Tiesa apie Džordžą Orvelą ir jo kūrybą
VIKTORAS ŠAPINOVAS
Taika - tai karas
Laisvė – tai vergija
Orvelas – tai rašytojas
“Jūs skaitėte šią knygą? Jūs turite ją perskaityti. Tada sužinosite, kodėl mes turime numesti atominę bombą ant komuniagų”- taip nelaimingas aklas laikraščių pardavėjas rekomendavo man “1984” Niujorke”, - liudija žurnalistas ir istorikas Izaokas Doičeris, beje, asmeniškai pažinojęs Džordžą Orvelą. Orvelo knygos yra laikomos “tiesos apie komunizmą” klasika, o jo romanas “1984” ir pasaka “Gyvulių ūkis” toliau leidžiamos įvairiomis kalbomis ir buvo net ekranizuotos. Orvelo, kurį saldžiabalsiai dainorėliai vos spėja vienas po kito aukštinti kaip neabejotiną moralės mokytoją, autoritetas laikraščių puslapiuose ir televizijos ekranuose toks išpūstas, kad apie jį pagarbiai atsiliepia net kairiųjų pažiūrų žmonės. O juk būtent kova su “komunizmu” buvo pagrindinė Orvelo tema. Ar jis buvo tas nesavanaudis kovotojas už laisvę ir prieš totalitarizmą, kokiu jį paprastai vaizduoja?
“Skiepai prieš komunizmą”
Jeigu vertinti Orvelo romanus meniniu požiūriu, tai paaiškės, kad “1984-tųjų” kūrėjas yra ganėtinai vidutinis rašytojas. Neabejotina, jeigu jis taip ir būtų likęs tik romanų “Šuniškos dienos Paryžiuje ir Londone” arba “Dvasininko dukra” autoriumi, tai vargu ar jis būtų patekęs į pasaulinės literatūros analus, o jo kūrybos gerbėjai iš prestižinių leidinių neskirtų jam šiandien pirmųjų puslapių. Išgarsėjo Orvelas būtent kaip dviejų politinių, aiškiai antikairiosios krypties pamfletų autorius.
Jam pasisekė, kad jis papuolė ant bangos: “Gyvulių ūkis” (1945) ir “1984” (1948 m. – Orvelas tik sukeitė vietomis du paskutinius knygos išleidimo skaičius) buvo išleistos kaip tik makartistinės “raganų medžioklės” JAV ir kovos su “komunizmo įtaka” Europoje metu. Pasaka apie “gyvulių revoliuciją” ir šiandien dėstoma Anglijos mokyklų jaunesnėse klasėse kaip “skiepai prieš komunizmą”. Šių knygų griebėsi kaip argumento „kodėl mes turime numesti atominę bombą ant komuniagų“. Orvelas tik pajuto socialinį užsakymą ir parašė tai, ko iš jo laukė.
Po 1945 m. pergalės Tarybų Sąjungos autoritetas buvo labai aukštas, toks aukštas, kad amerikiečiai buvo priversti policiniais metodais kovoti su “komunizmo įtaka” ne kažkur kitur, o “svajonių fabrike” – Holivude. Todėl knygos ir tapo paklausios – kaip ginklai prieš akivaizdžias kairiąsias pokarinės inteligentijos simpatijas. “Nusivylęs socialistas” (apskritai paplitusi figūra „šaltojo karo“ arsenale) Orvelas pasiūlė tuo metu savo paslaugas ir prigijo.
