“The Soviet Story”. Melo mechanizmas
ALEKSANDRAS DIUKOVAS
Filmas „The Soviet Story“, aktyviai palaikomas oficialios Latvijos valdžios, yra puikus propagandinio melo pavyzdys. Žiūrovui žada parodyti tiesą apie „komunistinio režimo nusikaltimus“, o rodo melą, pagražintą dideliu padirbtų dokumentų kiekiu, pastovia vaizdine manipuliacija ir „šaltojo karo“ laikų demagogija.
Latvijos politikų apskaičiavimas paprastas: eilinis europietis, mažai nusimanantis apie tolimos šalies istoriją, falsifikacijų nepastebės, o profesionalūs istorikai nenorės prasidėt su aiškia propaganda. O jei prasidės išsami kritika, ją visada galima bus pavadinti „Kremliaus užsakymu“.
Filmą „The Soviet Story“ parengė latvių režisierius Edvinas Šnerė ir prodiuseris Kristapsas Valdnieksas. Pagrindiniu filmo rėmėju buvo Europos parlamento grupė Union for Europe of the Nations (UEN Group). Pasiūlymą skirti filmo statybai lėšų iškėlė Latvijos deputatai Europos parlamente. Pradžioje UEN Group išreiškė susirūpinimą, kad filmas gali būti nukreiptas prieš TSRS teisių perėmėją – Rusiją. Į tai buvo atsakyta, kad filmo kūrėjų tikslas – tik parodyti Vakarų Europos gyventojams istorinę tiesą.
Kūrėjai filmo turinį atskleidė taip: „Pagrindiniai „Sovietų istorijos“ atramos punktai – dirbtinai sukeltas badas Ukrainoje 1932-1933 metais, arba Golodomoras, lenkų karininkų nužudymas Katynėje 1940 metais, čekistų ir SS bendradarbiavimas, masinės deportacijos Tarybų Sąjungoje ir medicininiai eksperimentai, kurie buvo vykdomi su GULAG sistemos kaliniais“. Be to, oficialiame „The Soviet Story“ tinklapyje buvo pareikšta, kad remiantis „neseniai išslaptintais dokumentais“ filme atskleidžiama Tarybų Sąjungos pagalba nacistinei Vokietijai „sukeliant Holokaustą“.
Filmo pasirodymas iškart sukėlė kritiką. Rusijos istorikai atkreipė dėmesį į ištisą klastočių kompleksą, panaudotą filme. Nuostabą dėl tvirtinimų apie TSRS dalyvavimą „sukeliant Holokaustą“ išreiškė Rusijos žydų bendruomenių federacija (RŽBF). RŽBF ryšių su visuomene departamento vadovas Boruchas Gorinas spėjo, kad tai yra eilinis bandymas suversti tikrų nusikaltėlių – SS legionierių, tame tarpe ir latvių – kaltę kitiems žmonėms.
