Venesuela: deficitas kaip buržuazijos ginklas prieš revoliuciją
ERIKAS DEMISTERIS
Neseniai Venesuelos statistikos agentūra pranešė, kad šalies gyventojai kenčia nuo pagrindinių maisto produktų deficito. Pieną, jautieną ir cukrų vis sunkiau surasti. Taip pat jaučiamas riebalų ir baltymų trūkumas. Buvo apklausti parduotuvių, universalinių parduotuvių, privačių turgų ir valstybinio tinklo „Mercal“ lankytojai (viso apklausta 800 žmonių): 73,3 proc. prekyviečių neturi pieno miltelių; 51,7 proc. – cukraus; 40 proc. – riebalų; 26,7 proc. – juodųjų pupų (pagrindinis maisto produktas Venesueloje).
Du trečdaliai pirkėjų skundėsi, kad produktų deficitas jaučiamas jų tradicinėse parduotuvėse. Keturių valandų eilės prie pieno tapo įprastu reiškiniu. Padėtis tampa vis panašesnė į situaciją Čilėje 70-ais, kada reakcija ėmėsi ekonominio sabotažo, nukreipto prieš Liaudies Vienybės vyriausybę. Nepuldami į paniką, kurią kelia dešinioji žiniasklaida, mes, tačiau, turime pripažinti visą padėties rimtumą. Kapitalistai jau grasino, kad dar labiau pablogins situaciją pirmame 2008 m. ketvirtyje taip atsikeršydami už referendumą dėl konstitucijos keitimo. Buržuazija bando griebti revoliuciją už gerklės savo kaulėta bado ranka.
Buržuazinės žiniasklaidos isteriškos kampanijos organizuojamos turint tikslą sukelti paniką ir, svarbiausia, jie bando sukurti nepasitenkinimą tarp revoliuciją remiančių gyventojų sluoksnių.
Bosai kaltina vyriausybę
Bosai skundžiasi, kad vyriausybė „apgulė“ pramonę ir prekybą naujais įstatymais, normomis, valdymo priemonėmis ir mokesčiais.
Prieš vyriausybę kalbėjęs „Conindustria“ (pramonininkų federacija) atstovas Gomesas Sigala bando neigti kaltinimus, kad privatusis sektorius organizuoja deficitą. Dabartinę situaciją, pasak jo, iššaukė „neteisinga vyriausybės politika“. „Pagrindinė pramonės užduotis yra gaminti kokybiškas prekes ir paslaugas… Deja, pastaraisiais metais mums sukūrė daugybę kliūčių ir barjerų, kurie trukdo normaliai funkcionuoti nacionalinei gamybos sistemai. Šios kliūtys – kainų kontrolė, valiutos kursų reguliavimas, importo licencijavimas, nauji mokesčiai ir bendras nepatikimumas“.
Gomesas Sigala taipogi tvirtina, kad „nuo 1998 m. pramonė smuko 40 proc. Kad susigrąžintume prarastą padėtį, būtinos didelės investicijos. Vyriausybės politika yra priešinga. Ji ne tik negali pritraukti naujų investuotojų, ji veja esančius“.
Nelsonas Moldonado, Venesuelos prekybininkų tinklo „Consecomercio“ prezidentas, kalba tą patį. Jis tvirtina, kad būtent vyriausybė atsakinga už maitinimosi produktų deficitą. „Kainų ir valiutos kursų kontrolė pagimdo deficitą. Kuo didesnė kontrolė ekonomikoje, tuo daugiau deficito. Prekybininkai nekalti. Tai galima pamatyti visose socialistinėse šalyse“.
Ir prideda pagrindinį bosų argumentą: „Deficitas didžiausias per ilgus metus. Tai pagrindinis klausimas. Vyriausybė tvirtina, kad pasaulinėje pieno rinkoje krizė, tačiau jei jūs apsilankysite Kukutoje ar Puerto-Rike, arba Majamyje, rasite ten viską, ko jums reikia. Ten visur bus pienas. Žinoma, ne už 1000 bolivarų už litrą. Tokių dalykų ten nėra“.