Snieguolio šansas
“Aš pabandžiau išanalizuoti Markso teoriją gyvulių požiūriu,- rašo Orvelas “Gyvulių ūkio” pratarmėje. - Jiems buvo akivaizdu, kad klasių kovos koncepcija žmonių visuomenėje – gryna iliuzija, kadangi, kada reikėjo eksploatuoti gyvulius, visi žmonės susivienydavo prieš juos. Tikra kova virė tarp žmonių ir gyvulių”. “Gyvulių ūkyje” žvėrys sukyla prieš žmogų ir bando sukurti savo žvėrių socializmą. Šis sumanymas nepavyksta, kadangi kiaulės užima žmonių-šeimininkų vietą. Šiuolaikinėje ekranizacijoje prie Orvelo pasakos pridėta dar “Happy end”: totalitarinė kiaulių valdžia nuversta, į ūkį grįžta žmonių šeima, gyvuliai labai džiaugiasi…
Pakluskite gyvenimo šeimininkams, ištikimai tarnaukite jiems, tikėkite jais, kitaip į jų vietą atsisės kas nors dar blogesnis, kokia nors revoliucinė kiaulė - toks negudrus Orvelo alegorijos moralas. Vergo ir pavaldinio moralas. Darbo žmonių lyginimas su gyvuliais, kuriuos pati jų prigimtis verčia paklusti šeimininkams, pas mus kažkodėl laikomas kažkokio ypatingo demokratizmo požymiu. Bet tai ne demokratija. Laikyti liaudį “darbiniais gyvuliais”, kuriuos, norint išvengti nemalonumų, reikia tvirtai laikyti su apynasriu – tai blogiausia chamiškumo ir tamsumo forma, neturinti nieko bendro su tikru demokratizmu. Manyti, kad lygybė nesuderinama su laisve – tai būti blogiausio despotizmo ir blogiausios aristokratijos – turto aristokratijos – advokatu.
Šią Orvelo kūrinio ypatybę atskleidė amerikiečių rašytojas Džonas Rydas (John Reed, 1969 m. gimimo). 2002 metais jis parašė “Gyvulių ūkio” parodiją-pratęsimą - “Snieguolio šansą”. Rydo knygoje kiaulė-tremtinė grįžta į Ūkį ir “atkuria kapitalizmą”. Ji pakeičia lozungą “Visi gyvuliai lygūs” į “Visi gyvuliai gimė lygiais, o kuo jie tapo – jų asmeninis reikalas.” Kaip ir mūsų potarybinės istorijos atveju, kažkuo tapo nedaugelis, tarp jų ir pats Snieguolis, o daugeliui gyvulių vėl buvo uždėtas apynasris. Kad išvengtų “socialinio sprogimo” Snieguolis sumaniai nuteikia Ūkio gyventojus prieš bebrus, gyvenančius netoliese esančioje užtvankoje. Bebrus apkaltina tuo, kad jie apgraužė “malūnus-dvynius” Ūkyje. Knyga baigiasi tuo, kad gyvūliai reikalauja keršto: “Užmušk bebrą! Užmušk! Užmušk!”.
Įdomu, kad “Gyvulių ūkis” buvo parašytas 1943 m., per karą, ir tada britų karo cenzūra jo nepraleido į spaudą – pernelyg atvirai jis veikė prieš sąjunginę TSRS, vadinasi – nacizmo naudai. Sąjungininkų Teherano konferencija, kurioje buvo nustatyti bendri veiksmai prieš hitlerinę Vokietiją, aprašyta Orvelo kaip labai amorali ir iškrypusi bendra žmonių ir gyvulių puota. Galima sakyti, Orvelui paprasčiausiai nepasisekė – jei jis būtų gyvenęs Vokietijoje, pasaką, be abejo, būtų išspausdinę dideliu tiražu, o autorius būtų gavęs iš Reicho kokią nors premiją.
“Ūkis” buvo išleistas tik 1945 m., kada ne Hitleris, o TSRS tapo pagrindiniu priešu - “blogio imperija”. Tada ir panaši “tiesa apie komunizmą” nustojo būti laikoma provokiška propoganda, o tapo protingu įspėjimu prieš anglų darbininkų ir inteligentų “socialistines iliuzijas”. Beje, būtent po pasakos pasirodymo britų specialiosios tarnybos nustojo laikyti Orvelą, turėjusį iki tol “kairiojo” reputaciją, grėsme nacionaliniam saugumui. Bet Orvelo santykiai su britų Didžiuoju Broliu tuo nesibaigė.
Okeanija – šalia?
Kritikai ne kartą rašė, kad “1984” siužetas buvo smulkiai nurašytas nuo Zamiatino romano “Mes”. Vis dėlto, tai ne itin slėpė ir pats Orvelas, kuris “Mes” perskaitė dar prieš du metus iki savo antiutopijos pasirodymo.
