Vokiečių moksleivio įspūdžiai Kuboje
Šis straipsnelis buvo paskelbtas nepartiniame nepriklausomame Vokietijos komunistiniame žurnale „Rote Fuchs“ . Apie savo įspūdžius rašo 17 metų moksleivis Marselis Kuncmanas, su tėvais pabuvojęs Kuboje.
…Sekančią dieną mes vaikščiojome Havanos gatvėmis. Seni kolonijinių laikų namai, politiniai lozungai — ir viso to fone neįmanoma nepastebėti sunkios ekonominės žmonių padėties. Kai kurie žmonės tuo naudojasi, kad praturtėtų naivių turistų pagalba. Prašydami išmaldos, jie įtikina salos svečius, kad jiems neužtenka elementarių maisto produktų. Bet tai nevisai derinasi su šalies tikrove, kur už kiekvieno kampo gali nusipirkti pigaus maisto ir kiekvienas gyventojas gauna taip vadinamą „librete“ — raciono kortelę — būtiniausios prekės ir produktai. Taip, daug ko neužtenka. Bet Kuboje bado niekas nejaučia. Apie tai man sakė visi mano tenykščiai pažįstami ir draugai. Apskritai man susidarė vientisos visuomenės įspūdis be kraštutinio skurdo ir veriančios akių prabangos. Aš mačiau eilinį miestietišką gyvenimą — automobilius, žmones, kurie nešė rankose krepšius su produktais, vaikus, kurie valgė ledus, suaugusius, kurie žaidė kortomis ir gėrė romą, senius, kurie skaitė laikraščius ir rūkė, sėdėdami ant suolelių, kartais laikydami ant kelių anūką, kartais su šunimi už pavadėlio.
…Įspūdis, kad tu esi socialistinėje šalyje, buvo daug stipresnis, kada mes aplankėme cigarų fabriką Havanoje. Ten visiškai kitokie santykiai, negu pas mus! Darbininkai atrodė kažkaip labai laisvai, taip, lyg būtent šis darbas jiems pats mėgstamiausias. Milžiniškoje salėje, kur apie 400 moterų ir vyrų vyniojo staklėmis cigaretes, skambėjo techno muzika. Ant galinės sienos kabojo plakatas — „Gaminkime daugiau ir efektyviau revoliucijos 50-mečiui!“. Ir dar ten buvo stalas skaitovui. Kiekvieną rytą skaitovas pradžioj pusę valandos skaito „Granma“, patį stambiausią Kubos dienraštį. Po to jis pereina prie kokios nors knygos, kurią darbininkai išsirenka patys. Mūsų apsilankymo dieną buvo Deno Brauno „Da Vinčio kodas“. Laikas nuo laiko skaitovai keičiasi. Už tą laiką jie gauna atlyginimą. Po pietų groja muzika. Darbui pasibaigus kiekvienas darbuotojas namo gali pasiimti 3 cigarus savo nuožiūra nemokamai — kiekvieną dieną. Be nemokamo maisto fabriko valgykloje mane sužavėjo štai kas: demokratinis visų dalyvavimas įmonės valdyme. Kiekvieną savaitę vyksta bendras susirinkimas, kur sprendžiamos dabartinės įmonės ir šalies problemos. Aš buvau šio susirinkimo liudininkas. Sprendimai buvo priimami po gyvos diskusijos. Priedo, susirinkimas nesilaikė griežtų taisyklių, jo eigą nustatė patys darbininkai. Svarstoma viskas: darbo laikas, gamybos sąlygos, darbo užmokestis, iki pat knygos kitai savaitei pasirinkimo. Nėra temos, kuriai kolektyvas negalėtų padaryti tiesioginės įtakos. Pirmininkas (arba pirmininkė) renkamas demokratiškai ir būna atsakingas už savo veiksmus prieš savo kolegas. Piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi vadovas gali būti greitai atšauktas ir tai kartais iš tikrųjų įvyksta.
Pagal konstituciją, ne daugiau nei 8 valandų darbo diena, puikios darbo sąlygos, kurias pirmiausia lemia pačių darbininkų dalyvavimas valdyme — kubiečių darbininkų klasė pasiekė tokių dalykų, apie kuriuos čia galima tik svajoti. Visgi reikia pasakyti: darbo užmokesčiai iki šiol labai žemi, nepaisant to, kad 1991 m. paskelbtas „ypatingasis periodas“ artėja prie pabaigos.
