Venesuela: Ką reiškia pralaimėjimas referendume dėl Konstitucijos reformos?
ALANAS VUDSAS
Gruodžio 2-ąją įvykęs referendumas dėl Konstitucijos reformos Venesueloje Čavesui ir Bolivariškajai revoliucijai atnešė pirmąjį pralaimėjimą. Pagal oficialius balsavimo rezultatus, prieš Čaveso pasiūlytą Konstitucijos reformą balsavo 4 504 354 (50,70%), už - 4 379 392 (49,29%) venesueliečių. Čavesas, Vakarų spaudoje vaizduojamas kaip autokratas, patvirtino šiuos balsus ir sakė, kad kova dėl „XXI amžiaus socializmo“ tęsis.
Dešinioji opozicija ir visos reakcingos jėgos referendumo rezultatus sutiko su dideliu džiaugsmu. Pirmą kartą per visą dešimtmetį jie pasiekė pergalę balsavimu. Karakaso rajonuose, kuriuose gyvena pasiturinti vidurinioji klasė, džiūgavimas buvo begalinis. „Pagaliau parodėme Čavesui jo ribas! Venesuela netaps antrąja Kuba!“.
Šiems sluoksniams vėl buvo įkvėptas pasitikėjimas savimi. Tačiau šis džiaugsmas yra truputėlį skubotas ir perdėtas. Opozicija pati sugebėjo tik šiek tiek padidinti balsuotojų paramą. Palyginus su Prezidento rinkimų, vykusių prieš metus, rezultatais, opozicija padidėjo tik 100 tūkst. balsų. Tačiau Čavesas prarado 2,8 milijonų balsų. Būtent: jie atsidūrė nedalyvaujančių balsavime stovykloje, o ne opozicijoje.
Kaip buržuazija formuoja viešąją nuomonę
Prie tokių rezultatų privedė visa eilė faktorių. Buržuazija savo rankose sukaupė daug įrankių, kuriais galima formuoti viešąją nuomonę. Jie mobilizavo visą reakcingą žiniasklaidą ir suorganizavo plačią melo bei šmeižto kampaniją apie Čavesą, Revoliuciją ir socializmą. Ši kampanija neabejotinai paveikė atsilikusias visuomenės dalis.
Katalikų bažnyčia, vadovaujama reakcingos Vyskupų Konferencijos, pamokslauja apie „bedievį komunizmą“, kuris grėstų po konstitucijos pakeitimo. Didžiausiame Venesuelos laikraštyje „Ultimas Noticias“, kurį labai mėgsta būtent Bolivariškojo judėjimo žmonės, už pinigus buvo paskelbta dviejų puslapių publikacija. Joje sakoma, kad valstybė dabar turi teisę iš tėvų atimti jų vaikus ir kad sąžinės laisvė bus panaikinta. Vėl ir vėl lyginama su Kuba ir įtikinėjama apie “socialistinę nepritekliaus ekonomiką“.
Opozicija ras paramą taip pat stambioje tarptautinėje spaudoje, kurioje Venesuela vaizduojama kaip šalis be spaudos laisvės.
Problema yra ne tai, kad Revoliucija sumažino opozicijos demokratines teises ir spaudos laisvę. Problema yra ta, kad Revoliucija daroma per daug kantriai ir per daug tolerantiškai. Iš tikrųjų oligarchijai paliekama per daug valdžios. Opozicija šį įrankį naudoja Revoliucijos destabilizavimui ir sabotažui.
Nedalyvavimas balsavime
Į klausimą, kodėl balsų prieš Konstitucijos reformą buvo daugiau, dar neatsakyta. Pagrindinis faktorius buvo per didelis kiekis nebalsavusių Čaveso šalininkų. Iš to kyla klausimas: kodėl jie nebalsavo? Biurokratai ir mieščionys cinikai dėl savo tariamos apatijos kaltins daugumą. Šiuos teiginius mes visgi atmetame. Iki šiol masės rinkimuose ir referendumuose visada dalyvavo su stulbinančiu entuziazmu. Tačiau netikėtai pasirodo nuovargio simptomų. Kodėl?
