiškinti labai utilitariai. Pavyzdžiui, 1934 metais Stalinas palaikė netikslingu publikuoti žurnale „Bolševik“ Engelso straipsnį „Rusiško carizmo užsienio politika“ ir rimtai jį sukritikavo (И.В. Сталин. Историческая идеология в СССР в 1920–1950-е годы: Переписка с историками, статьи и заметки по истории, стенограммы выступлений: Сборник документов и материалов. СПб., 2006. Ч. 1. С. 236–239.). Tų pačių metų rugpjūtį jis rašė: „Tik idiotai gali abejoti, kad Engelsas buvo ir lieka mūsų mokytoju. Tačiau tai visai nereiškia, kad mes turime užtušuoti Engelso klaidas, kad mes turime jas slėpti ir tuo labiau pateikti jas kaip neginčytinas tiesas. Tokia politika būtų melo ir apgaulės politika. Niekas nėra taip priešiška marksizmo dvasiai ir Markso-Engelso priesakams, kaip tokia marksistų neverta politika. Marksas ir Engelsas patys kalbėjo, kad marksizmas yra ne dogma, o veiksmų vadovas. Ši aplinkybė paaiškina ir tai, kad Marksas ir Engelsas patys nekartą keitė ir pildė tuos ar kitus savo kūrinių nuostatus“.(Ten pat, p.253)
1932 metų rugsėjo viduryje Stalinas priėmė sprendimą pradėti „golodomorą“
Vadinamojo „golodomoro“ – Tarybų valdžios neva vykdyto ukrainiečių genocido – pradžią filmo autoriai sieja su 1932 metų rugsėjo 11 d. Stalino laišku Kaganovičiui su žodžiais „mes galime netekti Ukrainos“. Po to, kaip pasakojama žiūrovui, buvo priimtas sprendimas pradėti „genocidą badu“.
Šaltinių patikrinimas paneigia šią tezę. Pirmiausia, verta pažymėti, kad Stalino laiškas Kaganovičiui su žodžiais „Ukrainos galime netekti“ datuojamas ne rugsėjo 11, o rugpjūčio 11 d. Šį dokumentą ne kartą publikavo tiek rusų, tiek ir ukrainiečių istorikai – ten nėra nei vieno žodžio apie būtinybę sunaikinti ukrainiečius. Dar daugiau, laiške kalbama šis tas visiškai priešingo: apie Ukrainos ūkinio ir politinio sustiprinimo ir jos pavertimo pavyzdine respublika būtinybę.
„Jei dabar nepradėsime taisyti padėties Ukrainoje, Ukrainos galime netekti…
Reikia:
a) pašalinti iš Ukrainos Kasiorą ir pakeisti jį Jumis, kartu paliekant Jus VKP(b) CK sekretoriumi.
b) po to pervesti į Ukrainą Balickį į Ukrainos Valstybinės politinės valdybos pirmininko postą… kartu paliekant jį Vieningosios valstybinės politinės valdybos pirmininko pavaduotoju, o Rubensą padaryti Balickio pavaduotoju Ukrainoje;
c) po keleto mėnesių pakeisti Čubarį kitu draugu, tarkim, Grinko arba kuo nors kitu, o Čubarį padaryti Molotovo pavaduotoju Maskvoje (Kosiorą galima padaryti vienu iš VKP CK sekretorių)
d) pastatyti sau tikslą kuo greičiausiai paversti Ukrainą tikra TSRS tvirtove, tikrai pavyzdine respublika. Pinigų tam negailėti.
Be šių ir panašių priemonių (ūkinis ir politinis Ukrainos sustiprinimas, pirmiausia – jos pasienio rajonų ir pan.), kartoju, mes galime netekti Ukrainos“ (РГАСПИ. Ф. 81. Оп. 3. Д. 99. Л. 146 151; Сталин и Каганович: Переписка, 1931–1936 гг. М., 2001. С. 273–274; Голодомор 1932–1933 рокiв в Украïнi: Документи i матерiали. Киïв, 2007. С. 286.)
Remiantis teze apie Ukrainos sustiprinimą Kremliuje buvo priimtas sprendimas sumažinti šios respublikos grūdų paruošų planą. 1932 m. rugpjūčio 19 d. Stalinas rašė Kaganovičiui: „Kaip matyti iš dokumentų, apie grūdų paruošų plano sumažinimą kalbės CK ne tik ukrainiečiai, bet ir šiaurės kaukaziečiai, Vidurinioji Volga, Vakarų Sibiras, Kazachstanas ir Baškirija. Siūlau patenkinti tik ukrainiečius, sumažinant jų planą 30 milijonų ir tik kraštutiniu atveju 35-40 milijonų. Kalbant apie likusius, pokalbį su jais nukelkite į patį rugpjūčio galą“. (РГАСПИ. Ф. 17. Оп. 162. Д. 13. Л. 76; Голодомор 1932–1933 рокiв в Украïнi: Документи i матерiали. Киïв, 2007. С. 290–291.)
Priimtame dieną prieš tai VKP(b) CK Politbiuro nutarime kalbama: „Priimti drg. Stalino pasiūlymą sumažinti grūdų paruošų planą Ukrainai 40 milijonų pūdų panaudojant tai kaip išimtį ypatingai nukentėjusiems Ukrainos rajonams, sumažinant jų kolūkiams planą perpus, o individualams – trečdaliu“. (РГАСПИ. Ф. 558. Оп. 11. Д. 79. Л. 37; Сталин и Каганович: Переписка, 1931–1936 гг. М., 2001. С. 287; Голодомор 1932–1933 рокiв в Украïнi: Документи i матерiали. Киïв, 2007. С.291.)
