“Žalioji (ne)revoliucija” Irane
ŽILVINAS BUTKUS
Tiems, kas savo laiku stebėjo 2000-2006 m. spalvotųjų perversmų seriją, matant neramumus Irane turėtu kilti dežavu jausmas. Visi tie įvykiai, pradedant Jugoslavija ir baigiant nesėkmingu perversmu Baltarusijoje, buvo susiję su rinkimais. Visais atvejais neramumų ir valstybinių įstaigų užėmimo priežastimi tapdavo neva sufalsifikuoti rinkimų rezultatai. Visais atvejais pagrindinių „revoliucionierių“ vaidmenį atlikdavo Vakarų remiami veikėjai. Ir visais atvejais iš už šių iš anksto kruopščiai paruoštų ir apmokėtų - savo laiku tai nebuvo itin slepiama, - kampanijų kyšojo Vakarų spec. tarnybų ausys.
Kaip „spalvotųjų revoliucijos“ veikėjai dar iki balsų skaičiavimo pabaigos jau žinojo, kad jie „laimėjo“, taip ir opozicionierių lyderis Musavi dar iki rinkimų rezultatų paskelbimo pareiškė, kad jis „laimėjo“, ir netrukus paskelbė apie rinkimų rezultatų „falsifikavimą“.
Nežinia, ko konkrečiai buvo siekta įvykdant teroro aktą prie Homeinio mauzoliejaus, tačiau teroro aktai tokių įvykių fone nėra naujiena. 2006 m. kovo 1 d., artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams (per kuriuos tuomet taipogi buvo pabandyta įvykdyti „spalvotąją revoliuciją“), Baltarusijos Valstybės saugumo komitetas paskelbė, kad atskleidė būsimo perversmo planus, pagal kuriuos Minsko centre turėjo būti surinkta keleto tūkstančių žmonių minia ir mitingo įkarštyje turėjo įvykti sprogimas. „Kraujas ir aukos atriša rankas protesto akcijos organizatoriams, po ko prasideda valdžios organų, stočių užėmimai, blokuojami geležinkeliai siekiant visiškai sustabdyti valstybės funkcionavimą“, - paaiškino tada Baltarusijos VSK pirmininkas S. Suchorenko.
Kaip ir buvusių „spalvotųjų revoliucijų“ atveju, opozicionieriai, tiksliau, penktoji kolona, yra aktyviai palaikoma Vakaruose. Po nesankcionuotos demonstracijos išvaikymo Obama paragino Irano valdžią „nutraukti prievartą prieš savo tautą“ ir išreiškė paramą opozicijai. Nepasitenkinimą Irano valdžia išreiškė ir Vokietijos vadovybė. Birželio 19 d. ES valstybių ir vyriausybių vadovai Briuselyje pasmerkė jėgos veiksmus prieš demonstrantus. Panašūs „pasmerkimai“ buvo girdėti ir kai Uzbekistane buvo nuslopintas ginkluotas maištas Andižano mieste 2005 m., ir kai 2006 m. Baltarusijoje buvo nuslopinta nenusisekusi „spalvotoji revoliucija“. Verta atkreipti dėmesį ir į plataus masto vienu laiku Prancūzijoje, Vokietijoje ir JAV prasidėjusias iraniečių emigrantų, kurie pasitraukė iš Irano po 1979 m. Islamo revoliucijos, mitingus, kuriuose reiškiama parama Irano opozicijai.
Galiausiai, Irano URM vadovas M. Motakis buvo pareiškęs, kad D. Britanija ruošė suokalbį prieš Iraną du metus, o prieš rinkimus čia atvyko daugybė „elementų, susijusių su britų žvalgyba“.
Verta pastebėti ir dar keletą kitų krentančių į akis momentų. Kaip ir per anas pseudorevoliucijas, taip ir dabar pagrindiniais veikėjais tampa komiksinio lygio primityvai. Pastarieji opozicionierių lyderio Musavi išsišokimai, esą jis pasiruošęs tapti šachidu ir pats kur nors susisprogdinti, patvirtinti netgi jo štabe, be jokios abejonės, yra kvailystė ir akių dūmimas, kadangi mažiausiai kuo norės rizikuoti pinigais aptekęs dešinysis politikas, tai savo gyvybe. Tačiau tokie „didvyriški“ išsišokimai gali pakaitinti egzaltuotą ir mažai mąstantį jaunimą, kuris per visas „spalvotąsias revoliucijas“ buvo viena iš varomųjų šių pseudorevoliucijų jėgų, ir dabar Irane taipogi tapo viena iš pagrindinių protestuotojų grupių. Panašaus tipo rėksmingi išsišokimai buvo girdėti ir iš Juščenko bei Timošenko dueto per 2004 m. „oranžinę revoliuciją“ Ukrainoje.