Nepaisant visų kalbų apie socializmą, oligarchija ir toliau tvirtai sėdi balne ir naudodamasi savo turtais bei įtaka sabotuoja Revoliuciją ir kenkia jai. Nuo 2002 metų pučistai vis dar laisvi. Dešinioji spauda gali ir toliau nekliudoma skleisti melą. Valstiečių judėjimo aktyvistai žudomi, bet prieš tai nieko nesiimama.
Nepaisant visų reformų, kurios neabejotinai padėjo vargšams, dauguma vis dar gyvena skurde. Gyvenamųjų būstų trukumo problema neišspręsta, ekonominis sabotažas, vykdomas stambiųjų žemvaldžių ir kapitalistų, sukelia visų gyvybiškai svarbių produktų trūkumą. Tai, žinoma, palieka pėdsaką žmonių sąmonėje.
Stulbinanti dauguma vis dar remia Čavesą ir Revoliuciją, bet yra ryškių nuovargio požymių. Po devynerių metų įvairių sukrėtimų daugybė žmonių yra pavargę nuo žodžių, kalbų, paradų ir demonstracijų. Jie nemato prasmės nesibaigiančiuose rinkimų procesuose ir referendumuose, nes iš esmės niekas nuo jų nesikeičia. Jie nori mažiau žodžių ir daugiau ryžtingų veiksmų: veiksmų prieš stambius žemvaldžius, kapitalistus, korumpuotus gubernatorius bei valdininkus.
Tačiau labiausiai jie nori, kad butų pradėti veiksmai prieš dešiniuosiuos čavistus, kurie dėvi raudonus marškinėlius ir kalba apie „XXI amžiaus socializmą“, tačiau sabotuoja revoliuciją iš vidaus. Kol Bolivariškasis judėjimas ir PSUV nebus išvalytas nuo biurokratų ir kapitalistų, niekas nesikeis.
Penktoji kolona
Biurokratai eilinį sykį parodė savo nesugebėjimą suorganizuoti rimtą masinę kampaniją. Ji nepajėgė paneigti opozicijos melo ir paaiškinti pagrindinių Konstitucijos reformos punktų, iš kurių darbininkų klasė būtų turėjusi naudos (pvz., 36 darbo valandos per savaitę). Kaip jie galėjo tai padaryt, jei jie patys yra prieš tokius socialistinius pakeitimus? Toks penktosios kolonos sabotažas nėra jokia paslaptis – priešinga pusė tai žino. Taip rašė Time žurnalas:
„Net patys Čaveso sąjungininkai nori stabdyti radikalų prezidento traukinį.“
Dalis Bolivariškojo judėjimo, daugiausia gubernatoriai, šitoje referendumo kampanijoje dažnai pereina į opoziciją. Priežastis: šie žmonės Konstitucijos reformos bijo taip pat kaip ir opozicija. Bolivariškojo judėjimo apačiose plinta nuomonė, kad reikia ryžtingų veiksmų prieš šiuos priešus.
Baduelio taktika
Opozicijos pasirodymas paskelbus balsavimo rezultatus buvo be galo įdomus. Po reakcingų studentų vado kalbėjo buvęs gynybos ministras generolas Baduelis. Jis atmetė visas kalbas apie pakartotinus pučo bandymus ir pasiūlė Čavesui derybas. Tai rodo, kad Baduelis yra protingas taktikas ir protingas kontrrevoliucionierius. Ši nauja opozicijos taktika taipogi atspindi tikrąjį jėgų santykį, kuris, nepaisant šios pergalės referendume, kontrrevoliucionieriams yra nepalankus.