O po dviejų mėnesių, 1932 m. spalio 29 d., grūdų paruošų planas Ukrainai buvo sumažintas antrą kartą. VKP(b) CK nutarime buvo kalbama:
„1. Sutikti su drg. Molotovo ir UKP(b) pasiūlymu dėl papildomo grūdų paruošų plano sumažinimo Ukrainai 70 mln. pūdų, iš kurių:
Tarybiniams ūkiams – 12 000 tūkst. pūdų.
Kolūkiams – 39 000 tūkst. pūdų.
Pavieniams valstiečiams – 19 900 tūkst. pūdų.
2. Suteikti drg. Molotovui teisę ryšium su tuo kiek sumažinti grūdų paruošų spalio mėn. planą Ukrainoje“ (РГАСПИ. Ф. 17. Оп. 162. Д. 13. Л. 137; Голодомор 1932– 933 рокiв в Украïнi: Документи i матерiали. Киïв, 2007. С. 355.)
Iš viso 1932 m. grūdų paruošų planas Ukrainai buvo peržiūrimas tris kartus ir sumažintas išviso 138 mln. pūdų, tai yra beveik trečdaliu nuo bendro plano. (Голодомор 1932–1933 рокiв в Украïнi: Документи i матерiали. Киïв, 2007. С. 642.)
Kaip matome, filmo autorių cituojamo Stalino laiško Kaganovičiui rezultatu tapo ne „golodomoro“ paruošimas, o kai kas priešingo – grūdų paruošų plano sumažinimas Ukrainai.
1932-1933 metais iš Ukrainos buvo eksportuota virš 10 mln. tonų grūdų
Viename iš filmo „The Soviet Story“ epizodų demonstruojamas maisto prekių eksporto iš Ukrainos grafikas. Pagal šį grafiką, 1929 metais iš Ukrainos į užsienį buvo eksportuota 2,6 mln. centnerių duonos, 1930 m. – 48,4 mln., 1931 m. – 50 mln., 1932 m. – 51,8 mln., 1933 m. – 17,6 mln. ir, pagaliau, 1934 m. – 8,4 mln.
Tai melaginga informacija. Duomenys apie tarybinį duonos eksportą yra gerai žinomi. 1929 m. TSRS eksportavo 2,6 mln. centnerių, 1930 m. – 48,4 mln., 1931 m. – 51,8 mln., 1932 m. – 18 mln., 1933 m. – 17,6 mln., 1934 m. – 8,4 mln. (Гинзбург И.С. Внешняя торговля СССР. М., 1937. С. 82–84. // Кузнецов П. Голод на Украине 1932–1933-х годов как итог колхозного строительства и раскрестьянивания украинской деревни http://www.historicus.ru/129/)
Šių skaičių palyginimas padeda suprasti filmo kūrėjų naudojamus falsifikavimo mechanizmus.
Visų pirma, duonos eksporto rodikliai iš visos TSRS pateikiami kaip eksportas tik iš Ukrainos.
Visų antra, duomenys apie duonos eksportą 1932 metais užkelti 2,5 karto. Tokiu būdu „pagrindžiama“ mintis, kad netgi 1932-1933 metų bado metu Kremlius nesumažino duonos eksporto. Tačiau iš tikrųjų tarybinė vadovybė, susidūrusi su badu, duonos eksportą smarkiai sumažino. Kitas dalykas, kad sprendimas nutraukti eksportą buvo priimtas per vėlai: 1933 metų balandį. (Кондрашин В.В. Голод 1932–1933 годов: Трагедия российской деревни. М., 2008. С. 271.)
1933 metais Ukrainoje mirė maždaug 7 milijonai žmonių
1932-1933 metų bado aukų skaičius tradiciškai užkeliamas. Atskiri politikai ir publicistai kalba apie 12 milijonų mirusių nuo bado vien Ukrainoje. To fone skaičius, pateiktas filme „The Soviet Story“, atrodo palyginti padoriai. Tačiau tikrovės jis vis tiek neatitinka.
Metrikacijos skyrių duomenimis, 1931 metais, iki bado pradžios, Ukrainoje buvo užfiksuota 514,7 tūkstančių mirčių. 1932 metais, kai badas tik prasidėjo, mirštamumo lygis respublikoje pakilo iki 668,2 tūkst. žmonių. O 1933 metais oficialiai užregistruotas mirštamumas sudarė 1850,3 tūkst.(Шубин А.В. 10 мифов советской страны. М., 2007. С. 198.) Tokiu būdu, jei 1931 metų mirštamumo lygį laikyti „foniniu“, 1932-1933 metų bado aukų skaičius sudaro 1489,1 tūkst. žmonių. Turint omeny, kad tam tikras mirčių skaičius galėjo būti neužregistruotas, mirusių nuo bado Ukrainoje skaičius sudaro maždaug 1,5-2 mln. žmonių.(Ten pat)
Tačiau daugelis rusų ir užsienio istorikų mano, kad metrikacijos skyrių duomenys nepilni. Literatūroje yra trys 1932-1933 metų bado aukų skaičiavimo variantai.
