Užburtas smurto ratas
ŽILVINAS BUTKUS
Nepraėjo nei savaitė po tragiško įvykio Virdžinijoje, kada studentas Čo Seng Hui universitete šaltakraujiškai iššaudė 32 žmones, dar eilę sužeidė ir pats nusišovė, kaip netrukus atsklido žinios iš Šiaurės Karolinos.
Balandžio 19 d. šešiolikmetis paauglys, pasak liudininkų, susipyko su savo bendraklasiais ir grasino jiems pistoletu mašinų stovėjimo aikštelėje šalia mokyklos. Netrukus jis patraukė į degalinę šalia mokyklos ir iššovė sau į galvą. Yra nuomonė, kad tai padaryti jį įkvėpė studentas iš Virdžinijos.
Taipogi po įvykio Virdžinijoje dar dešimtyje JAV valstijų buvo uždarytos mokyklos ir universitetai dėl anoniminių grasinimų pakartoti šaudymus. Kalifornijoje buvo uždaryta 41 mokykla po tai, kai kažkoks Tomas Karni pagrasino telefonu „padaryti tai, prieš ką Virdžinijos tragedija nublanks“.
Atsakymas, kodėl taip vyksta, akivaizdus. To šaknys kapitalizme. Apie ryšį tarp smurto bumo ir kapitalizmo aš jau rašiau praėjusiame numeryje. Paauglius ir jaunuolius paveikia jau ne pirmi metai muzikoje, vaidybiniuose filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose propaguojama agresija bei prievarta, o ši propaganda savo ruožtu yra kapitalo interesų produktas. Taipogi, be jokios abejones, šaudymus JAV mokyklose sąlygoja ir tai, kad šaunamąjį ginklą ten gali įsigyti kiekvienas. O tai taipogi yra kapitalizmo išdava, kadangi dėl tokios „laisvės“ stambūs ginklų prekeiviai kraunasi dideles sumas. Ir vargu ar kas nors apribos laisvę įsigyti ginklą, kadangi tai prieštarautų jų pelno interesams. Pvz., po 2006 m. rugsėjo 29 d. įvykio Viskonsine, kada mokinys atėjo į mokyklą ir kelis kartus iššovė į direktorių, vienas Viskonsino įstatymų leidėjas vietoj to, kad pasiūlytų įvesti kontrolę ginklų prekybai, pasiūlė apginkluoti mokytojus ir mokyklų darbuotojus. Žinoma, kad tai absurdas, bet tai atitiktų ginklų prekeivių interesus.
Tačiau panašu, kad yra ir trečias momentas, kurį reikėtų pažymėti. Jis taipogi yra kapitalizmo produktas.
Čo Seng Hui prieš žudynes padarė video įrašą, kuriame kaltino aplinkinius dėl to, ką jis padarys, teigė, kad jis „mirs kaip Jėzus“ ir… šlovino savo pirmtakus. Jis kalbėjo apie du jaunuolius, kurie 1999 m. Litltono miesto mokykloje atidengė ugnį iš automatinių ginklų ir nužudė 15 žmonių, 23 sužeidė ir patys nusišovė. Čo teigė, kad šie jaunieji žmogžudžiai buvo „didvyriai ir kankiniai“.
Iki šiol įvykis Litltone buvo stambiausia tokio tipo tragedija. Svarbu yra tai, kad po jos apie šiuos jaunuolius buvo susuktas filmas, kuriame detaliai atvaizduota, kaip viskas vyko, ir net gi sukurtas kompiuterinis žaidimas pagal šio įvykio pavyzdį, kaip iššaudyti mokinius mokykloje. Pinigų ištroškusių kapitalistų sumanymas aiškus. Šis įvykis buvo sensacija, kažkas negirdėtai tragiško, ir jie žinojo, kad pastatydami filmą apie tai jie pritrauks žiūrovų. Lygiai toks pat apskaičiavimas, be jokios abejones, buvo ir kuriant kompiuterinį žaidimą. Tačiau ar tai ne išsigimimas? Juk tai yra ne kas kita, kaip beprasmiškų žudynių propaganda. Apie tokius įvykius negalima kurti nei filmų, nei jų pavyzdžiu kurti žaidimų, galima apsiriboti tik pranešimais.
Ką gi, tokie apskaičiavimai davė vaisių. Atsirado jaunuolis, kuriam šie du pamišėliai tapo „didvyriais ir kankiniais“ ir jis pasekė jų pavyzdžiu. Ir, priedo, pamušė jų „rekordą“. Po jo gi žudynių per JAV nusirita grasinimų pakartoti žudynes banga. Tai reiškia, kad kuriasi užburtas ratas, kuriame naujieji maniakai ima pavyzdį iš ankstesniųjų.
Beje, Čo buvo ir savotiškai kūrybingas žmogus. Jis rašė pjeses ir panašius kūrinius apie žudynes. Vienas iš tokių kūrinių jau paskelbtas. Jame veiksmas vyksta tarp grupės studentų, kurie planuoja vieno iš savo dėstytojų žmogžudystę. Visiškai nenustebsiu, jei po kurio laiko bus išleistas Čo kūrinių rinkinys, kadangi tai taipogi gali patraukti žmones – „Įdomu, ką gi rašo pamišėliai?“.
Grasinimai, pasipylę po žudynių Virdžinijoje, ir paauglio savižudybė Šiaurės Karolinoje rodo, kad šaudymai JAV mokymo įstaigose dėka pelno interesų tampa ne kuo kitu, kaip kultu, įkvėpiančiu vis daugiau žmonių. Nors aš ir netikintis, tačiau čia galima prisiminti Jono Pauliaus II žodžius, kad Amerikos kultūra yra mirties kultūra. Nei pridėsi, nei atimsi. Nebus nieko nuostabaus, jei po kurio laiko pasirodys dar vienas jaunas maniakas, kuris prieš egzekuciją pareikš, kad Čo buvo visos jaunos kartos simbolis, ir po to pamuš to paties Čo „rekordą“.