Viena lenkiška legenda
ALEKSANDRAS DIUKOVAS
Seniai norėjau parašyti apie „gestapo ir NKVD konferenciją Krokuvoje ir Zakopanėje“, tačiau nebuvo laiko. Dabar, kai peršalau, laiko atsirado.
Jei surinksime naršyklėje žodžius „NKVD“, „gestapas“, „Krokuva“ ir „Zakopanė“, prieš mus iškart išvirs masė tvirtinimų, kad lenkiški miestai Krokuva ir Zakopanė 1939-1940 m. buvo NKVD ir gestapo bendradarbiavimo centru. Ten vyko bendros konferencijos dėl „kovos su lenkų sukilėliais“, ten egzistavo bendra NKVD ir gestapo mokykla ir t.t. Visus šiuos tvirtinimus mes tuoj pat patikrinsim.
Pradžiai paskaitykime, ką rašo apie bendrą NKVD ir gestapo veiklą.
Detaliausiai tai aprašė lenkų šventikas Jozefas Dembinskis: „Pirma konferencija dėl vokiečių ir tarybinių saugumo tarnybų bendradarbiavimo įvyko 1939 m. rugsėjo 27 d. Breste prie Bugo. Joje buvo aptarta abiejų spec. tarnybų veikla kovojant su lenkų opozicija ir diversija. Antra konferencija įvyko 1939 m. lapkričio pabaigoje Pšemisle (Peremišlyje) ir lietė apsikeitimo karo belaisviais bei gyventojų perkėlimo klausimus. Tačiau baisiausia pagal savo pasekmes buvo III metodiška NKVD ir gestapo konferencija, įvykusi 1940 m. vasario 20 d. Zakopanėje. Vokiečių delegacijai vadovavo Adolfas Eichmanas, o tarybinei – Grigorijus Litvinovas. Šioje konferencijoje priimti nutarimai padarė labai didelę įtaką prieš lenkų tautą vykdyto genocido metodams“. Informacijos šaltinių šventasis tėvas, žinoma, nemini, tačiau patikėti jo žodžiu trukdo Eichmanas ir Litvinovas, kurie, pasak Dembinskio, buvo paskirti vadovauti delegacijai. Reikalas tas, kad Eichmanas 1940 m. vasarį buvo tik „žydų“ skyriaus gestape referentas ir neturėjo nieko bendro su kova prieš lenkų pogrindį. Su Litvinovu reikalai dar prastesni. Jeigu omenyje turimas diplomatas Litvinovas, tai jo vardas buvo visgi ne Grigorijus, o Maksimas, ir jokių reikalų su kova prieš lenkų pogrindį jis visgi neturėjo. Žinoma, gali būti, kad kalba eina apie kažkokį NKVD pareigūną, tačiau nei fundamentaliajame žinyne „Кто руководил НКВД, 1934-1941“, nei pavardžių rodyklėse prie dokumentų rinkinio „Органы госбезопасности СССР в Великой Отечественной Войне“ jokio Grigorijaus Litvinovo mes nerandame.
Lenkų istorikas Petras Kolakovskis mano, kad kontaktus tarp NKVD ir gestapo palaikė „NKVD generolas Nabrašnikovas“ (Kolakowski P. NKWD i GRU na ziemiach polskich, 1939-1945. Warzawa, 2000. S.66). Deja, Nabrašnikovo pavardė NKVD vadovų rodyklėje taipogi nefigūruoja.
Kaip ten būtų, skirtingai nei lenkų šventikas, profesionalūs istorikai nelepina mūsų detalėmis ir siužetą apie NKVD ir gestapo bendradarbiavimą Krokuvoje ir Zakopanėje piešia labai lakoniškai. Pavyzdžiui, istorijos mokslų daktarė N.S. Lebedeva straipsnyje „Ketvirtas Lenkijos skyrius ir Katynės tragedija“ rašo, kad „Zakopanėje 1939 m. gruodį buvo sukurtas bendras saugumo tarnybų centras ir vyko atsakingų gestapo ir NKVD pareigūnų derybos“. Kaip šaltinį ji nurodo J. Piekalkievičiaus knygą Hitler und Stalin zerschlagen die Polnische Republik. Berish Gladbach, 1982. – iš visko sprendžiant, parašytą emigranto.