Vienas iš jų priklauso Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Ukrainos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojui S. Kulčickiui, kuris mano, kad 1932-1933 metų bado metu gyventojų apskaita Ukrainoje buvo pažeista – vaikų, mirusių kūdikystėje, gimimai ir mirtys buvo nefiksuojamos arba fiksuojamos nepilnai, ir todėl metrikacijos skyrių duomenys turi būti pakoreguoti. S. Kulčickis tvirtina, kad 1933 metų birželį (bado pikas) buvo užregistruota ne daugiau kaip pusė mirčių. Todėl, anot jo, 1933 metais Ukrainoje gimstamumas buvo ne 471 tūkst. žmonių (kaip užfiksuota metrikacijos skyrių), o 621 tūkst. Naudodamasis dviejų gyventojų surašymų ir kiekvienų metų natūralaus prieaugio duomenimis, jis gauna skirtumą tarp skaičiaus, laukiamo pagal einamosios apskaitos duomenis, ir skaičiaus, kurį užfiksavo 1937 metų gyventojų surašymas. Išskaičiuodamas iš jo duomenis apie gyventojų judėjimą (jie rodo neigiamą UTSR migracijos saldo), S. Kulčickis gauna bado aukų skaičių Ukrainoje – 3,238 mln. žmonių. Kaip pastebi tyrinėtojas, tikslumas čia apgaulingas, iš tikrųjų reiktų kalbėti apie aukų skaičių nuo 3 iki 3,5 mln. 1933 metais, o įskaitant 1932 metų mirtingumą – nuo 3,14 iki 4 mln. žmonių.
Kitas variantas priklauso buvusiems TSRS Centrinės statistikos valdybos darbuotojams E. Andrejevui, L. Darskiui ir T. Charkovai, kurie išleido du kapitalinius darbus: „TSRS gyventojų istorija: 1920-1959 m.“ ir „Rusijos demografinė istorija: 1927-1959“. Mokslininkai atliko keturgubą duomenų korekciją. 1926 m. ir 1937 m. surašymų duomenys buvo ištaisyti remiantis einamąja gimstamumo ir mirtingumo apskaita. Abiems atvejais skaičiai buvo pakelti maždaug 1,5 mln. ir 0,7 mln. atitinkamai. Po to jie sukoregavo suminius 1927-1936 m. laikotarpio gimstamumo ir mirtingumo skaičius remdamiesi mėnesiniais duomenimis. Vėliau buvo ištaisyti turimi metiniai gimstamumo ir mirtingumo skaičiai. Paskutinis koregavimo žingsnis – visų rodiklių sulyginimas su 1937 metų surašymo užfiksuotu gyventojų skaičiumi pagal amžių metų tikslumu. Rezultate perteklinis mirtingumas TSRS 1932-1933 metais sudarė, pagal Andrejevą, Darskį ir Charkovą, 7 mln. žmonių. Iš jų 2,2 mln. žmonių tenka RTFSR (be Kazachstano ir Krymo, pagal 1959 metų sienas) ir 4,3 mln. žmonių UTSR (be Krymo, pagal sienas iki 1939 metų – pastaba būtina, nes Kryme 1933 metais badas taipogi buvo). Beveik visas perteklinis mirtingumas, jų duomenimis, teko 1933 metams, ir 56 proc. visų tų metų mirčių, mano mokslininkai, nebuvo užregistruoti einamosios statistikos.
Trečią variantą pateikia australų tyrinėtojas Styvenas Vitkroftas. Jo darbas įdėtas dokumentų rinkinio „Tarybinio kaimo tragedija“ trečiojo tomo priede. Vitkroftas pastebi, kad žemutinių (rajoninių ir apskričių) metrikacijos skyrių archyvų tyrinėjimas – bent jau tame lygyje, kuriame jis atliktas dabar – nepatvirtina nepagrįstų teiginių apie gyventojų apskaitos sistemos žlugimą bado metu. 1932-1933 metais metrikacijos skyriai ištirtuose Pavolgio ir Ukrainos rajonuose dirbo ne geriau ir ne blogiau nei iki bado ir po jo. Jie užfiksavo baisų mirtingumo augimą ir gimstamumo smukimą 1931-1934 metų laikotarpiu. Statistai, pastebi tyrinėtojas, už tikrosios padėties nuslėpimą nuo vyriausybės galėjo papulti už grotų žymiai greičiau nei už nemalonią informaciją. Vitkroftas pažymi, kad gyventojų apskaitos sistema geriausiai dirbo būtent UTSR: viena vertus, Ukraina palyginus su tuometine RTFSR (kurios sudėtyje tuo metu buvo Kazachstanas ir Kirgizija su dabartinio Uzbekistano Karakalpakijos ATSR) buvo palyginti kompaktiška, kita vertus, Ukrainoje buvo didžiausias gyventojų raštingumo procentas. Laikydamas adekvačiausiu Andrejevo, Darskio ir Charkovos išskaičiavimo modelį Vitkroftas (remdamasis sava einamosios gyventojų apskaitos statistikos analize) koreguoja juos, nustatydamas perteklinį mirtingumą TSRS per trejus metus (1931-1933) – o ne per dvejus (1932-1933) kaip Kulčickio ir Andrejevo, Darskio bei Charkovos darbuose – 6-7 mln. žmonių, iš jų UTSR – 3-3,5 mln. žmonių. (Уиткрофт С. О демографических свидетельствах трагедии советской деревни в 1931—1933 гг. // Трагедия советской деревни: коллективизация и раскулачивание. М., 2001. Т. 3.)