Havanoje aš susipažinau su vieno iš revoliucijos gynimo komitetų (CDR) veikla. Tokie komitetai yra kiekviename gyvenamajame kvartale. Apie 90 proc. vyresnių nei 14 metų kubiečių įeina į šiuos komitetus, kurie rūpinasi švara, tvarka ir saugumu savo rajone, dalyvauja demokratiniuose sprendimuose ir aktyviai dalyvauja politikoje. Kubiečių tarybų sistemoje CDR — tai pats žemiausias demokratinio dalyvavimo aukštas. Dažnai tokie komitetai įteikia aukščiau pareiškimus ir reikalavimus, kurie buvo priimti po audringos diskusijos.
Ką tik, atrodo, buvo ištartas žodis “demokratija“? Taip, tikrai. Galbūt, koks nors biurgeris, kuris kiekvieną vakarą prieš miegą skaito „Die Welt“, mano, kad demokratijos sąvoka šalia Kubos yra absurdiška. Kubietis tik juoktųsi iš jų. Ten iš tikrųjų yra socialistinė demokratija. Žmonės visiškai atvirai kalba apie visas respublikos problemas, renka deputatus ir tarybas, kurie gali būti vėl atšaukti; slapta tampa vieša. Prie to kubiečiai žymiai atviresni ir labiau pasiruošę dalyvauti politikoje, negu Vokietijos piliečiai. Dalyvaujant rinkimuose daugiau negu 90 proc. gyventojų (beje, rinkimų amžius čia — nuo 16 metų) ir daugiau negu 7 milijonams revoliucijos gynybos komitetų narių demokratija iš tikrųjų gyva ir klesti… Žinoma, aukštesniuose valdžios aukštuose pakankamai biurokratijos, bet jeigu atidžiai pasiklausyti kubiečių, tai galima pastebėti, kad jie be galo skundžiasi savo sunkia padėtimi, bet niekada nekaltina dėl tos padėties socializmo, o bando kažką daryti. Jie eina į tarybas ir rinkimus, patys tampa kandidatais, pasiūlo sprendimą — ir neretai prie to užsiliepsnoja karšta diskusija. Kubiečiai aplamai mėgsta padiskutuoti, ką galima pastebėti ne tik revoliucijos gynybos komitetuose, bet ir gatvėse, butuose.
Po kelių dienų mes važiuojame į Sienfuego miestą. Didelę laiko dalį praleidžiame pliaže, kuriuo dalijamės su kubiečiais. Nuo revoliucijos laikų, pliažai, kaip ir apskritai žemės nuosavybė šalyje, priklauso liaudžiai. Taigi galima pastoviai matyti šeimas, lipančias iš priparkuotų „Ladų“. Mes susipažinome su trimis darbininkais iš kaimyninio miestelio. Aš pasinaudojau galimybe sužinoti ką nors naujo apie gyvenimo sąlygas šalyje. Erikas — autobuso vairuotojas. Jo darbo užmokestis yra apie 400 nacionalinių pesų ir keli konvertuojami pesai per mėnesį. Dėl žemų kainų visgi kai ko nusipirkti galima (pavyzdžiui, bilietas į kiną arba teatrą kainuoja 1 nacionalinį pesą, ledai — 5 nacionalinius pesus). Bet visus prabangius dalykus galima nusipirkti tik už konvertuojamus pesus, kurių visada neužtenka (1 konvertuojamas pesas lygus 24 nacionaliniams pesams, tai maždaug euras). Erikas skundžiasi dėl dvigubos valiutos: „Nuo tada, kai mes ją turime, mes sau daugiau nieko negalime leisti. Pinigų visada trūksta, užtenka tik kas būtina“. Jo draugas Chose, fabriko darbininkas, laikosi tos pačios nuomonės: „Iš tikrųjų sunku, jeigu tu turi šeimą. Reikia „suktis“, ir vistiek mažai kas gausis. Produktai, kuriuos mes gauname iš Librete, jų pernelyg mažai, neužtenka“.
Chose tęsia: „Mano jaunesnioji duktė mokyklai daug gauna iš valstybės. Bet vistiek nepakankamai. Kartais paprasčiausiai neužtenka naujiems drabužiams. Na taip, štai kaip pas mus, ką padarysi“.