Baltarusių istorijos mokslų kandidatas Igoris Kuznecovas laikraštyje „Белорусская деловая газета“ rašo: „Pagal imperijos saugumo ministerijos nurodymą SD Vakarų Baltarusijos teritorijoje suėjo į glaudų kontaktą su NKVD tarnybomis. Šiuo tikslu Zakopanėje buvo sukurtas bendras mokymo centras, kuriame esesininkai ir enkavedistai mokėsi kovos su lenkų pasipriešinimu mokslo“. Iš kokio šaltinio paimta ši informacija, Kuznecovas nenurodo.
Lenkas Mačėjus Kozlovskis labiau atviras ir savo šaltinius nurodo: „1990 metų rudenį Rusijos savaitraštyje „Новое время“ buvo išspausdintas S. Kuratovo ir A. Poliakovo straipsnis, kuriame iškelta hipotezė apie tai, kad lenkų pareigūnų sušaudymas 1940 metų pavasarį buvo iš anksto suplanuota ir sukoordinuota bendra gestapo ir NKVD akcija. Suokalbis galėjo įvykti 1940 metų kovo pasitarime Krokuvoje ir Zakopanėje (apie ši pasitarimą ir susitarimus, liečiančius veiklą prieš lenkų pasipriešinimo judėjimą, rašo taipogi N. Deivisas savo darbe apie Varšuvos sukilimą). Apie vokiečių ir tarybinės valdžios „metodiškas konferencijas“ mes taipogi žinome iš S. Dembskio, didelės monografijos „Между Берлином и Москвой. Германо-советские отношения в 1939-1941 гг.“ autoriaus, tyrimų. Jis pateikia net gi konkrečias šių susitikimų detales, tačiau prieina išvadą, kad iki šiol neaptikta įtikinamų įrodymų, liudijančių apie šių konferencijų ryšį su įvykiais Katynėje“. Kaip matome, autorius remiasi N. Deiviso ir S. Dembskio knygomis.
Pasidomėkime šaltiniais. Pono Piekalkievičiaus knyga, kuria remiasi Lebedeva, negali būti laikoma patikimu šaltiniu dėl tos paprastos priežasties, kad lenkų emigrantai neturėjo priėjimo prie dokumentų ir buvo priversti tenkintis gandais. S. Dembskio knygos, kuria remiasi Kozlovskis, man surasti nepavyko. Tačiau Deiviso knygoje, kuria remiasi tas pats Kozlovskis (apie ši pasitarimą ir susitarimus, liečiančius veiklą prieš lenkų pasipriešinimo judėjimą, rašo taipogi N. Deivisas savo darbe apie Varšuvos sukilimą), istorijai apie NKVD ir gestapo konferenciją (Deivisas, beje, rašo apie SS) skirtas vienas sakinys (!). Prie viso to Deivisas aiškiai rašo, kad nėra dokumentinių šios „konferencijos“ liudijimų (Davies N. Rising‘ 44: The Battle for Warsaw. London, 2004. P. 91).
Tačiau mus vis tiek tikina, kad dokumentiniai liudijimai vis dėlto egzistuoja: „Lenkų istorikai rado patvirtinimą, kad 1939 metais gestapo ir NKVD pareigūnai susitikinėjo okupuotame lenkų kurorte Zakopanėje ir planavo bendras akcijas prieš lenkų inteligentiją“.