Daugelis Zamiatiną lygina su Orvelu. Jis priklauso tam pačiam “atgailaujančių” revoliucionierių tipui – 1905 metų socialdemokratas, kuris po revoliucijos pralaimėjimo viskuo nusivilia, o romanas “Mes” persisunkęs tokiu pat giliu pesimizmu dėl žmonijos ateities kaip ir “1984”. Viena, ką Orvelas sukūrė “savo” – tai gana originali pasakojimo kalba, iki šiol naudojama žurnalistikoje. Tokie terminai kaip “dvimintė” ar “neapykantos dviminutė” tvirtai įėjo į mūsų kalbą, tarsi įrodydami, kad visi šie reiškiniai būdingi ne tik hipotetiniam “totalitarizmui”, tačiau ir mūsų su jumis politinei realybei.
Atidus kritikas pastebi, kad Orvelo Okeanija turi daugiau bendrų bruožų su jo laikų Britanija, negu Tarybų Sąjunga:
“Iš tikrųjų, - rašo Izaokas Doičeris, - visuomenė, aprašyta “1984”, apima viską, ko jis nekentė ir negalėjo pakęsti savo aplinkoje: Anglijos pramoninio priemiesčio vienodumo ir nuobodumo, “purvino, suodino ir smirdančio” bjaurumo, kurį Orvelas perdirbo savo natūralistiniu, vienodu, slegiančiu stiliumi; produktų normavimo ir vyriausybinės kontrolės, kuriuos Orvelas matė Anglijoje karo metu; “prastų laikraščių, kuriuose nėra beveik nieko, išskyrus sportą, kriminalą ir astrologiją, penkių centų bulvarinių pasakojimų, filmų, persunktų seksu“ ir taip toliau. Orvelas gerai žinojo, kad tokių laikraščių stalininėje Rusijoje nėra, ir stalininės spaudos trūkumai visai kitokio pobūdžio… Nesunku pastebėti, kokie būtent partijos bruožai “1984” greičiau išjuokia Anglijos leiboristų partiją, negu tarybinę komunistų partiją. Tiesos ministerija yra akivaizdi Londono karo metų informacijos ministerijos karikatūra”.
Nesunku pastebėti, kad Orvelo romane nėra kaip tik tų bruožų, kurie skyrė TSRS nuo to laiko Vakarų šalių – nemokamo mokslo ir medicinos, masių kultūrinio vystymosi paramos, didžiulės nelygybės likvidavimo. Priešingai, prieš autoriaus valią Okeanijos visuomenė tapo labiau panaši į vėlyvojo kapitalizmo visuomenę. Žinomas psichologas ir filosofas Erichas Fromas rašo, kad skaitytojas ras “1984” daugybę “šiuolaikinės Vakarų civilizacijos bruožų, jeigu, žinoma, pats sugebės peržengti per savo “dvimintę”. Okeanijos košmarai todėl taip ir gasdina inteligentus šiuolaikinės visuomenenės, iš kurios, atrodytų, komunizmo šmėkla išvaryta galutinai ir nebegrįžtamai – todėl, kad būtent dabar žmogus pasirodo esantis bejėgiu prieš gigantiškų korporacijų ar biurokratinės valstybės monstrus, kurie, kaip Matricos mašina, kontroliuoja viską. Tuo tarpu revoliucinio išsilaisvinimo idėja iš šios Matricos, priešingai, suteikia viltį vidury Orvelo tamsaus košmaro.
Pats Orvelas nepripažįsta Okeanijos giminingumo su Britanija, šalimi “su sąlyginai teisingais įstatymais, šalis, kurioje galima pasitikėti oficialiais pranešimais ir statistiniais duomenimis”. Pripažindamas, kad “Anglija nėra šimtaprocentinė demokratinė valstybė. Tai kapitalistinė valstybė, išsaugojusi klasines privilegijas (net dabar po karo, kuris prisidėjo prie lygybės tendencijų), o taip pat nemažus turtinius skirtumus“, jis vis dėlto pasiruošęs ginti savo tėvynę kaip daug geresnę visuomenę už bet kokį “totalitarinį” socializmą.
“1984” buvo rašomas tuo metu, kai britų armija paskandino kraujyje liaudies sukilimus Malajų salyne, Graikijoje, po to, kai sąjungininkų bombos sulygino su žeme Drezdeną – miestą be karinių taikinių, kuriame žuvo 400 tūkst. moterų, vaikų ir senių. Tuo metu, kai Indiją, Pakistaną ir Birmą, kur Orvelas tarnavo kolonijinėje žandarmerijoje, sutraiškė geležinis britų imperializmo kulnas, jau nekalbant apie karūnai priklausiusias Afrikos žemes, kurias Imperija kariniu ir politiniu atžvilgiu kontroliuos iki 1960-ųjų metų. Dar vienas štrichas “humanisto” ir “kovotojo su totalitarizmu” portretui.