Tokiu būdu, 1932-1933 metų bado aukų tyrinėtojai priskaičiuoja maždaug 3,5 mln. žmonių. Be jokios abejones, 1932-1933 metų badas buvo baisi tragedija, tačiau perdėti ją ne ką mažiau nusikalstama nei nutylėti.
Būdinga, kad metrikacijos skyrių duomenys „The Soviet Story“ autoriams žinomi. Demonstruojamame žiūrovui mirtingumo Ukrainoje grafike 1931 ir 1932 metų duomenys tiksliai sutampa su metrikacijos skyrių duomenimis. O štai 1933 metų duomenys pakeisti: vietoj užfiksuotų metrikacijos skyrių 1850,3 tūkst. mirusių įvardijamas 7 milijonų skaičius. Kitaip nei sąmoningu klastojimu to pavadinti negalima.
1937-1941 m. laikotarpiu TSRS buvo represuota 11 milijonų žmonių
Pareiškimas, kad nuo 1937 iki 1941 metų Tarybų Sąjungoje buvo represuota 11 milijonų žmonių, filme nuskambėjo iš Natalijos Lebedevos, Rusijos akademinių mokslų Visuotinės istorijos instituto darbuotojos, lūpų. Nepaisant Lebedevos pareigybės, tenka konstatuoti, kad jos žodžiai neturi absoliučiai nieko bendro su tikrove.
Šiuo metu tarybinių represijų statistika yra puikiai ištyrinėta. Išsamią VRLK organų represinės veiklos statistiką, paremtą Rusijos FST Centrinio archyvo dokumentais, paviešino rusų istorikas Olegas Mozochinas. Pagal šiuos duomenis, 1937 metais buvo paskelbta 796 613 nuosprendžių (tarp jų 5948 išteisinamieji), 1938 m. - 558 583 (tarp jų 4325 išteisinamieji), 1939 m. - 92 202 (iš jų 25 575 išteisinamieji), 1940 m. - 87 218 (iš jų 12 092 išteisinamieji).(Статистические сведения о деятельности органов ВЧК – ОГПУ – НКВД – МГБ // Мозохин О.Б. Право на репрессии: Внесудебные полномочия органов государственной безопасности (1918–1953). М.: Кучково поле, 2006. С. 334, 338, 342-343, 350) Tokiu būdu, 1937-1940 metų laikotarpiu buvo nuteisti 1 486 676 žmonės. Į šį skaičių patenka tiek nuteisti mirties bausme, tiek ir tie, kurių atžvilgiu buvo apsiribota tremtimi. Duomenų apie nuteistuosius 1941 metais nėra, tačiau žinoma, kad tuo metu atsakomybėn už valstybinius ir kriminalinius nusikaltimus buvo patraukta 209 015 žmonių.(Ten pat, p.350.) Nuteistųjų skaičius, suprantama, buvo mažesnis.
Mozochino paviešinti duomenys atitinka 1953 m. gruodžio 11 d. „TSRS VRM 1 skyriaus pažymą apie areštuotų ir nuteistų skaičių 1921-1953 m. laikotarpiu“ (ГУЛАГ (Главное управление лагерей), 1918–1960: Документы. М., 2002. С. 433–434.), o taipogi anksčiau publikuotus duomenis apie kalinių GULAG’o kolonijose ir lageriuose kiekį, kas liudija apie jų adekvatumą.
Dar viena prieškarinių represijų forma buvo ištrėmimas į tolimas šalis. 1937-1941 metų trėmimus apibūdina šie duomenys: 1937 metų rugsėjį iš Tolimųjų Rytų buvo iškeldinti 172 tūkst. korėjiečių, tais pačiais 1937 metais buvo įvykdyta 4280 kurdų deportacija iš pasienio rajonų, 1938-1939 metais įvyko 8 tūkst. iraniečių deportacija, o 1940 metais – 8617 „kitataučių“ iš Murmansko ir Murmansko srities. Iš Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos 1940-1941 metais deportuota virš 380 tūkst. lenkų, o 1941 metų gegužį-birželį iš pasienio rajonų – 85 tūkst. „antitarybinio elemento“ (Земсков В.Н. Спецпоселенцы в СССР, 1930–1960. М., 2005. С. 80–91.). Tokiu būdu, bendras 1937-1941 metais iškeldintųjų žmonių skaičius siekia 660 tūkst.
Tokiu būdu, bendras 1937-1941 metais represuotųjų skaičius sudaro maždaug 2,2-2,4 milijono žmonių, o ne 11 milijonų, apie kuriuos kalbama filme.
Stalinas atsisakė prisijungti prie antihitlerinės koalicijos
Vienas iš absurdiškiausių filmo teiginių, liudijančių apie absoliutų autorių istorinį neraštingumą, yra tezė apie tai, kad Stalinas neva atsisakė prisijungti prie antihitlerinės koalicijos.
Iš tikrųjų, praktiškai visa Tarybų Sajungos politika po Hitlerio atėjimo į valdžia buvo paremta siekiu sudaryti antinacistinę koaliciją ir palaikyti taiką Europoje. 1935 metais TSRS, Prancūzija ir Čekoslovakija pasirašė savitarpio pagalbos paktą. Šis paktas galėjo atlikti pagrindinį vaidmenį užkertant kelią hitlerinei agresijai, tačiau Prancūzijai primygtinai prašant, šiame susitarime buvo įtraukta išlyga. Jos esmė buvo ta, kad TSRS karinė pagalba Čekoslovakijai gali būti suteikta tik tuo atveju, jeigu ją suteiks ir Prancūzija.