Kas tai per dokumentai, galime suprasti perskaitę jau minėto I. Kuznecovo darbą: „1989 metais lenkų istoriko Č. Madaičiko knygoje paskelbti vokiečių dokumentai liudija, kad 1940 metų pradžioje tarp TSRS ir Vokietijos vyko derybos dėl tolesnio apsikeitimo karo belaisviais. 1940 metų kovą šiuo klausimu įvyko NKVD ir gestapo atstovų susitikimas, vykęs Krokuvoje ir Zakopanėje… Dokumentų, liečiančių derybas dėl lenkų problemų, nepasiekiamumas neleidžia tiksliai nušviesti šių nagrinėjamų problemų… Mes nežinome pasitarimo Krakove datos“. Lyg ir yra nuoroda į dokumentus, tačiau į tuos, kurie liečia visai kitą problemą. O dokumentų, liečiančių „konferenciją Krokuvoje ir Zakopanėje“, kaip paaiškėja, vis dėlto nėra.
Nuorodą į informacijos apie NKVD ir gestapo „konferencijas“ pirminį šaltinį mes aptinkame jau minėto P. Kolakovskio knygoje. Pasirodo, pirmą sykį šie liudijimai pasirodė 1952 metais Londone išleistuose lenkų generolo T. Bur-Komarovskio (to paties, kuris pralaimėjo Varšuvos sukilimą) prisiminimuose. Pats Bur-Komarovskis remiasi žvalgybos ZWZ, nustačiusios, kad 1940 m. kovą į Krokuvą atvyko NKVD komisija, duomenimis (Kolakowski P. NKWD i GRU… S.67).
Tačiau čia mes turime reikalą su žvalgybos klaida. Į Krokuvą iš tiesų atvyko tarybinė delegacija, tačiau nieko bendro su NKVD ji neturėjo. Tai nustatė rusų istorikas O. Višlevas, tyrinėjęs vokiečių archyvinius duomenis: „1940 m. kovo 29-31 d. Krokuvoje buvo tarybinės komisijos atstovai, tačiau ne kažkokios „ypatingos NKVD komisijos“, kaip paskui Bor-Komarovskį kartoja kai kurie Vakarų ir mūsų autoriai, o tarybinės komisijos dėl pabėgėlių evakuacijos. Ši komisija, kaip ir analogiška vokiečių, buvo sukurta tarpvyriausybinio susitarimo pagrindu. Tarybinę delegaciją sudarė trys žmonės: „V.S. Egnarovas, I.I. Nevskis (atitinkamai pirmininkas ir Tarybinės pagrindinės komisijos dėl pabėgėlių evakuacijos narys) ir V.N. Lisinas (vietinės komisijos narys). Delegacijos užduotis buvo aptarti eilę klausimų, liečiančių apsikeitimo pabėgėliais organizavimą ir atitinkamo protokolo su vokiečių komisijos atstovais pasirašymą“.
Padarykime tarpines išvadas: jokių „NKVD ir gestapo konferencijų Krokuvoje ir Zakopanėje“ dokumentinių įrodymų nėra. Krokuvoje iš tikrųjų vyko vokiečių ir TSRS atstovų konferencija, tačiau joje buvo aptariami klausimai ne apie kovą su lenkų pogrindžiu, o klausimai dėl apsikeitimo pabėgėliais.
O kaip gi bendra NKVD ir gestapo mokykla Zakopanėje? Savaime suprantama, eilinis mitas. Reikalas tas, kad 1939-1940 metais Zakopanėje tikrai buvo gestapo mokykla. Tačiau įsileisti į ją TSRS atstovų niekam ir į galvą neatėjo: šioje mokykloje buvo ruošiami ukrainiečių nacionalistai, kuriuos naudoti galima buvo tik prieš TSRS. Šis siužetas nagrinėjamas Kijevo istorikų D. Vedeniovo ir V. Jegorovo straipsnyje „Меч і тризуб. Нотатки до історії Служби Безпеки ОУН“. Turint omeny, kad Zakopanė yra mažas miestas, dviejų gestapo mokyklų egzistavimas vienu metu – antitarybinės ir protarybinės – paprasčiausiai neįmanomas.
Tad visi pasakojimai apie NKVD ir gestapo bendradarbiavimą Krokuvoje ir Zakopanėje – grynų gryniausias mitas. Mitas, tiesa, labai populiarus ir įsitvirtinęs „Vikipedijoje“.