Tikroji ir tariama gerovė
MYKOLAS PRONCKUS
2006 m. kovo 8 d.
Neseniai Statistikos departamento generalinis direktorius Algirdas Šemeta paskelbė, kad praėjusiais metais šalies Bendrasis Vidaus Produktas (veikusiomis kainomis) viršijo 70, 763 milijardų litų. Jo nuomone, tai reiškia, kad jau viršyta 1990 metų BVP apimtis. Šalies žiniasklaida tokią naujieną sutiko gana abejingai. Kadangi šis įvykis šalies ekonomikoje yra neeilinis, manau, kad jis turėjo sulaukti daugiau dėmesio. Iš dalies, šios spragos užpildymui skiriu ir keletą savo pastebėjimų.
Pirmasis. Tikint generalinio direktoriaus žodžiais apie jau pasiektą 1990 m. lygį, tektų konstatuoti, jog šalies žmonės tuščiai dirbo šešiolika metų, nes tebėra toje pačioje vietoje, kur ir buvo prieš tai. Ar tai ne per didelė iš vienos Sąjungos ėjimo į kitą kaina? Beje, ėjimo iš turtingesnės į neturtingesnę Sąjungą. Menka paslaptis, kad Europos ekonomika didele dalimi priklauso ir ateityje priklausys nuo Rusijos energetinių resursų bei kitų žaliavų, kitaip tariant, nuo šios šalies turtų. Mes per vienuolika 2005 metų mėnesių importavome iš ten už 10,88 milijardų litų įvairios produkcijos. Nenusimato, kad importo mastai iš Rusijos ateityje mažės, nebent konservatoriai sugalvotų kaip savo gamtines dujas prijungti prie mūsų šilumos tinklų.
Akivaizdu, kad esminius mūsų ekonomikos, o taipogi ir politinius reikalus reguliuoja Briuselis, panašiai, kaip tai darydavo Maskva. Tiesa, Europos Sąjunga suteikia daugiau regimybinės laisvės, ypač ritualiniuose dalykuose, kurie teigiamai veikia žmonių sąmonę ir nieko nekainuoja. Bet tai, ko gero, ir visi teigiamos laisvės laimėjimai. Realybėje gi mes (kaip ir anksčiau) priklausome tam tikrai sąjungai ir privalome tiksliai vykdyti Briuselio direktyvas, nes ten priimti juridiniai aktai yra viršesni už mūsų. Neretai toks keliaklupsčiavimas mums yra žalingas (Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, leidimas užsieniečiams parduoti žemę).
Antrasis. Jei iš tikro tikėtume Algirdo Šemetos pranešimu, kad šalis pasiekė 1990 m. ekonomikos lygį, tai tada tektų atsakyti į logišką klausimą – ar kiekvieno šalies gyventojo gyvenimo kokybė atitinka anų laikų lygį. Daug kas, ypač tie, kurie gyvenimo sąmoningą gyvenimą anais laikais, atsakytų neigiamai, nes dabartinis jų gyvenimas (su retomis išimtimis) yra blogesnis. Apie tai aš rašiau pernai 43-iame „Opozicijos“ numeryje, analizuodamas perkamosios galios pokyčius (Žr. 1 litas = 4 kapeikoms). Iš tame straipsnyje pateiktos medžiagos matėsi, kad netgi vidutinius atlyginimus ir vidutines pensijas gaunantys žmonės sunkiai suduria galus su galais. Jei tokiu būdu lygintume dar ir minimalias pajamas gaunančių žmonių pragyvenimo lygį, matytume nepalyginamus dalykus. Matome akivaizdų paradoksą – šalis po kapitalistinio perversmo tarytum jau atsitiesia ir neva sparčiai žengia į priekį, tuo tarpu dauguma gyventojų skursta. Kodėl taip yra ir ko tada vertas tas dabartinis Bendrasis Vidaus Produktas? Esmė slypi neblogai veikiančioje gyvenimo lakavimo sistemoje, kurioje „žaidžia“ kainos, metodikos, statistiniai skaičiavimai ir propaganda. Nesigilindami į skaičiavimų sudėtingumus, į parazitinio BVP egzistavimą (pasirodo, kad didžiausieji mokesčių eikvotojai valdininkai ir kariuomenė taip pat kuria BVP, kurį neaišku kaip galima vartoti), plačiau panagrinėkime „žaidimą“ kainomis.