Tačiau revoliucija negali pasitikėti besišypsančiu kontrrevoliucijos veidu. Už Baduelio pasiūlymo susitaikyti aiškiai slypi spąstai. Tarp revoliucijos ir kontrrevoliucijos negali būti jokio susitaikymo, kaip ir tarp turtingo ir vargšo, išnaudotojo ir išnaudojamojo.
Vienintelė šios taktikos priežastis yra ta, kad opozicija jaučiasi per silpna panaudoti tiesioginius veiksmus prieš Čavesą. Kvailesni opozicijos elementai vis dar svaigsta nuo pergalės. Todėl jie neįvertina realaus jėgų santykio. Bet po girtos nakties ateina sunkus galvos skausmas. Pilvoti buržujai ir jų vaikai bei žmonos, mažų parduotuvių savininkai, gero gyvenimo sugadinti studentai, klerkai, seniorai, kurie nostalgiškai prisimena „senas geras Ketvirtosios Respublikos dienas“, spekuliantai, dievobaimingos abiejų lyčių davatkos, kuriomis manipuliuoja reakcinga bažnyčios hierachija, rimtuoliai iš viduriniosios klasės, kurie kenčia „anarchiją“: visi šie elementai atrodo žymi jėga rinkimuose, tačiau klasių kovoje jie yra praktiškai nulis.
Jėgų santykis tarp klasių
Realus jėgų santykis tarp klasių išaiškėjo per abiejų pusių surengtą baigiamąją demonstraciją prieš prasidedant referendumui. Kaip 2006 metų gruodį, opozicija nedavė ramybės nei danguje, nei žemėje, kad mobilizuotų savo socialinę bazę ir jai tai faktiškai pavyko - gatvėje buvo didelė masė žmonių. Kitą dieną Karakasas buvo užtvindytas raudonų marškinėlių ir plakatų jūros. Tai parodo, kad Čaveso šalininkų yra penkis ar aštuonis kartus daugiau nei opozicijos.
Jaunimo atžvilgiu vaizdas dar iškalbingesnis. Dešinieji studentai yra opozicijos puoliamasis dalinys. Jie rėmėsi provokacijomis prieš revoliuciją. Tačiau jų didžiausiame mitinge susirinko 50 000 žmonių. Bolivariškieji studentai mobilizavo 200 000-300 000 žmonių. Ką palaiko jaunimas, tas turi ateitį!
Revoliucijos pusėje yra stulbinanti darbininkų ir valstiečių dauguma. Tai yra pagrindinė jėga visuomenėje. Be darbininkų leidimo jokia lempa nešviečia, joks telefonas neskamba, joks ratas nesisuka. Tai milžiniška jėga socialistiniams visuomenės pertvarkymams įvykdyti, jei tik ji organizuota ir mobilizuota.
O kariuomenė? Reformistai, tokie kaip Haincas Dyterichas, vis kartoja ir kartoja šį klausimą. Iš tikrųjų tai yra lemiama jėga. Juk kariuomenė visada atspindi įvairias tendencijas visuomenėje. Venesuelos kariuomenė gyvena revoliucinės audros ir veržlumo dešimtmetyje. Tai, žinoma, nepraeina be pėdsakų joje.
Nėra abejonės, kad dauguma eilinių kareivių palaiko Čavesą ir Revoliuciją. Taipogi jis turi įtakos puskarininkiams. Kuo esama aukščiau pagal hierarchiją, tuo palaikymas yra silpnesnis. Ir vėl atsiranda paskalų apie pakartotiną pučo bandymą ir vis daugiau karininkų areštuojama. Tai rimtas įspėjimas.
Apolitiški kariai, kuriems pirmoje vietoje stovi karjera, nuspręs kieno pusėje būti pagal bendras visuomenės nuotaikas.
Tas faktas, kad generolas Baduelis nori taikytis, rodo, kad šiuo metu nėra sąlygų pučui. Laikas vis dar netinkamas pakaroti 2002-ųjų balandžio operaciją. Kodėl? Nes po bet kokio bandymo padaryti pučą masės išeis į gatves ginti Revoliuciją.