Priedo, pačioje Latvijoje neslepia, kad filmas „The Soviet Story“ yra propagandinis ir turi mažai ką bendro su dokumentika. Aiškiausią ir kartu ciniškiausią poziciją išreiškė žinomas politologas Ivarsas Ijabsas:
„Parodžius filmą Latvijoje buvo daug kalbama apie jo „istorinį objektyvumą“. Aš neketinu vertinti filmo tokiomis kategorijomis… Propagandinis kinas – tai ne mokslas. Tai visai kita kultūrinė sistema, kuri remiasi ryškiais simboliais, mobilizuojančiais vaizdiniais, specialiai supaprastintais ir visiems suprantamais aiškinimais. Todėl toks kinas kai kada ne mažiau svarbus už mokslą su visu jo neutralumu ir dėmesiu detalėms…
Nereikia būti istoriku, kad suprastum, jog istoriniu požiūriu filme gana nemažai nesąmonių…
Ideologinis darbas atliktas garbingai, todėl visiškai nereikia vertinti filmo „istorinio objektyvumo“ kategorijomis. Tikiuosi, kad Vakaruose filmą pažiūrės didelis žiūrovų kiekis“. (Latvijas Vestnesis, 2008 05 23)
1. Padirbti dokumentai
Generalinė sutartis tarp NKVD ir Gestapo
Klastotė ilgu pavadinimu „Generalinė sutartis dėl bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos ir bendros veiklos tarp TSRS VRLK ir Vokietijos Nacionalsocialistų darbininkų partijos Vyriausiosios saugumo valdybos (gestapo)“ užima svarbią vietą filme „The Soviet story“. Oficialiame filmo tinklapyje pasakojama apie Tarybų Sąjungos pagalbos nacistinei Vokietijai „sukeliant Holokaustą“ demaskavimą remiantis „neseniai išslaptintais dokumentais“. Tačiau vietoj dokumentų žiūrovui rodoma banali klastotė. Pirmą sykį „Generalinė sutartis“ pasirodė Maskvoje leidžiamame antisemitiniame laikraštyje „Pamiat“ 1999 metais (Тайный сговор НКВД и гестапо // Память. 1999. № 1(26) http://www.pamyat.ru/gestapo.html). Šis „dokumentas“, pasakojantis apie bendrą VRLK (Vidaus reikalų liaudies komisariato) ir gestapo kovą prieš „žydų grėsmę“, išplito tarp Rusijos ultranacionalistų ir po kurio laiko buvo dalinai atkurtas Vladimiro Karpovo knygoje „Generalisimus“. „Generalinė sutartis“ taipogi demonstruojama daugelyje Rusijos tinklalapių.
„Generalinės sutarties“ turinys neginčijamai liudija apie tai, kad šis „dokumentas“ padirbtas. Pagal pastabas ant segtuvo, kuriame neva buvo „rasta“ „Generalinė sutartis“, šis segtuvas saugomas TSKP CK archyvo 13 fonde. Tačiau šio archyvo (dabar tai Rusijos valstybinis naujausios istorijos archyvas) 13 fonde yra TSKP CK RTFSR Biuro, veikusio 1956-1966 m. ir neturėjusio nieko bendro su VRLK organais, dokumentai. Jokia „Generalinė sutartis“ fonde nėra ir nebuvo saugoma.
„Generalinės sutarties“ turinys taipogi liudija apie jos netikrumą. „Dokumentą“ 1938 metų lapkričio 11 d. pasirašęs „Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos Vyriausiosios saugumo valdybos Ketvirtosios valdybos (gestapo) viršininkas SS brigandenfiureris H. Miuleris“. Tačiau gestapas Ketvirtąja valdyba tapo tik 1939 metų rugsėjo 27 dieną, kai buvo sukurta RSHA – Vyriausioji imperijos saugumo valdyba. Tokiu būdu „Generalinė sutartis“ pasirašyta tuo metu neegzistavusios įstaigos vardu.
Tuo „dokumento“ keistenybės nesibaigia. H. Miuleris 1938 lapkritį užėmė SS štandartenfiurerio, o ne SS brigadenfiurerio, kaip kad nurodyta „Generalinėje sutartyje“, pareigas. Ir gestapui jis ne vadovavo, o buvo Pagrindinės saugumo policijos valdybos II-1A ir SD referento viršininkas. Dar daugiau, 1938 metų lapkričio 11 dieną Miuleris buvo ne Maskvoje, kaip atrodo sprendžiant pagal „Sutartį“, o Berlyne aptarinėjo garsiosios „Krištolinės nakties“ rezultatus. Vadinasi, „Generalinę sutartį“ neegzistuojančios organizacijos vardu pasirašė kitos organizacijos atstovas, kuris buvo už šimtų kilometrų nuo pasirašymo vietos. Ir dargi supainiojo savo rangą.
Tačiau ir tai dar ne viskas. „Generalinėje sutartyje“ nurodoma, kad Miuleris pasirašė jį „remiantis 1938 metų lapkričio 3 d. įgaliojimu Nr. I 448/12-1, kurį išdavė Reichsfiurerio SS Pagrindinės saugumo valdybos šefas Reihardas Heidrichas“. „TSRS VRLK sekretoriato vadovo Mamulovo“ patvirtintas šio „įgaliojimo“ vertimas į rusų kalbą buvo išspausdintas tame pačiame laikraščio „Pamiat“ numeryje, kaip ir „Generalinė sutartis“. Tačiau Mamulovas TSRS VRLK Sekretoriato viršininku buvo paskirtas tik 1939 metų sausio 3 d.