Plagiatas
Bet grįžkime prie plagiato klausimo. Daugelis žino apie “Mes” ir “1984” panašumą, bet “Gyvulių ūkis” yra laikomas originaliu Orvelo sumanymu. Tačiau taip nėra. Šiuo atveju Orvelas taip pat sėmėsi įkvėpimo iš kito autoriaus, o būtent – nežinomo XIX amžiaus publicisto, parašiusio pasakojimą “Galvijų maištas”. Pasakojimas priskiriamas žinomam istorikui Nikolajui Kostomarovui, kadangi po mirties jis buvo rastas tarp jo popierių. Iš tiesų, jį, matyt, parašė vienas iš konservatyvios krypties publicistų, o ne liberalus istorikas Kostomarovas. Pasakojime gyvuliai taip pat sukyla prieš šeimininkus, tačiau šį kartą parodijuojama ne TSRS, o XIX amžiaus vidurio išsivadavimo judėjimo istorija.
“Iškovosime lygybę, laisvę ir nepriklausomybę, susigrąžinsime pamintą galvijų orumą, – kreipiasi į savo gentainius bulius-revoliucionierius, - susigrąžinsime tuos laimingus laikus, kada galvijai buvo laisvi ir nebuvo patekę į žiaurią žmogaus valdžią. Tegul viskas būna taip, kaip buvo kitokiais, palaimintais, seniais laikais: vėl visi laukai, pievos, ganyklos, miškeliai, arimai – viskas bus mūsų, visur turėsime teisę ganytis, spardytis, badytis, žaisti… Gyvensime visiškai laisvi ir patenkinti. Tegyvuoja galvijai! Temiršta žmonija!”
Pasakojimas pirmą kartą buvo išspausdintas 1917 m. dešiniajame žurnale “Niva” kaip antibolševikinė agituotė. Buliai, karvės, jaučiai, arkliai pasakojime simbolizuoja valstietiją, kiaulės – darbininkus, naminis paukštis – inteligentiją. Kitaip nei “Gyvulių ūkyje”, šeimininkams pavyksta nuslopinti galvijų maištą. Stambūs gyvuliai gauna laisvę (1861 m. reforma), kiaulės nuslopinamos jėga, o vištoms ir antims aiškina, kad jos vis tiek skristi nemoka ir laisvėje neišgyvens. Ateinant žiemai, kiaulės ir karvės taip pat buvo priverstos grįžti į tvartą… Kurstytojus papjovė, o likę gyvuliai užgyveno kaip ir anksčiau.
Jeigu “Galvijų maištas” nieko nesidrovėdamas remia baudžiavą ir caro despotizmą, tai “Gyvulių ūkis” - “demokratinį” despotizmą ir “laisvosios” rinkos eksploataciją. Bet bendra elitaristinė, antidemokratinė abiejų veikalų kryptis akivaizdi. Ar beverta kartoti, kad toks požiūris į liaudį ir yra tikrasis gyvuliškumas?
Tačiau jeigu Romanovų Imperijos anoniminis reakcinis publicistas savo galvijiškumu buvo originalus, tai Vindzorų Imperijos rašytojas buvo viso labo plagiatorius.
Skundimas
Tačiau plagiatu ir turtingųjų socialinio užsakymo vykdymu Orvelo moralinio nuosmukio paveikslas nesibaigia. Po karo prasidėjus makartistinei tikrų ir tariamų komunistų medžioklei, o ypač kultūros ir meno sferoje, “kovotojas su totalitarizmu” ėmė aktyviai joje dalyvauti. Neseniai MI-5 išslapintame Orvelo dosjė yra jo skundas apie žinomus to laiko britų intelektualus – išviso didysis humanistas vedė dosjė 130-iai žmonių. Štai fragmentas iš skundo apie “komunistus”:
“ČAPLINAS, Čarlzas. (anglo-amerikietis). (Žydas?). DARBAS: filmai.