Esant tokioms aplinkybėms kariuomenė yra prastas įrankis geram manevrui. Ji sukeltų pilietinį karą, kuriame koziriai būtų ne kontrrevoliucinierių rankose. Ir nėra jokios abejonės, kad šį kartą kontrrevoliucionierių pralaimėjimas atviruose mūšiuose reikštų kapitalizmo išnykimą Venesueloje.
Protingesnioji opozicijos dalis žaidžia laiku, vildamasi, kad sąlygos pasikeis kontrrevoliucijos naudai. O laikas tikrai nėra revoliucijos pusėje!
Būtinos ryžtingos priemonės!
Prieš keletą metų, 2004-ųjų gegužę, savo straipsnyje „Thesen zu Revolution und Kontrrevolution in Venezuela“ rašiau:
“Pasikliauti daugumos sutikimu aukotis yra klaida. Šią dieną jie gali aukoti rytojui, bet tik iki tam tikro momento. Ekonomikos klausimas yra pagrindinis.“
Šiandien matome, kad šis pasisakymas yra visiškai teisingas. Erikas Demisteris savo straipsnyje 2007 lapkričio 27-ąją cituoja Venesuelos statistikos tarnybos duomenis, kurie rodo tai, ką visi jau seniau žinojo: pagrindinių maisto produktų trūkumas yra per didelis ir to negalima toleruoti. Sunku rasti pieno, mėsos, aliejaus, sūrio, žuvies ir juodųjų pupelių. Remiantis apklausa, 73,3 proc. privačių mažmeninės prekybos parduotuvių neturėjo pieno miltelių, 51,7 proc. cukraus, 40 proc. aliejaus ir taip toliau.
Du trečdaliai pirkėjų patvirtino, kad jie išgyvena maisto produktų trūkumą. Keturių valandų eilės parduotuvėse prie pieno jau ne retenybė. Šios dienos primena Čilę 1970-ųjų pradžioje, kai buvo panaudotas ekonominis sabotažas turint tikslą parklupdyti Aljendės vyriausybę ant kelių.
Masėms socializmo ir Revoliucijos klausimas yra ne abstraktus, o labai konkretus. Jie buvo iki šiol lojalūs Revoliucijai ir daug padėjo bei aukojosi brandinant Revoliuciją, kovojant. Tačiau, jei artimiausiu metu niekas iš esmės nesikeis, žmonės pavargs. Tai prasidės nuo atsilikusių sluoksnių, kur jau sutinkamos apatiškos ir skeptiškos nuotaikos.
Jei visa tai pagaliau nepasibaigs, jie sakys: visas šias kalbas mes jau girdėjome, tačiau niekas nepasikeitė. Kodėl mes dabar turėtume eiti į demonstracijas? Kodėl mes turime balsuoti, jei gyvename taip pat, kaip ir prieš tai? Čia slypi didžiausias pavojus Revoliucijai. Kai reakcionieriai pamatys, kad Revoliucijos banga atslūgta, jie puls. Tada pažangus darbininkų klasės sluoksnis bus atskirtas. Masės nebereaguos kaip anksčiau į kreipimusis. Kai šis momentas bus pasiektas, kontrrevoliucija pradės „mušti“.
Tie, kurie teigia, kad Revoliucija nuėjo per toli ir norint ją išgelbėti būtina sustabdyti nusavinimo politiką ir vesti derybas su Badueliu, klysta. Dalis masių pastebimai praranda iliuzijas ne dėl to, kad Revoliucija nuėjo per toli, o dėl to, kad ji per lėtai eina į priekį ir būtent ne pakankamai toli.
Maisto priekių trūkumą ir infliaciją visų pirmą patiria dirbančiųjų rajonai, kurie sudaro Čaveso šalininkų pagrindą. Tai kenkia Revoliucijai. Negali būti įvykdyta pusė Revoliucijos. Jei toliau bus einama reformizmo keliu, Revoliucija nugarmės į dugną.