Kaip matome, klastotė padaryta visiškai grubiai. Nėra ko stebėtis, kad ji buvo triuškinančiai sukritikuota Rusijos žiniasklaidoje iškart po dalinio perspausdinimo V. Karpovo knygoje „Generalisimus“. Šios kritikos nepamiršo ir falsifikatoriai, kai ėmė ruošti antrą, ištaisytą „Generalinės sutarties“ versiją.
Naują „Generalinę sutartį“ paskelbė kriminalinėje kronikoje besispecializuojantis televizijos kompanijos NTV žurnalistas Sergėjus Kanevas. Kaip tvirtino pats Kanevas, „žmogus, kuris atnešė šį segtuvą, pranešė, kad dokumentas tikras, iš asmeninio L. Berijos archyvo“( НКВД – гестапо (1938): По следам истоков. Геннадий Меш – Владимир Федько // Русский глобус. 2004. № 6. http://www.russian-globe.com/N28/NKVD_GESTAPO.About.htm). Nuo paskelbtos laikraštyje „Pamiat“ versijos naujoji „Generalinė sutartis“ smarkiai skyrėsi. Buvo pakeista Miulerio pareigybė – šį sykį ji skambėjo kaip „Vokietijos Vyriausiosios saugumo valdybos viršininko atstovas“. Klaidingas „SS brigadenfiurerio“ rangas buvo ištaisytas į labiau atitinkantį tikrovę „SS štandartenfiurerį“. „Generalinės sutarties“ tekstas buvo pakeistas, be to, atsirado antspaudai ir „asmeninės Berijos pastabos“. Tačiau kai kurie netikrumo požymiai išliko. Pavyzdžiui, naujajame „Generalinės sutarties“ variante Mamulovas iki šiol išliko „TSRS VRLK sekretoriato vadovu“. Į klausimą, kokiu būdu 1938 metų lapkričio 11 dieną Berlyne buvęs Miuleris sugebėjo tą pačią dieną pasirašyti „Generalinę sutartį“ Maskvoje, taipogi neatsakyta.
Sergėjus Kanevas „Generalinę sutartį“ palaikė tikru dokumentu. Jo pastatytas filmas „NKVD ir gestapas: vedybos iš apskaičiavimo“ 2004 metais buvo parodytas NTV televizijos kanalu. Praėjus keturiems metams Kanevo slapta kamera nufilmuoti „Generalinės sutarties“ antrosios versijos kadrai buvo panaudoti filmo „The Soviet Story“ autorių kaip tezės apie TSRS dalyvavimą „sukeliant Holokaustą“ „įrodymas“.
„Bolševizmo žiaurumų“ nuotraukos iš knygos „Siaubo metai“
Daug vietos filme „The Soviet Story“ užima daugybės išdarkytų „bolševizmo aukų“ kūnų nuotraukos, kurias 1941 metais paviešino nacistų propagandistai, ir kadrai iš tais pačiais metais pastatyto propagandinio filmo „Raudonas rūkas“.
Išdarkytų kūnų nuotraukos rodomos stambiu planu, į parado Raudonojoje aikštėje minint 60-asias Didžiosios Pergalės metines įrašą įterpiami kadrai iš filmo „Raudonas rūkas“. Šie „dokumentiniai liudijimai“ labai populiarūs dabartinėje Latvijoje. Atvirai antisemitinė knyga „Siaubo metai“ iš naujo išleista 1997 metais, joje esančios nuotraukos perkeltos į internetą. Mažai kas žino, kad šios fotografijos liudija ne apie tarybinių VRLK organų nusikaltimus, o su gestapu bendradarbiavusių latvių nacionalistų nusikaltimus.