Pasipelnymas iš maisto
Iš tikrųjų pagrindinis klausimas yra tai, kad kapitalistai negali gauti pelno, kurį jie paprastai gaudavo anksčiau, kol nebuvo įvestos fiksuotos kainos. Buržuazija atvirai pareiškia: „Jei jūs pasikėsinsite į mano pelną, tai aš numarinsiu jus badu“.
Skaičiai rodo, kad žemės ūkio gamyba nesumažėjo. Tokios valstiečių organizacijos kaip Ezekelio Samoros Valstiečių Nacionalinis Frontas (ESVNF) tvirtina, kad daug kur bosai atsisakydavo pirkti pagamintą produkciją. Darbininkai, dirbantys pieno gamyklose, sako, kad gamyklos negali dirbti visu krūviu, nes karvių bandų savininkai atsisako tiekti pieną. Kapitalistai vykdo atvirą sabotažą.
Buržuazija nutraukia gamybą. Pramonės vienetų skaičius sumažėjo 35 proc. nuo 1998 metų. 6000 kompanijų buvo uždarytos po revoliucijos pradžios. Ekonomika maitinasi daugiausia valstybės investicijomis.
Ir štai, nei iš šio nei iš to privati žiniasklaida „susirūpina“ skurdžių sveikata. Iki šiol šis klausimas jos apskritai nejaudino. Buržuaziniai laikraščiai sumirgėjo straipsniais apie pražūtingas blogo maitinimosi pasekmes gyventojams. „Pasirodo“, maisto trūkumas sukelia anemiją, vaikų augimo sulėtėjimą ir pagyvenusių žmonių nusilpimą!
Kainų kontrolė iš tikrųjų dezorganizavo kapitalistinę Venesuelos ekonomiką. Šie žingsniai buvo žengti su gerais ketinimais: garantuoti plačiosioms masėms galimybę gauti elementarių maitinimosi produktų. Dėka žemų kainų didžiulės gyventojų masės pirmą sykį galėjo gauti normalaus maisto. Reikia prisiminti, kad skurdžių perkamoji galia taipogi padidėjo. Duomenys rodo, kad 2004-2006 m. gyventojų pajamos smarkiai išaugo. Paties skurdžiausio sluoksnio, sudarančio 58 proc. gyventojų, pajamos išaugo 130 proc., atskaičiavus infliaciją. Į šiuos skaičius neįeina įvairios socialinės programos, kurios užtikrina pasiekiamą mokslą, mediciną ir t.t. Tokiu būdu maisto produktų deficitas taipogi susijęs su gyventojų gyvenimo pagerėjimu ir perkamosios galios padidėjimu. Rinka nesugebėjo adekvačiai atsakyti į tai.
Būtent todėl maisto ministras Rafaelis Oropeza „ragina pramonę ir žemės ūkį padidinti gamybą, kad būtų padengta vietinė maisto paklausa“. Jis baiminasi, kad dabartinė situacija maisto rinkoje pagimdys gyventojų neviltį.
Rafaelis Oropeza neseniai taipogi pareiškė, kad nežino ar dabartinę situaciją sukėlė politinės priežastys, ar administracinės problemos. Jis, pasirodo, nežino, ar tai padaryta „tyčia ar ne“!!!
Iš tikrųjų visuomeninis parduotuvių tinklas „Mercal“ bando padengti paklausą, ko nedaro privatus sektorius, kuris organizavo sabotažą atsisakydamas didinti gamybą.
Reikalingi ryžtingi žingsniai ir masinės akcijos
Rafaelio Oropezos raginimai privačiam bizniui „patenkinti paklausą“ yra, švelniai tariant, naivūs. Jis nesupranta kapitalistinės ekonomikos darbo. Kapitalistai neinvestuoja ir negamina, kad „patenkintų paklausą“, net jeigu jie prisiekia tai darą. Jų vienintelis motyvas – pelnas. Jeigu jie dėl kokių nors priežasčių daugiau negali gauti pelno, jie išims savo investicijas ir sustabdys gamybą. Būtent tai mes matome Venesueloje. Visos progresyvios reformos: kainų, valiutos kurso kontrolė ir kt. dezorganizuoja normalų kapitalistinės ekonomikos darbą. Jos trikdo rinkos funkcionavimą. Reformistai Bolivariškajame judėjime mano, kad reformos suderinamos su kapitalizmu. Dabartinė kapitalistų reakcija turėtų būti jiems gera pamoka. Buržuazija padarys viską, kad nutrauktų reformas. Mainais už ekonomikos kontrolės nutraukimą jie pasiruošę padidinti prekių pardavimą. Klausimas iškeltas visu aiškumu.