Prisiminę statistikos teiginį, jog 2005 metais šalies BVP apimtims išaugus iki 70,763 milijardų litų, buvo pasiektas 1990 m. lygis ir žinodami, jog tais, tai yra 1990 m., BVP apimtis siekė 12,897 milijardus rublių, gausime įdomų sugretinimą. Šis sugretinimas teigia, kad tuometinis rublis pagal savo vertė prilygsta dabartinių 5,48 litų vertei (70,7:12,9=5,48). Ar tokia vertė jau reali? Ko gero ne. Kaip pavyzdį paimkime gamtines dujas. 1989 metais už 1000 m3 dujų mokėjome 26 rb, dabar mokame 190 JAV dolerių arba apie 400 litų. Matome 15-os kartų pabrangimą, arba tokį lito nuvertėjimą. Dar daugiau, daugiau kaip 30 kartų brango centralizuotai tiekiama šiluma, kuri gaminama šias dujas naudojant. Panašių palyginimų realiame gyvenime apstu. Dalį jų aprašiau „Opozicijoje“ (2005 11 23) (Žr. 1 litas = 4 kapeikoms). Tokie palyginimai leidžia manyti, kad lito nuvertėjimas yra didesnis. Siekiant tiksliai įvertinti 1990-2005 metų kainų augimo įtaką BVP brangimui, reikėtų didelių ir svarbiausia objektyvių skaičiavimų. Jie nelabai kam rūpi, nes tada, ko gero, atsiskleistų gana apgailėtina ir sunkiai paaiškinama ekonomikos būklė. Vertinant kasdienio gyvenimo matais, matyt, galima daryti prielaidą, jog tuometinis rublis prilygsta maždaug 10 litų vertei. Skaičiuojant pagal tokią lito vertę, mūsų 2005 metų BVP apimtis siektų tik 55 procentus 1990 m. lygio. Toks rodiklis maždaug atitiktų ir realųjį pragyvenimo lygį. Kad toks vertinimas yra pakankamai objektyvus, rodo ir šalies ūkio natūriniai rodikliai. Kai kurie iš jų pateikti lentelėje.
Kai kurie natūriniai šalies ūkio vystimosi rodikliai
Jie gana apgailėtini ir sako, kad mes:
- gaminame žymiai mažiau natūriniu daiktų;
- mažiau gamindami, mažiau jų vartojame;
- mažiau gamindami, mažiau jų parduodame kitiems ir gauname mažiau pinigų;
Pavyzdžiui, uždarę pirmąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką, pernai jau daugiau elektros energijos importavome nei eksportavome. Beje, pirkome ne iš kokios nors Vakarų Europos šalies, o iš taip kai kurių politikų nekenčiamos Rusijos. Taip elgdamiesi savo sąskaita stiprinime Rusijos ekonomiką.
Kas gi galų gale šiame kainų „žaidime“ atsiskleidžia? Ogi išryškėja paprasta tiesa, kad bet koks produktas, tarp jų ir Bendrasis Vidaus Produktas, gali būti pigus, brangesnis arba labai brangus. Pas mus praėjusių metų BVP buvo keliariopai brangesnis už 1990 metų. Europos senbuvių BVP yra žymiai brangesnis už mūsų. Vadinasi, brangimo galimybės pas mus dar neišsemtos. BVP brangimas ir ryšium su tuo jo apimčių didėjimas nereiškė ir nereiškia, kad iš tikro daugiau ko nors gaminame, ar kad ir šie gaminiai yra geresnės kokybės, ar kad eilinis pilietis gali daugiau vartoti ar geriau gyventi. Praktikoje greičiau pastebima priešinga tendencija. BVP apimčių augimas, jam brangstant, realų gyvenimą daro ne turtingesnį, o skurdesnį. Valdžiai ir visiems jos prielipams nenaudinga, kad žmonės tai suprastų. Todėl nori nenori tenka „atrasti“ tariamos gerovės paaiškinimo teorijas. Jos turi įteigti, kad bet kokio produkto brangimas yra natūralus reiškinys ir dėl jo apimties piniginė išraiška augimas yra pažangus veiksnys. Propaganda savo ruožtu šias tiesas turi gerai visiems išaiškinti. Toks nuolatinis smegenų plovimas, žinoma, duoda savo rezultatą. Jo išdavoje didelė žmonių grupė tebegyvena ekonominių iliuzijų pasaulyje ir tiki, kad šalies ekonomika sparčiai žengia į priekį, o jų gerovė priklauso tik nuo kokių nors vadų ar vadukų, nuo išrinktųjų ar „pateptųjų“ sprendimų ar susitarimų, o ne nuo tam tikros politinės-ekonominės sistemos funkcionavimo dėsningumų.
Michael Larsen savo knygoje „Gyvatė Sidnėjuje“ rašo, kad:
- galima manipuliuoti žmonėmis, kad jie manytų esą laisvi, ir taip, kad manytų esą nelaisvi.
Dabartinis mūsų laikmetis tokiomis manipuliacijomis turtingas. Manipuliacijomis, kurios įtvirtina kapitalo valdžią, o žmogų be turto ir pinigų paverčia niekam nereikalinga visuomenės šiukšle.
Opozicija, 2006 m. kovo 8 d., Nr. 9(709)