Apie tai tapo žinoma tik 2006 metais, kai Maskvoje buvo išleistas dokumentų rinkinys „Latvija po nacizmo jungu“. Tarp kitų dokumentų rinkinyje buvo pirmą sykį paviešinta Rusijos FST Centriniame archyve saugota TSRS VSLK ataskaita apie „bolševikinių žiaurumų“ Latvijoje falsifikavimą, kurį vykdė gestapas.
„1941 metais, okupavus Latviją vokiečių vadovybė Rygoje sukūrė vadinamąjį „Organizacinį centrą“, kuris 1941 metų liepos pabaigoje buvo pervadintas „Direktorija“.
Organizacinio centro pirmininkui Krepšmaniui (pabėgo su vokiečiais) gestapas davė užduotį sukurti „Komisiją bolševikų žiaurumams Latvijoje tirti“…
Ši „Komisija“, kuriai vadovavo Latvijos reichskomisariato propagandos viršininkas Dresleris ir Rygos gestapo viršininkas Lange, per spaudą ir radiją ėmė pasakoti gyventojams, kad Rygoje ir jos apylinkėse rastos masinės latvių, kuriuos „žvėriškai nukankino čeka“, kapavietės.
Pagal areštuotų „Komisijos“ narių Pukičio ir Gruzio bei liudininkų parodymus nustatyta, kad Zučiui buvo pavaldi speciali komanda iš 40 žmonių, kuri užsiiminėjo specialiu kūnų „apdirbimu“ visaip juos darkant, o „Komisijos“ nariai šiuo pagrindu sudarinėjo ir pasirašinėjo fiktyvius aktus apie bolševikų „žiaurumus“.
Išdarkyti kūnai buvo viešai demonstruojami gyventojams, taipogi tam, kad juos atpažintų artimieji.
Kad nuslėptų sąmoningo kūnų išdarkymo faktą, vokiečiai sušaudė ir užkasė Baltazers vietovėje netoli Rygos 10 žydžių, kurios buvo paimtos iš geto darbui specialioje Zučio komandoje.
Vokiečių propaganda aktyviai naudojo nurodytos komisijos „medžiagą“ šmeižikiškai antitarybinei kampanijai visame Pabaltijyje. Buvo organizuojamos iškilmingos laidotuvės, vyko antitarybiniai mitingai, buvo spausdinami straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, buvo išleistos knygos pavadinimu „Siaubo metai“ ir „Kaltinamieji įrodymai“ bei pastatytas „dokumentinis“ filmas „Raudonas rūkas“, kuris su kai kuriais pakeitimais buvo sukurtas Estijai ir Lietuvai.
LTSR VSLK tyrimo metu uždokumentuota, kad vokiečių propaganda apie „bolševikų žiaurumus“ rėmėsi falsifikacijomis. Remiantis dokumentais ir liudininkų parodymais nustatyta, kad pagrindiniai „dokumentinio“ filmo „Raudonas rūkas“ kadrai buvo padaryti laboratoriniu būdu, kuomet kino laboratorijoje iš atskirų kūnų nuotraukų buvo fabrikuojami „masinių bolševikų aukų kapaviečių“ kadrai, o „mirtininkų kamera VRLK kalėjime su nuteistųjų užrašais“ yra butaforija, pastatyta ir nufilmuota Rygos kino studijoje.
Taipogi nustatyta, kad knygoje „Kaltinamieji įrodymai“ buvo išspausdintas straipsnis, aprašantis latvių muzikanto A. E. Reitharso suėmimo ir „sušaudymo“ detales.
Faktiškai A.E. Reitharsas 1941 metais buvo nuteistas Rygos liaudies teismo už chuliganizmą 1 metams kalėjimo, išvežtas į Pečerės VRLK lagerį, ir, atlikęs bausmę, Reitharsas tarnavo Raudonojoje armijoje latvių atsargos pulke. Šiuo metu Reitharsas grįžo į Rygą ir eina koncertmeisterio pareigas Respublikiniame Radijo komitete.“ (Центральный архив Федеральной службы безопасности России, Ф. 100. Оп. 10. Д. 1. Л. 225–226; Латвия под игом нацизма: Сборник архивных документов. М., 2006. С. 65–67.)