„O kodėl gi taip?“ — aš klausiu. Erikas atsako: „Tai ypatingasis periodas. Na ir paskui ten viršuje visgi yra korupcija. Kai kurie išnaudoja fondus, kuriuos valdo, saviems tikslams arba, pavyzdžiui, parduoda tai, kas numatoma miestų atnaujinimui“.
Chose jį pertraukia: „O visgi čia Sienfuege po uragano pervedė lėšas atstatymui. Ir viską tada atstatė“. Erikas pratęsia: „Taip, čia taip buvo, bet ne visur Kuboje taip gerai gavosi. Bet kokiu atveju, ne viskas einasi teisingai, ir čia gyventi ne taip jau lengva“.
„Na taip, — aš sakau, — O ką jūs pasakysite apie Fidelį? Ką jūs apie jį galvojate?“
„Fidelis geras, mes, kubiečiai, jį mylime“, — atsako Chose, — Bet Fidelis gi ne visur. Ir ne visi viršuje tokie, kaip jis“. Erikas sutinka: „Fidelis — gerai, bet yra kiti, kurie išnaudos jo nebuvimą, o Raulis — jis pernelyg jau militaristinis“. Aš klausiu tiesiogiai: „O ko jūs norėtumėte, kokios alternatyvos? Grįžti prie kapitalizmo?“ Chose nelaukdamas atsako: „Ne, — sako jis, — aš komunistas ir man mūsų sistema patinka, net jei ne viskas taip jau gerai gaunasi.“ Erikas sutinka: „Visiškai teisingai, čia niekas nenori grįžti prie kapitalizmo. Socializmas — tai geriausia mums. Kapitalizmo sąlygomis mes mirtume iš bado, kaip Haityje“. Aš klausiu: „Jūs komunistai?“ Visi trys nusišypso ir linkčioja. „O demokratija Kuboje, ką jūs apie ją pasakysite? Pas mus sako, kad jūsų šalyje diktatūra. O kaip jūs manote?“ Erikas atsako: „Mūsų rinkimai nefalsifikuojami. Ir per revoliucijos gynimo komitetus mes daug ką galime įtakoti. Aš turiu tvirtą jausmą — čia manęs, darbininko, klausosi, priima rimtai, mano žodis turi reikšmę“. Chose palaiko: „Demokratija — tai tikrai! Tiesą sakant, reikia gerai pagalvoti, kada renki, nes teks kankintis nežinia su kuo ant sprando, kol jo neatšauks“. Chose juokiasi. „Čia, Kuboje, viską valdo liaudis, nors gyvenimas ne toks jau lengvas“…
Aš palieku salą su prieštaringais jausmais. Viena vertus, aš pamačiau šalį, kur gyventojai tikrai nustato viską, su puikiomis sveikatos apsaugos ir švietimo sistemomis, su demokratija, kuri pranoksta buržuazinę daug kartų. Kita vertus — ekonominės problemos labai sunkios. Kubiečių gyvenimas — nelengvas ir pilnas vargo, nors jis ir daug lengvesnis, negu žmonių gyvenimas kitose Lotynų Amerikos šalyse ir apskritai besivystančiose šalyse. Kubiečiams daug ko neužtenka, ir embargas stipriai apsunkina kritinę situaciją.
Šiose sąlygose labai lengva būti prieš Kubą ir sakyti: „Pažiūrėk, kiek geriau mes čia gyvenam“. Bet būtų geriau pačiam nuvažiuoti ir pažiūrėti, kad susipažintum su situacija ir žmonėmis tiesiog vietoje ir susidarytum savo nuomonę. Aš tai jau padariau ir jaučiu gilią pagarbą Kubos liaudžiai, jos istorijai ir dabarčiai. Aš sužinojau, kad demokratija ir socializmas gali jungtis kartu. Aš galiu tik palinkėti kubiečiams, kad jie liktų ištikimi savo vertybėms ir idealams. Tegul jie įveikia ekonomines problemas ir išsaugo Revoliucijos užkariavimus sekančius 50 metų. Nepaisant ekonominės blokados, nepaisant JAV ir CŽV, nepaisant mūsų žiniasklaidos, kuri nepavargsta gąsdinti „komunizmo šmėkla“ vos tik užeina kalba apie Kubą.
Baisaus totalitarizmo nukankintas kubiečių pionierius
Šaltinis: http://rksmb.ru/get.php?3445
2009-11-07