Jau spėjęs pagarsėti (arba būti išgarsintas) iraniečių studentės birželio 19 d. atsisveikinimo įrašas jos blog’e, kuriame ji rašė, kad sekančią dieną eis į demonstraciją ir ten turbūt žus, ir kad prieš einant į demonstraciją dar nueis į grožio saloną ir pasisiaurins antakius, peržiūrės keletą mėgstamų filmų, užeis į biblioteką ir perskaitys keletą eilėraščių, taipogi kelia pamąstymų. Viena vertus, neramiais periodais mažiausiai norisi būti vienam ir į įvykius įsitraukę žmonės eina pas draugus arba tiesiog į gatvę ir aptarinėja arba dalyvauja įvykiuose. Tokiais laikotarpiais būna įdomu paprasčiausiai išeiti į gatvę, o ne žiūrėti filmus ar skaityti eilėraščius. Kita vertus, propaganda nuo seno manipuliuoja vaizdiniais. Ne išimtis ir Vakarų propaganda. 90-ųjų pradžioje ji išgarsino Fikret Alič – lieso sudėjimo jaunuolį – iš Trnopolio pabėgėlių stovyklos, kuri buvo pateikta kaip konclageris, o pats Firket Alič kaip konclagerio kalinys. Taip pat ir 2008 m. vykstant Rusijos ir Gruzijos karui pasaulyje buvo smarkiai ištiražuoti kadrai su gulinčia kruvina pagyvenusia moterimi, kuri tiesė į kamerą ranką, tačiau kažkodėl prie jos nepriėjo nei vienas (!) aplink vaikštinėjęs gruzinų kariškis. Šiuos atvejus kažkuo primena ir vienos-dviejų parų laikotarpiu visame pasaulyje išgarsintas iraniečių blogerės įrašas.
Visi tai jau dabar rodo, kad įvykiai Teherane yra iš „spalvotųjų revoliucijų“, t.y. rūmų perversmų, serijos, ir su revoliucija neturi nieko bendro. Neramumų pobūdis sprendžiamas ne pagal tai, koks dūmų kiekis virsta virš miesto, o pagal tai, kokios jėgos veda šiuos įvykius ir kokiu tikslu. Nėra jokių abejonių, kad atėjęs į valdžią Vakarų remiamas Musavi iškart pradėtų proamerikietišką politiką, uždarytų Irano atominę programą ir pradėtų liūdną ekonominę politiką pagal Tarptautinio valiutos fondo receptus. Ir tame nėra ne tik nieko revoliucingo, bet ir apskritai progresyvaus.
Taipogi verta atkreipti dėmesį į tai, kad neramumai vyksta tik Teherane, taipogi ir per rinkimus Musavi daugiausia buvo remiamas stambių miestų gyventojų. Provincijos, kaip pranešė žiniasklaida, palaikė Achmedinedžadą. Tuo tarpu besivystančiose šalyse pragyvenimo lygis greičiausiai auga centruose, išryškėja didžiuliai socialiniai-ekonominiai skirtumai tarp centrų ir provincijų. Pastaruoju Irano kapitalizmo vystymosi periodu išaugusi smulkioji ir vidutinė buržuazija bei kiti „viduriniosios klasės“ sluoksniai neišvengiamai koncentruojasi centre, kuriame provakarietiška dešinioji pakraipa įgauna sau paramą. Taipogi verta pastebėti, kad, kaip minėta, viena iš pagrindinių protestų jėgų Teherane tapo studentai. Ir galima numanyti, kad šie sluoksniai savo vaikus į Teherano universitetą siunčia mokytis kur kas aktyviau, nei darbininkai ir provincijų varguomenė. Ir apskritai kontrastingose besivystančiose šalyse socialinis susiskaldymas dažnai būna labai gilus, ir išsilavinimas taipogi neretai gali būti turimos socialinės kilmės rodikliu. Visa tai leidžia manyti, kad šiuos neramumus sukėlė toli gražu ne socialinė nelygybė ir kitos problemos, kurias išgyvena žemutiniai visuomenės sluoksniai, ir kad ne šie sluoksniai kelia neramumus. Sprendžiant pagal tai, kad Achmedinedžato šalininkų būstinė įsikūrusi Teherano pietuose, kur pragyvenimo lygis žemesnis, šie sluoksniai kaip tik palaiko Achmedinedžatą. Priešingai, tai gali būti susiję su sutvirtėjusios buržuazijos bei jai artimų sluoksnių nepasitenkinimu dėl religinio režimo viešpatavimo, jo antiamerikietiškos politikos, kurios pasėkoje šiai buržuazijai sunku palaikyti biznio ryšius su užsieniu.
Vakar, birželio 21 d., opozicija paragino http://www.vesti.ru/doc.html?id=295129 pradėti nacionalinį streiką. Jei toks streikas apskritai įvyks, tai galutinai ir aiškiai parodys, kurie sluoksniai ką palaiko. Tada ir galima bus tiksliai įvertinti Irane vykstančius procesus. Nors panašu, kad apytiksliai esmė aiški jau dabar.
2009-06-22