Ši ataskaita nebuvo skirta propagandiniam naudojimui. Užantspauduota grifu „Visiškai slaptai“ ji buvo skirta siauram tarybinės vadovybės ratui. Už nepatikimą informaciją, pateiktą Kremliui, tais laikais galima buvo atsisveikinti su galva, todėl abejonių dėl šios ataskaitos patikimumo nekyla.
Išdarkyti kūnai, demonstruojami filme „The Soviet Story“ – tai su gestapu bendradarbiavusių latvių nacionalistų darbas. Šios fotografijos buvo sufabrikuotos siekiant sukurstyti latvių neapykantą rusams ir žydams. Mūsų dienomis jos naudojamos kurstant neapykantą Rusijai.
„Golodomoro aukų“ nuotraukos
Filme „The Soviet Story“ daug vietos užima vadinamojo „golodomoro“ tema. 1932-1933 metų bado vertinimas kaip kryptingo genocido pats savaime neturi nieko bendro su istorijos mokslu, tačiau tuo viskas nesibaigia. Kaip vizualiniai „golodomoro“ liudijimai panaudotos 1921-1922 metų bado Pavolgyje nuotraukos.
Filmo „The Soviet Story“ autoriai tvirtina, kad tai – 1932-1933 metų bado aukos
Badas Pavolgyje pasibaigus Pilietiniam karui kilo dėl viso komplekso priežasčių, tarp kurių istorikai išskiria sausrą ir su ja susijusį nederlių, o taipogi žemės ūkio natūralizaciją Pirmojo pasaulinio karo ir Pilietinio karo metu. (Žr.: Каракулов Д.В. Голод 1921 года в России: историографический анализ проблемы. http://mmj.ru/newest_history.html?&article=249&cHash=2269453309 ) Gelbėti badaujančius Rusijoje 1921 metais Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus pavedimu Nacijų Lygos komisaras pabėgėlių reikalams Fritjofas Nansenas sukūrė komitetą „Nanseno pagalba“. Šis komitetas išleido agitacinę medžiagą, kuri buvo platinama daugelyje šalių siekiant atkreipti vyriausybių ir visuomenės dėmesį į labai sunkią badaujančių Pavolgyje ir kitose Rusijos dalyse padėtį ir padėti surinkti pinigus. Be Nanseno komiteto pagalba badaujantiems Rusijoje užsiėmė Vatikano komisija ir Amerikos organizacija ARA (American Relief Administration), kurie taipogi rengė agitacinę medžiagą siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į bado Rusijoje problemą.
Būtent šią agitacinę medžiagą panaudojo filmo „The Soviet Story“ autoriai, iliustruodami 1932-1933 metų „golodomoro“ siužetą. Reikia pažymėti, kad Nanseno komiteto nuotraukas kaip tariamus vizualinius „golodomoro“ liudijimus taipogi aktyviai naudoja dabartinė Ukrainos valdžia ir žiniasklaida.(Žr.: «Голод на Украине 1932–1933 годов: исторические манипуляции» http://www.geocities.com/holod3233/index.html)
Pasakojimas apie „golodomorą“ filme „The Soviet Story“ prasideda išsipūtusios nuo bado mergaitės nuotrauka. Ši fotografija paimta iš F. Nanseno archyvo ir neturi nieko bendro su 1932-1933 metų badu. Ji padaryta Rusijos kaime Južnoje Asekejevo 1921 metų rudenį ir buvo Nanseno komiteto išplatinta Europoje. Mūsų laikais ši fotografija buvo eksponuojama amerikiečių istorikų surengtoje parodoje „Amerikos humanitarinė pagalba Tarybų Rusijai 1922-1923 metų bado metu“ (Exhibition on Americas Humanitaran Aid to Soviet Russia during the Famine of 1921-1923 http://gallery.dspl.ru/Famine.html)
Nieko bendro su 1932-1933 metų badu neturi ir du kartus filme pademonstruotos išsekusio berniuko nuotraukos. Šios nuotraukos padarytos 1922 metais Rusijoje, viena iš jų buvo paskelbta leidinyje „Dr. Fridjof Nansens International Committe for Russian Relief, Information No.22, Ženeva, April 30, 1922“ (p.16). Nuotraukos saugomos Ženevos kantono archyve, Tarptautinės pagalbos vaikams sąjungos fonde (Union international de secours aux enfants). Viena iš nuotraukų buvo eksponuojama jau minėtoje parodoje „Amerikos humanitarinė pagalba Tarybų Rusijai 1922-1923 metų bado metu“.