Tačiau 1938 metais Anglija ir Prancūzija sudarė suokalbį su Hitleriu, kuris reikalavo Sudetų krašto iš Čekoslovakijos. „Vokietija ir Anglija yra dvi Europos atramos ir pagrindiai ramsčiai prieš komunizmą, ir todėl būtina taikiu būdu nugalėti esamus sunkumus, — paskelbė britų ministras pirmininkas Čemberlenas 1938 metų rugsėjo 12 dieną. — Tikriausiai, bus galima rasti sprendimą, priimtiną visiems, išskyrus Rusiją“ (Год кризиса, 1938–1939: Документы и материалы. М., 1990. Т. 1. С. 6.). Po kelių savaičių, rugsėjo 30 dieną, įvyko Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vyriausybių vadovų susitikimas, kuriame buvo nutarta atskirti Sudetų kraštą nuo Čekoslovakijos. „Miuncheno susitarimas“ buvo priimtas už TSRS nugaros ir Kremlius tai priėmė kaip patvirtinimą, kad Hitleris suartėjo su Anglija ir Prancūzija.
Čekoslovakijos okupacija patvirtino Kremliaus nuogąstavimus. 1939 metų gegužės 18 dieną užsienio reikalų liaudies komisaras M. Litvinovas pasiūlė sušaukti tarptautinę konferenciją tarp TSRS, Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Rumunijos ir Turkijos dėl kolektyvinių priemonių ginant taiką ir saugumą Europoje. Londone tokios konferencijos sušaukimo atsisakė, pavadinę ją pirmalaike.
Prieš TSRS aiškiai iškilo perspektyva likti vienai prieš Vokietiją, kuri faktiškai viešpatavo visoje Centrinėje Europoje. Tarybų Sąjungos situaciją apsunkino aštri konfrontacija su Japonijos imperija prie šalies Tolimųjų Rytų sienų, kuri 1938 metų vasarą peraugo į kruvinus karinius veiksmus prie Chasano ežero.
Nepaisant to, tarybiniai diplomatai toliau bandė suformuoti antihitlerinę kolektyvinio saugumo sistemą. 1939 metų balandžio 17 dieną Tarybų Sąjunga pasiūlė Anglijai ir Prancūzijai sudaryti sutartį dėl abipusės pagalbos, numatančią ir pagalbą Rytų Europos šalims agresijos prieš jas atveju. TSRS pasiūlymas skelbė:
“1. Anglija, Prancūzija, TSRS pasirašo 5-10 metų tarpusavio pagalbos sutartį dėl abipusės pagalbos viena kitai, įskaitant karinę, agresijos prieš bet kurią iš pasirašiusių valstybių atveju.
2. Anglija, Prancūzija, TSRS privalo suteikti visokią, tame tarpe ir karinę, pagalbą Rytų Europos valstybėms, kurios yra tarp Baltijos ir Juodosios jūrų ir ribojasi su TSRS, agresijos prieš šias valstybes atveju.
3. Anglija, Prancūzija ir TSRS įsipareigoja kaip galima greičiau nuspręsti ir nustatyti karinės pagalbos, teikiamos kiekvienai iš šių valstybių, apimtis vykdant 1 ir 2 punktą.
4. Anglijos vyriausybė paaiškina, kad žadėdama pagalbą Lenkijai ji turi omeny agresiją išskirtinai iš Vokietijos pusės.
5. Rumunijos ir Lenkijos susitarimas paskelbiamas galiojančiu esant bet kokiai agresijai prieš Lenkiją ar Rumuniją, arba apskritai panaikinamas, kaip nukreiptas prieš TSRS.
6. Anglija, Prancūzija ir TSRS įsipareigoja prasidėjus kariniams veiksmams nepradėti jokių derybų ir nesudarinėti taikos sutarčių su agresoriais atskirai viena nuo kitos ir be bendro visų trijų valstybių pritarimo…” (Год кризиса, 1938–1939: Документы и материалы… Т. 1. С. 386–387.)
Tačiau, sudaryti sutartį su TSRS Londone nenorėjo. Atsižvelgus į tarybinius pasiūlymus vyriausybių susitikime 1939 metų balandžio 26 dieną D.Britanijos užsienio reikalų ministras Halifaksas pasisakė prieš sutartį su TSRS. Pagal Halifaksą, Anglijos ir Prancūzijos sąjungos sudarymas su TSRS neigiamai paveiktų Anglijos ir Vokietijos santykius ir padarytų neįmanomu Anglijos ir Vokietijos susitarimą. Šiame susitikime D.Britanijos VRM Šiaurės departamento vadovas L. Koljeris konstatavo, kad vyriausybė nelinkusi sietis su TSRS, o nori “duoti Vokietijai galimybę išplėsti agresiją į Rytus Rusijos sąskaita”.