PRISTLIS Dž. B. DARBAS: rašytojas, radijo vedėjas… Labai simpatizuoja komunizmui, gali būti, kad turi kokius nors ryšius su komunistais. Nusiteikęs prieš JAV.
Šou, Dž. B. DARBAS: dramaturgas. Su komunistais nesusijęs, bet nusiteikęs prorusiškai visais pagrindiniais klausimais.”
Charakteristikos, duotos savo darbo kolegoms, nepasižymi politiniu korektiškumu: “anglų žydas”, “turi polinkį į homoseksualizmą”.
Tokiu būdu, ėmęs tarnauti “Tiesos ministerijoje” kaip eilinis kareivis informaciniame kare prieš TSRS, Orvelas po kurio laiko tapo “Meilės ministerijos” agentu. Jei žengei vieną žingsnį, tai žengsi ir antrą.
1996 m. “Guardian” (britų laikraštis – vert.past.) paskelbė Orvelo skundus, tačiau tai netrukdo mūsų žurnalistams rašyti apie Orvelą nei žodžiu apie tai neužsimenant. Galbūt jie, kaip ir jų stabas, mano, kad kovoje su “totalitariniu komunizmu” visos priemonės yra geros?
Kas gi lieka iš humanisto Orvelo reputacijos? Plagiatas? Socialinio užsakymo vykdymas? Skundimas? O taip! Jis kovojo Ispanijoje, respublikonų pusėje prieš fašizmą. Bet būtent Ispanijos pilietinis karas tapo Orvelo renegatiškumo, jaunystės socialistinių įsitikinimų išsižadėjimo išeities tašku. Tikėtina, ispanų darbininkai, valstiečiai ir inteligentai, su kuriais jis kovojo ranka rankon, ir tapo niekingų kiaulių ir avinų prototipais “Gyvulių ūkyje”.
Kova už laisvę ir lygybę beviltiška, o šios kovos aukos beprasmės, bet koks visuomenės bandymas organizuotis teisingesniais pagrindais prives prie totalitarinio košmaro - štai negudri Orvelo mintis. Būtent ši rašytojo ideologija, o visai ne jo abejotinas literatūrinis meistriškumas, šiandien pritraukia sočius, savimi patenkintus gyvenimo šeimininkus, kurie liaudį laiko avinais, o revoliucionerius – kiaulėmis. Grįžę į mūsų šalį “snieguoliai” dosniai moka už tokią “kovą prieš totalitarizmą”.
Priedas prie straipsnio: kairiesiems
Šis tekstas, publikuotas Inforporne, sukėlė ne tik mano lauktų atakų iš dešinės, bet taip pat ir nelauktų – iš kairės. Pagrindinis “kairiųjų” mano Orvelo kritikos kritikų leitmotyvas yra tai, kad rašytojas smerkė “stalininį komunizmą”, o ne “komunizmą apskritai”. Paliksim nuošaly klausimą, ar galėjo būti tais metais koks nors kitas komunizmas, išskyrus stalininį. Įsivaizduokime, kad galėjo. Tačiau Orvelas buvo priešininkas ne tik taip vadinamo “stalinizmo”, tačiau ir bet kokios revoliucinės valdžios, kuri kėsinasi į turtuolių “demokratiją”. Štai fragmentas iš jo straipsnio “Didžiojo Brolio belaukiant”:
“Visų tarybinio režimo nuodėmių negalima paaiškinti vien tik asmeninėmis Stalino ydomis… Jos nuo pat pradžių buvo nulemtos bolševikų tikslų, jų pačių prigimties. Galbūt, teigiamas momentas Lenino prestižui buvo jo anksti mirtis… Diktatūros pagrindas – tai pagrindinių demokratijos vertybių neigimas. Jeigu jūs vieną kartą pasiryžote diktatūrai, tai Stalinas, ar kas nors panašus į Staliną, visada atsiras… Tarybinė sistema… matomai, ne daug kuo skiriasi nuo fašizmo.”
Kaip matome, čia visas antikomunistinių štampų rinkinys. Revoliucija iš anksto nuodėminga, kadangi ji kėsinasi į “demokratiją apskritai”, ne kartą išjuoktą Lenino. Pati bolševikų “prigimtis” nedemokratinė. Tarybų Sąjunga lygi fašizmui. Kas išdrįs pasakyti, kad tai gali tvirtinti kairiųjų pažiūrių žmogus?