1922-1923 metų bado Pavolgyje aukų nuotraukos
Viena iš pačių žinomiausių Nanseno komiteto išplatintų nuotraukų vadinasi „Broliai bėdoje“. Nuotrauka, kurioje išsekęs vaikas maitina šaukšteliu tokį patį išsekusį jaunesnį vaiką, buvo plačiai išplatinta Europoje XX amžiaus 20-ųjų pradžioje. Tačiau filme „The Soviet Story“ šie vaikai pateikiami kaip „golodomoro“ aukos. Siužetas apie „golodomorą“ filme „The Soviet Story“ užsibaigia apsnigtų kūnų nuotrauka. Kita tų pačių kūnų nuotrauka panaudota filmo reklamoje. Kaip ir galima numanyti, šios nuotraukos datuojamos 20-ųjų pradžia – jos buvo naudojamos atvirutėse, kurias platino Nanseno komitetas, o taipogi buvo publikuojamos šveicarų laikraštyje „Le Temps“.
Neautentiška yra dar viena filme panaudota nuotrauka: du vyrai su uniforminėmis kepurėmis, keliantys už kojų ir už rankų badu mirusį žmogų. Filmo autoriai skyrė šiai nuotraukai daug dėmesio, paleidę su ja kadrus su išnešamais nukankintų kalinių nacistiniuose konclageriuose kūnais. Tačiau pirmą kartą ši nuotrauka buvo paskelbta nacistų partijos laikraštyje „Volkischer Beobachter“ 1933 metų rugpjūčio 18 dieną. Matomai, joje taipogi nufotografuotos 1921-1922 metų bado aukos.
Siužete apie „golodomorą“ panaudota daug kitų abejotinų nuotraukų, kurių šiuo metu dar nepavyko identifikuoti. Tačiau netgi tos nuotraukos, kurių netikrumą mes dabar parodėme, akivaizdžiai liudija apie filme „The Soviet Story“ sufalsifikuotų vizualinių liudijimų naudojimo mastą.
Nuotrauką iš nacistų laikraščio „Volkischer Beobachter“ filmo autoriai pateikia kaip „golodomoro“ aukų nuotrauką
„Lageriniai“ Dancigo Baldajevo piešiniai
Vidaus reikalų ministerijos atsargos darbuotojo Dancigo Baldajevo „lageriniai piešiniai“, ganėtinai plačiai naudojam filme „The Soviet Story“, paprastai pateikiami kaip tiesioginio liudininko eskizai, patikimai liudijantys apie GULAGo lageriuose vykusius nusikaltimus. Šie piešiniai buvo paskelbti atskiru albumu 1993 metais Frankfurte prie Maino (Baldaev D. GULag : Zeichnungen. Frankfurt am Main, 1993. 342 s.), jų pagrindu nufilmuotas filmas pavadinimu „Baldajew – Zeichner des Gulag“ (1992). Pats Baldajevas save vadino „žmogumi-fotoaparatu“.
Tačiau iš tikrųjų piešiniai buvo nupiešti 80-ųjų pabaigoje. Apie tai tiesiogiai rašoma parodos „GULAGo menas. Iš abiejų kalėjimo durų pusių“, kurią 1995 metų gruodį organizavo centras „Memorial“ ir Rusijos politinės istorijos muziejus, kataloge (Žr.: http://memorial-nic.org/iofe/42.html). Tokiu būdu, mes susiduriame ne su „eskizais iš natūros“, o su vėlesniais piešiniais „pagal motyvus“, kurių neįmanoma laikyti nors kiek patikimu istoriniu šaltiniu. Dancigo Baldajevo piešiniai neturi savyje informacijos apie realią padėtį Stalino GULAGe, jie tik atspindi 80-ųjų pabaigai būdingą mitologiją apie „sovietinius nusikaltimus“. Mitologiją, kuri šiuo metu jau yra paneigta tiek rusų, tiek ir užsienio istorikų, tyrinėjančių tarybinę represinę politiką.