Tik liepos 25 dieną Anglijos ir 26 dieną Prancūzijos vyriausybės priėmė TSRS pasiūlymą pradėti derybas dėl karinės konvencijos sudarymo ir pareiškė, kad yra pasiruošusios išsiųsti savo atstovus į Maskvą. Rugpjūčio 12 dieną prasidėjo derybos. Iškarto išaiškėjo, kad prancūzų delegacija su generolu Ž. Dumenku turi įgaliojimus tik derėtis, bet ne pasirašyti sutartį, o anglų delegacija su admirolu Redžinaldu Draksu išvis neturi rašytinių įgaliojimu. Priedo, instrukcijoje išvykusiai į Maskvą britų delegacijai tiesiai buvo nurodoma „vesti derybas ganėtinai lėtai“ (Документы и материалы кануна второй мировой войны, 1937–1939. М., 1981. Т. 2. С.168.), siekiant išvengti konkrečių įsipareigojimų. “Britų vyriausybė nenori būti įpareigota kuo nors, kas galėtų surišti rankas bet kokiomis aplinkybėmis. Todėl karinės sutarties atžvilgiu reikia siekti apsiriboti kaip galima labiau bendromis formuluotėmis“ (ten pat, p.169).
O štai Tarybų Sąjunga siekė sudaryti sutartį. Rugpjūčio 17 dieną prancūzų misijos vadovas generolas Dumenkas pranešė iš Maskvos į Paryžių: „Neabejotina, kad TSRS nori pasirašyti karinį paktą ir nenori, kad mes pristatytume kokį nors dokumentą, neturintį konkrečios reikšmės“. (Год кризиса, 1938–1939: Документы и материалы… Т. 2. С. 267.)
Kaip matome, Tarybų Sąjunga neatsisakė sudaryti antihitlerinės koalicijos su Anglija ar Prancūzija. Priešingai, būtent to Kremlius labai aktyviai siekė. O štai Anglija ir Prancūzija susirišti tokia sąjunga rankas nenorėjo.
Tik po to, kai bandymai sudaryti Anglijos-Prancūzijos-TSRS sąjungą žlugo, Kremlius nusprendė garantuoti TSRS saugumą sudarant nepuolimo sutartį su Vokietija.
1939-1941 metais TSRS buvo pagrindinis nacistinės Vokietijos tiekėjas
Tvirtinimas, kad 1939-1941 metais Tarybų Sąjunga buvo pagrindinis Vokietijos tiekėjas, eilinį sykį liudija apie „The Soviet Story“ autorių istorinį nekompetentingumą.
Duomenys apie Vokietijos užsienio prekybos apimtis gerai žinomi. 1940 metais prekės iš TSRS sudarė tik 7,6 proc. bendro Vokietijos importo, o tiekimas į TSRS – 4,5 proc. Vokietijos eksporto. Sekančiais metais – 6,3 proc. ir 6,6 proc. atitinkamai (Штрандман Х.П. фон. Обостряющиеся парадоксы: Гитлер, Сталин и германо-советские экономические связи. 1939–1941 // Война и политика, 1939–1941. М., 1999. С. 367.). Tokiu būdu TSRS Vokietijos importe užėmė viso labo 5 vietą (po Italijos, Danijos, Rumunijos ir Olandijos) (Сиполс В.Я. Тайны дипломатические: Канун Великой Отечественной войны, 1939–1941. М., 1997. С. 334.).
VRLK treniravo gestapo darbuotojus
Pasakojimai apie tai, kad gestapo ir SS darbuotojai praėjo „praktiką“ TSRS Vidaus reikalų liaudies komisariate, skleidžiami seniai. Tačiau jokių patvirtinimų tam iki šiol nerasta. Dar daugiau, kaip taisyklė, konkretūs tokio paruošimo pavyzdžiai netgi nepateikiami. Vienintelė išimtis – kai kurių istorikų pareiškimai apie bendrą VRLK ir gestapo mokyklą, neva veikusią 1940 metais lenkų mieste Zakopanėje. Tačiau šis tvirtinimas neišlaiko elementaraus patikrinimo. Reikalas tas, kad 1939-1940 metais Zakopanėje iš tikrųjų veikė gestapo mokykla. Tačiau įleisti į ją tarybinius atstovus niekam ir į galvą nebūtų atėję: šioje mokykloje mokėsi ukrainiečių nacionalistai, kuriuos buvo planuojama panaudoti prieš TSRS. Šis siužetas nagrinėjamas Kijevo istorikų D. Vedenejevo ir V. Jegorovo straipsnyje “Kardas ir trišakis. Pastabos dėl Ukrainos Nacionalistų Organizacijos Saugumo Tarnybos istorijos” (Веденеев Д., Єгоров В. Меч і тризуб. Нотатки до історії Служби безпеки Організації українських націоналістів / / 3 архівів ВУЧК – ГПУ – НКВД – КГБ. 1998. № 1–2.). Turint omeny, kad Zakopanė yra mažas miestelis, dviejų gestapo mokyklų jame buvimas – antitarybinės ir protarybinės – paprasčiausiai neįmanomas. (A. Diukovas „Viena lenkiška legenda“)
Bėgusius iš Lenkijos žydus TSRS atidavė gestapui
Viena iš pagrindinių filmo „The Soviet Story“ tezių – tvirtinimas, kad pabėgėlius iš nacistų okupuotos Lenkijos 1939 m. Tarybų Sąjunga atidavė gestapui. Šis tvirtinimas be jokios abejonės yra melagingas.