Dar didesnis antikomunizmo užtaisas yra charakteristikoje, kurią Orvelas duoda jauniems britų intelektualams, simpatizuojantiems komunizmui. Vėliau jis skųs juos MI-5.
“O jauni trisdešimtųjų metų rašytojai patraukė į komunistų partiją. Jiems paprasčiausiai reikėjo kuo nors tikėti. Komunizme buvo ir bažnyčia, ir armija, ir ortodoksija, ir disciplina… o šalia buvo vadas. Visi tie prieraišumai ir prietarai, kuriuos, atrodė, atmetė intelektas, atgijo šiek tiek užmaskuotu pavidalu. Patriotizmas, religija, imperija, garbė – viskas dabar įsikūnyjo viename žodyje – Rusija. Tėvas, karalius, lyderis, herojus, gelbėtojas – viskas susijungė į vieną žodį – Stalinas. Dievas – Stalinas. Velnias – Hitleris. Dangus – Maskva. Pragaras – Berlynas. Visos spragos buvo užkamšytos. Galų gale, “komunizmas” anglų intelektualui – tai kažkas paaiškinamo. Tai patriotizmas žmonių, praradusių nacionalinį jausmą.”
Štai kaip komunizmo renegatas Orvelas pateisina savo išdavystę. Pasirodo, siekti socialinio teisingumo, prarajos tarp vargšų ir turtingų likvidavimo, kuriuos tais metais simbolizavo Tarybų Sąjunga - tai kažkas artimo katalikų tikėjimui. “Tai patriotizmas žmonių, praradusių nacionalinį jausmą.” Orvelas jo neprarado. Jis demasakvo “Maskvos agentų” intrigas – tiek romanuose, tiek ir “epistoliniuose veikaluose” - skunduose.
Kaip tikras Imperijos patriotas, Orvelas antiimperialistą Gandį stato į vieną eilę su Hitleriu, Franku ir Salazaru: nacionaliniai judėjimai, rašo jis, “įgauna antidemokratines formas, grupuojasi aplink sudievintus vadus (Hitleris, Stalinas, Salazaras, Frankas, Gandis, De Valera ir į juos panašūs) ir remiasi principu, kad tikslas pateisina priemones”.
Žinoma, kaip išdrįso šis Gandis pakilti prieš “demokratinę” Angliją, “Habeas Corpus Act šalį”! Tegu renkasi priemones, o geriau visai atsisakytų kovos su mumis – baltais britų šeimininkais! Smerkiamas netgi nuosaikus Airijos patriotas De Valera. Matyt už tai, kad dalyvavo Velykų sukilime, siekdamas išlaisvinti Airiją nuo britų karūnos valdžios, kurios patriotu buvo Džordžas Orvelas, kolonijinės žandarmerijos samdinys.
Taigi, Orvelas “demokratinės” Britanijos pusėje prieš purvinas, prasčiokiškas, antidemokratines Trečiojo Pasaulio ir TSRS tautas. Tai pozicija. Tačiau toli gražu ne kairioji.
Kitas būdas apginti Orvelą – tai sakyti, kad Tolstojus ir Balzakas esą irgi asmeniškai buvo anaiptol ne progresyvių pažiūrių žmonės, bet jų kūriniai objektyviai atstovavo liaudies interesus ir t.t., kas buvo parodyta marksizmo estetiko Michailo Lifšico. Argumentas paremtas analogija, ir labai paviršutiniška analogija. Jei kažkada pseudomarksistai iš vulgariosios sociologijos demaskavo Tolstojų dėl jo idėjų “reakcingumo”, reik suprasti, tai daro per amžių amžius negalimą tikrai reakcinių rašytojų atsiradimą. Jeigu Dostojevskis ir Balzakas, nepaisant vulgariosios sociologijos tvirtinimų, nebuvo savanaudiškų turtingųjų klasių interesų gynėjai, tai reiškia, kad niekur ir niekada negali būti rašytojų, kurie gina šiuos interesus – tokia Orvelo advokatų logika.