Rinkimai ir klasių kova
Marksistai neatmeta dalyvavimo rinkimuose. Apskritai darbininkų klasė turi išnaudoti visas demokratiškas galimybes, sutelkti jėgas ir nugalėti priešą iš vienos ar kitos pozicijos. Tai svarbus žingsnis ruošiantis paimti valdžią.
Rinkiminė kova Venesueloje buvo svarbi masių susivienijimui, organizavimuisi ir mobilizavimuisi. Vis dėlto tai turi ribas. Statistika ir rinkimų aritmetika negali užgožti klasių kovos. Revoliucijos likimas bus nulemtas ne per įstatymus ir konstituciją. Revoliucija daroma ne advokato kabinete ar parlamento debatuose. Ji daroma gatvėse, gamyklose, kaimuose ir miesto rajonuose, mokyklose ir kareivinėse. Visa tai ignoruoti būtų pavojinga.
Reformistai mano, kad darbininkų klasė turi visada sekti įstatymo vingrybes. Tačiau juk Ciceronas yra pasakęs: Salus populi suprema est lex („Liaudies gerovė yra aukščiausias įstatymas“).
Kontrrevoliucija 2002 metais parodė nulį pagarbos Konstitucijai. Jei jie būtų laimėję, 1999-ųjų Konstitucija būtų buvus iš karto panaikinta. O dabar jie kelia didžiausią triukšmą, kad apgintų tą pačią Konstituciją.
Po paskutinio pralaimėjimo Čavesas turi pakankamai galios eksproprijuoti dvarininkų žemes, bankus ir koncernus. Jis kontroliuoja Nacionalinę Asamblėją ir mėgaujasi visų pagrindinių Venesuelos visuomenės jėgų palaikymu. Kursas į dabartinės ekonomikos pakeitimą sukeltų didžiulį liaudies entuziazmą.
Didelis nebalsavusiųjų skaičius turėtų būti suprastas kaip įspėjimas. Masės reikalauja ryžtingų veiksmų, o ne žodžių! Šis pralaimėjimas gali sukelti visai pozityvų efektą. Jis gali pakelti mases į naują kovos už Revoliuciją lygmenį. Marksas sakė, kad revoliucijai dažnai reikalingas kontrrevoliucijos botagas. Paskutiniaisiais metais Venesueloje šis pasakymas buvo daug kartų patvirtintas.
Omleto neiškepsi neperskėlęs kiaušinio. Taip pat negalima sėkmingai kovoti, kai už nugaros surištos rankos. Revoliucija nėra šachmatų žaidimas su aiškiai nustatytomis taisyklėmis. Tai kova tarp antagonistinių ir nesuderinamų klasių interesų. Ryžtingos priemonės yra reikalingos apginti Revoliucijai ir nuginkluoti kontrrevoliuciją.
Pasakiusiųjų “Ne“ pergalė referendume prilygsta šoko terapijai. Čavistų gretos yra įpykdytos ir kaltę dėl nesėkmės verčia biurokratijai. Jos reikalauja išvadų ir veiksmų prieš dešiniuosius. Tai taip pat naudinga! Mūsų šūkiai šioje situacijoje turėtų būti tokie:
Nė žingsnio atgal! Jokio sandorio su opozicija!
Į priekį su Revoliucija!
Lauk biurokratai ir karjeristai!
Eksproprijuoti oligarchiją!
Apginkluoti darbo žmones kovai prieš reakciją!
Tegyvuoja Socializmas!
Šaltinis: http://www.marxist.com/venezuela-niederlage-referendum-verfassungsreform.htm
Taip pat skaitykite:
“Venesuela: deficitas kaip buržuazijos ginklas prieš revoliuciją” (2007 m. gruodžio 15 d.)