Prasidėjus nacistinei Lenkijos okupacijai į Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos teritorijas, prijungtas prie Tarybų Sąjungos, iš tikrųjų plūstelėjo pabėgėlių banga, kurių didelę dalį sudarė žydai. Nacistų vadovybė visaip skatino šį procesą, kadangi žydų pasitraukimą laikė „žydų klausimo“ sprendimo būdu (priminsime, kad tuo metu minties apie „galutinį žydų klausimo sprendimą“ dar nebuvo). Todėl vokiečių pasieniečiai padėdavo žydų pabėgėliams pereiti į tarybinę teritoriją. Tarybiniai pasieniečiai savo ruožtu šiuos sienos pažeidimus stabdė, kaip tai darytų bet kokios šalies pasieniečiai. „Žydų iškeldinimas į rusų teritoriją vyko ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi, - konstatavo generolas-feldmaršalas V. Keitelis. - Praktikoje viskas gaudavosi taip: tyliame miške tūkstantis žydų keliavo per rusų sieną, po kurio laiko jie vėl grįždavo su rusų karininku, kuris bandė priversti vokiečių karininką priimti juos atgal“. (Толочко Д. Еврейские беженцы из Польши в БССР (сентябрь 1939 г. – июнь 1941 г.) // Диаспоры. 2006. № 1. С. 175.)
Priežastys, kodėl tarybinė vadovybė nenorėjo priimti pabėgėlių, buvo paprastos: pabėgėlius reikia maitinti, teikti jiems medicininę pagalbą, kokį nors būstą ir įdarbinti. Natūralu, kad užversti naštą tarybinei ekonomikai Kremlius nenorėjo. Verta pažymėti, kad tuo metu D. Britanija ir JAV taipogi atsisakydavo priimti žydų pabėgėlius. Gerai žinoma žydų tragedija, kuomet 1939 metų gegužę jie bandė emigruoti į JAV laivu „Saint-Louis“. Jų neleido į JAV ir laivui su 933 pabėgėliais teko grįžti į Vakarų Europą, kurią netrukus okupavo nacistų pajėgos. (Холокост: Энциклопедия / Пер с англ. М., 2005. С. 570–571.)
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui žydų įvažiavimas į D. Britaniją ir JAV buvo galutinai užblokuotas. Štai kas apie tai rašoma amerikiečių enciklopedijoje „Holokaustas“:
„Karo pradžia ir siaubingai greitos Vokietijos karinės pergalės 1939 ir 1940 metais sukėlė staigų Amerikos politikos žydų atžvilgiu posūkį. JAV vyriausybė ne tik atsisakė nuo bet kokių žingsnių, kurie palengvintų žydų kančias nacistų viešpatijoje… Anksčiau priimtos priemonės dėl Vokietijos žydų ir kitų pabėgėlių iš Vokietijos įvažiavimo į JAV palengvinimo sutinkamai su Amerikos imigracijos kvota buvo greitai pakeistos naujais apribojimais įvažiuoti, kuriuos uždėjo prisidengiant kova su šnipinėjimu.
Amerikos visuomenę ir valstybinius valdininkus sukrėtė baimė prieš fašizmą, komunizmą ir ardomąją veiklą. Išplitusią mintį, kad žydų pabėgėliai, turėję Vokietijoje likusias gimines, gali pasiduoti nacistų spaudimui, išreiškė pats prezidentas Ruzveltas spaudos konferencijoje 1940 metais. Jau 1939 metų lapkritį Valstybės departamentas nurodė, kad Amerikos konsulai sumažintų įvažiavimo vizų išdavimą, o 1940 m. birželį pasirodė instrukcija neduoti vizų esant mažiausiai abejonei dėl pareiškėjo charakteristikos“. (Холокост: Энциклопедия / Пер с англ. М., 2005. С. 572.)
„1939 metais britams pavyko sklandžiai uždaryti duris žydų pabėgėliams, panaikinus vizas, kurios anksčiau buvo išduodamos persekiojamiems nacistų. Padaryta tai buvo tuo pretekstu, kad bet kokie pabėgėliai iš Europos šalių, kurias užėmė nacistai, turi leidimą išvykti, ir todėl automatiškai tampa įtariami.
1940 metų vasarą kritus Prancūzijai ir sustiprėjus vokiečių įsiveržimo į D. Britaniją tikimybei čia nusirito panikos banga, sukelta baimės prieš šnipinėjimo išplitimą; to pasėkoje maždaug 1/3 pabėgėlių, išsigelbėjusių nuo nacizmo, buvo internuoti specialiuose lageriuose.“ (Ten pat, p.126)
Kaip matome, nenorėdama priimti žydų pabėgėlių tarybinė vadovybė niekuo nesiskyrė nuo D. Britanijos ir JAV. Principinis skirtumas buvo tik tas, kad galiausiai TSRS vis dėlto priėmė didelį žydų pabėgėlių iš Lenkijos kiekį.
Baltarusių istorikas Dmitrijus Toločko detaliai išnagrinėjo klausimą dėl žydų pabėgėlių Vakarų Baltarusijoje skaičiaus 1939-1941 metais. Paaiškėjo, kad pačiais kukliausiais paskaičiavimais jų buvo ne mažiau 120-125 tūkst. žmonių (Толочко Д. Еврейские беженцы из Польши… С. 177.). Jeigu turėsime omenyje, kad didelis pabėgėlių skaičius atsidūrė taipogi Vakarų Ukrainos teritorijoje, gausis, kad tarybinė pusė priėmė apie 250 tūkst. žydų pabėgėlių iš Lenkijos. Priminsime, kad D. Britanija tuo metu priėmė maždaug 56 tūkst. žydų, JAV – apie 53 tūkst., o Palestina – virš 46 tūkst. (Холокост: Энциклопедия. С. 54.). Tokiu būdu Tarybų Sąjunga priėmė daugiau žydų pabėgėlių nei bet kuri kita pasaulio šalis – nepaisant to, kad tai sukėlė rimčiausias socialines ir ekonomines problemas.