Revoliucija neturi teisės atsitraukti nei šiuo, nei kokiu nors kitu klausimu. Reikalingi patys drąsiausi žingsniai. Maisto produktų gamybos ir paskirstymo nacionalizacija kontroliuojant darbininkams – geriausias atkirtis tiems, kurie bando žmones marinti badu. Valstiečių organizacija ESVNF vienareikšmiškai teisi, kai tiesiai sako bosams: „Jeigu jūs atsisakysite mus maitinti, tai mes eksproprijuosim jūsų gamybą“. Atėjo laikas pereiti nuo žodžių prie darbų.
Ekonominis sabotažas – grėsmė revoliucijai
Maisto produktų deficitas atsirado gana seniai, tačiau pastaraisiais mėnesiais ši situacija smarkiai paaštrėjo. Ir tai ne atsitiktinumas. Buržuazija siekia sužlugdyti konstitucinį referendumą, mažindama pasakiusių „Taip“ skaičių. Tai dalis sukoordinuotos kampanijos pakirsti revoliuciją ekonomikos fronte. Tai smūgis per pačius skurdžiausius. Tikslas visiškai aiškus. Organizuodama deficitą buržuazija stengiasi demoralizuoti tuos gyventojų sluoksnius, kurie sudaro socialinę revoliucijos bazę.
Deficitas ir jo neišvengiama pasekmė – juodoji rinka – gali neutralizuoti gyventojų pajamų augimo ir mažų valstybinių kainų efektą. „Kam reikalinga revoliucija, jei neįmanoma gauti pieno?“, - buržuazija nori įteigti gyventojams būtent tokias mintis. Labiausiai atsilikę sluoksniai gali atsidurti reakcijos įtakoje. Ypač kai buržuaziniai rašeivos kaitina žiniasklaidoje isteriją ir paniką.
Atsakydama į tai vyriausybė ragina biznį didinti gamybą, didina importą, paskirstomą per „Mercal“ tinklą ir stengiasi vystyti valstybinę maisto pramonę. Kartu vyksta dalinė apleistų maisto kompanijų ekspropriacija ir kova su korupcija bei spekuliacija.
Kadangi „Mercal“ nėra kontroliuojama darbininkų, ji persisunkusi korupcija. Tai taipogi viena iš priežasčių, kodėl joje tęsiasi produktų deficitas. Didžiulės produktų partijos iš „Mercal“ atsidūrė juodojoje rinkoje. Parsidavėliai valdininkai nepraleidžia galimybės „prisidurti“ iš vagysčių. Produktai išeina per užpakalines duris ir atsiduria pas spekuliantus.
Venesuelos revoliucija atsidūrė kryžkelėje. Ji puolama iš visų pusių. Būtina pereiti į kontrpuolimą ekonomikos fronte. Dalinės priemonės neišgelbės. Ekonomika – revoliucijos Achilo kulnas.
Iki šiol reformistai vyriausybėje galėdavo atsakyti į problemas didelėmis valstybinėmis investicijomis ir importu, naudodamiesi pelnu iš naftos. Visa tai neperžengia kapitalistinės ekonomikos ribų. Jie bando išvengti konflikto su kapitalistais paaštrėjimo. Tačiau tai tuščios viltys. Socialistiniai batalionai, neseniai suformuoti Venesuelos Vieningos Socialistinės Partijos, turi imtis iniciatyvos kontroliuoti kainas, gamybą ir maisto produktų paskirstymą, o taipogi pareikalauti nedelsiant nacionalizuoti pramonę.
Šaltinis: http://www.marxist.com/venezuela-economic-war-counter-revolution271107.htm