Michailas Lifšicas, tarp kitko, paaiškina, kodėl Balzakas ir kiti “didieji konservatoriai” buvo savo laiko “progreso” priešininkai. Kodėl jie “senajame režime” ieškojo panacėjos nuo buržuazinio progreso su jo visa ko “feodalinio, patriarchalinio, idiliško” griovimu, kodėl, kad atskleistų naujosios buržuazinės visuomenės prieštaravimus, jie dažnai būdavo senojo feodalizmo pusėje. Orvelas gyvena kitoje epochoje. Ir teisinti jo reakcines pažiūras tuo, kuo pateisintos reakcinės Balzako pažiūros, reiškia, mažų mažiausiai, visiškai atsisakyti istorizmo. Tai yra, Orvelas reakcinis kitaip, negu Balzakas, ir Orvelo pateisinimas Balzaku yra tik apsukri advokato gudrybė, neturinti nieko bendro su tikru marksizmu.
Bet ir rusų literatūros istorijoje buvo ne tik Tolstojus ir Dostojevskis, buvo ir Kavelinai, ir Aksakovai, ir Ščepetovai, taipogi ne be talento, buvo ir anoniminis “Galvijų maišto” autorius, kuris rašo neblogiau už Orvelą. Ką, mes dabar priskirsime visus šiuos rašytojus progresui, o jų reakcines pažiūras pateisinsime tuo, kad esą ir Balzakas ne be nuodėmės?
Pasakysiu daugiau. Jeigu Tolstojus būtų parašęs tik “Užsikrėtusią šeimyną”, o Dostojevskis tik “Velnius”, tai jie ir būtų buvę savo laiko orvelais (kavelinais, aksakovais…). Talentingesni, ne plagiatoriai, bet orvelai. Laimei, jie parašė daug daugiau knygų, kurios įkvėpė carinės Imperijos revoliucionierius ir demokratus, kurių kryptis buvo “link proletariato diktatūros”, kaip rašė Michailas Lifšicas. Orvelas gi parašė tik prieš revoliucionierius ir tikrus demokratus.
Įrodykite prašau, kad Orvelo meninis talentas yra lygus Tolstojui ir Dostojevskiui. Man kažkodėl taip neatrodo. Pažiūrėkite į kritiškus straipsnius apie Orvelą – juose visuose vienaip ar kitaip aiškinama apie jo kūrinių politinę reikšmę, o ne apie jų meninę vertę. Tuo tarpu meninė “vertė” suvedama į paprastą ir imlią Doičerio charakteristiką: “politinis siaubo komiksas”. Remiasi Evaldu Iljenkovu, kuris straipsnyje apie visai ką kitą rašė:
“Tuo ir paiškinama ta aplinkybė, kad racionaliai orientuoti į realybę žmonės galų gale, po ilgesnių ar trumpesnių svyravimų, arba priima komunizmo principus, arba puola į socialinį pesimizmą, išreikštą ne tik teorinėje literatūroje, bet ir tokiuose meno šedevruose, kaip Džordžo Orvelo “1984” arba Ingmaro Bergmano “Tylėjimas”.
Aš manau, kad mes turime teisę nesutikti su Iljenkovu dėl Orvelo kūrinio vertinimo. Kitoj vietoj Iljenkovas parašė apie “filosofijos mūzą”, lankančią Brežnevą, ar tai reiškia, kad ir čia mes turime sutikti su filosofu? O ir Iljenkovo tvirtinimo prasmė visai ne ta, kad “1984” – tai šedevras, jokių įrodymų jis nepateikia, o ta, kad racionaliai nusiteikę žmonės arba priima komunizmą, arba, kaip Orvelas, puola į beviltišką socialinį pesimizmą.
Teisinti Orvelą tuo, kad komunizmo “įžūlus smurtas” gimdo baimę ir “priešingą srovę”, žinoma, galima. Reikalas tik tas, kad neplaukia tikras rašytojas „pasroviui“. Ypač, jei ta srovė kontrrevoliucinė. Juk būtent taip vadinasi srovė, priešinga revoliucijai, ar ne tiesa? Menševikai juk irgi kalbėjo, kad darbininkų revoliucijos „įžūlus smurtas“ gimdo liberaliosios buržuazijos “priešingą srovę”, stumia ją į carizmo glėbį.
Bijau, kad aklas laikraščių pardavėjas Niujorke geriau suprato objektyvią ir politinę Orvelo knygų reikšmę, negu jo “kairieji” advokatai.
Šaltinis: http://rksmb.ru/get.php?2605
2010-03-05