Deportacijų metu buvo vežama po 60-70 žmonių viename vagone
Pasakojimai apie tai, kad 30-ųjų ir 40-ųjų metų deportacijų metu gyvuliniuose vagonuose perveždavo po 60-70 žmonių jau seniai tapo tarytum „visiems žinoma tiesa“, ir kaip tokią ją pakartojo filmo „The Soviet Story“ autoriai. Tačiau tikrovės ši „visiems žinoma tiesa“ neatitinka.
Pradėsime nuo to, kad pervežimai vyko ne „gyvuliniuose vagonuose“, o vagonuose, įrengtuose keleiviams. Štai kaip tokį vagoną aprašo liudininkas: „Vagone – geležinė krosnelė, triaukščiai gultai, prie užpakalinės sienos dedami daiktai“ (Сталинские депортации, 1928 – 1953: Документы. М., 2005. С. 138.). Žinoma, tai ne kupė, tačiau „gyvuliniu vagonu“ to pavadinti neįmanoma. Verta taipogi turėti omeny, kad kiekviename ešelone buvo sanitarinis vagonas susirgusiems ir medicinos personalas. (Ten pat, p.236)
Kalbant apie deportuojamųjų kiekį viename vagone, tai jis buvo varijuojamas priklausomai nuo valstybės galimybių, tačiau 60-70 žmonių niekada nesiekė. Pavyzdžiui, 1941 metų deportacijos iš Estijos metu viename vagone buvo vežama 30-33 areštuotieji arba 18-22 iškeldinamieji. (Дюков А.Р. Миф о геноциде: Репрессии советских властей в Эстонии, 1940–1953. М., 2007. С. 43–46.) Deportuojant čečėnus ir ingušus 1944 metų kovą kiekviename vagone buvo vežama po 42 žmones. Apie tai liudija TSRS VRLK konvojaus pajėgų viršininko V. Bočkovo 1944 metų kovo 21 d. ataskaita: „Pranešu, kad perkeldinamieji čečėnai ir ingušai buvo pradėti sodinti 44.2.23 5.00. Išviso konvojavimui priimta ir išsiųsta 180 ešelonų po 65 vagonus kiekviename, išviso 493 269 žmonės. Vidutiniškai po 2740 žmonių ešelonui“ (Сталинские депортации. С. 467.). Pagaliau, 1949 metų birželio 2 d. „Instrukcijoje ešelono ir konvojaus viršininkams“ rašoma: „Iškeldinamuosius sodinti remiantis apskaičiavimu: po 22-24 žmones dviašiame vagone ir 44-48 žmones keturašiame“. (Ten pat, p.673)
Kaip matome, pasakojimai apie pervežimą po 60-70 deportuojamų viename vagone yra melagingi.
Tarybų Sąjunga nužudė virš 20 milijonų vyrų, moterų ir vaikų
Filmas „The Soviet Story“ baigiasi užrašu: „Tarybų Sąjunga nužudė virš 20 milijonų vyrų, moterų ir vaikų“. Nežinia, iš kur filmo autoriai paėmė šį skaičių, tačiau tikrovės jis visiškai neatitinka.
Ką vadinti „nužudytais Tarybų Sąjungos“? Matomai, filmo autoriai turi omeny nuteistus mirties bausme, mirusius lageriuose ir tremtyje, o taipogi nuo 1932-1933 metų bado. Tačiau pastarosios trys kategorijos gali būti laikomos „nužudytais“ tik tuo atveju, jei bus įrodyta, kad Kremlius sąmoningai sudarė jiems pražūtingas sąlygas. Kol kas tokių įrodymų nėra.
Per pastaruosius dvidešimt metų tarybinė represinė politika buvo detaliai ištirta tiek Rusijos, tiek ir kitų šalių tyrinėtojų. Puikiai žinoma, kad 1918-1953 metais mirties bausme buvo nuteisti 862 983 žmonės. Bendras nuteistųjų kiekis (kartu ir minimalus laisvės atėmimo laikotarpis, tremtis ir t.t.) per šiuos metus sudarė maždaug 5,66 mln. žmonių, kurių didžioji dauguma vėliau išėjo į laisvę (ГУЛАГ (Главное управление лагерей), 1918–1960: Документы. М., 2002. С. 432–434.). Bendras iškeldintųjų ir ištremtųjų kiekis šiuo laikotarpiu sudarė maždaug 6 mln. žmonių (Земсков В.Н. Спецпоселенцы в СССР, 1930–1960. М., 2005. С. 281.). Po Stalino mirties, kaip žinia, represijų mastas staigiai sumažėjo iki „bendro pasaulinio lygio“.
Net ir bendras represuotųjų kiekis nesiekia 20 milijonų. Pareiškimai, kad „Tarybų Sąjunga nužudė 20 milijonų žmonių“ apskritai yra atviras melas.
Šaltinis: http://common.regnum.ru/documents/The_Soviet_Story.pdf