„Medicininių eksperimentų GULAGe“ nuotraukos
Atskiras siužetas filme „The Soviet Story“ skirtas neva vykdytiems žiauriems medicininiams eksperimentams su GULAGo kaliniais. Visas šis siužetas paruošas iš sufalsifikuotų liudijimų, kuriuos filmo autoriams pateikė Sergėjus Melnikofas.
Sergėjus Melnikofas tapo žinomas, kai sukūrė tinklalapį „GULAG: su fotoaparatu į lagerius“, kuriame buvo paskelbtas ištisas atvirų klastočių kompleksas. Melnikofas konclagerio Klooga (Estija) kalinių, kuriuos sunaikino nacistai, nuotrauką pateikė kaip Tarybų valdžios nužudytus valstiečius, vaiko, kuris tapo turkų vykdyto armėnų genocido 1915 metais auka, nuotrauką jis pateikė kaip 1944 metais deportuotą čečėnų berniuką ir t.t.(Дюков А. Реальность информационной войны // Lеft.ru. 2006. № 14) Melnikofo sukurtų klastočių kiekis milžiniškas. Be to, Melnikofas ragina sunaikinti Rusiją ir vadina mūsų šalies piliečius „nepilnaverčiais žmonėmis“. Štai keletas Melnikofo pasisakymų:
„Rusų žmonės įvykdė baisų nusikaltimą ir mirtiną nuodėmę.
RUSIJOS MIRTIS – tai bausmė už milijonų žmonių kraują – senučių, vaikų. RUSIJOS MIRTIS – tai kaltės išpirkimas ir SĄŽINĖS bausmė.
RUSIJA TURI BŪTI NUŠLUOTA nuo mūsų planetos paviršiaus.
Tai bus vienintelis teisingas vystymosi, kurį vieni vadina Dievu, kiti Motina-Gamta, o kiti Likimu, pasirinkimas.
Atėjo laikas Rusijai pakilti ant giljotinos!
Ir budelio (Istorijos) kirvis jau pakeltas virš jos kruvino snukio.
MIRTIS – tai jos užsipelnyta bausmė. Ir šio budelio jau niekas nesustabdys. Rusija – tai didis nusikaltėlis!
Atėjo laikas užmušti mešką-žmogėdrą…“( Žr.: http://gulag.ipvnews.org/new/article20080611.php)
„Aš pradedu manyti, kad tai genetiškai nepilnaverčiai žmonės. Tai paprasta paaiškinti. Revoliucija, Pirmas pasaulis, raudonasis teroras, pabėgėlių bangos, badas, GULAGas, Antras pasaulinis, lageriai, lageriai, lageriai… Kas liko buvusios nacijos, buvusios didžiosios Imperijoje liekanose? Genetinės šiukšlės… Štai kas šiandien yra „didžioji“, naftos dievo „išrinktoji nacija“ («Украина сегодня», 14.11.06. http://www.ua-today.com/modules/myarticles/article.php?storyid=4775)
Filme „The Soviet Story“ pateikta Melnikofo medžiaga, be jokios abejonės, yra suklastota. Pavyzdžiui, žiūrovams rodomas kūnas su atidaryta kaukole. Komentatorius už kadro paaiškina, kad tai GULAGo kalinys, su kuriuo vykdė medicininius eksperimentus. Tačiau iš tikrųjų šios nuotraukos susijusios su įprasta anatominės sekcijos procedūra. Tokie „eksperimentai“ kasdien vyksta Rygos morguose.
Šaltinis: http://common.regnum.ru/documents/The_Soviet_Story.pdf