Žvilgsnis iš šalies. Apie išplėstinį LSP tarybos posėdį
VIDAS GRICIUS
Svečio teisėmis buvau pakviestas dalyvauti Lietuvos socialistų partijos (LSP) tarybos išplėstiniame posėdyje, kuris vyko 2009 m. birželio 20 d. Jonavoje, kavinėje „Svetainė“ (J. Ralio g. 14). Važiavę pažįstami tos kairiosios partijos nariai kartu pasiėmė ir mane. Jiems pakeliui besikalbant paaiškėjo, jog nuomonės dėl partijos apsijungimo su „Frontu“ skirtingos: vairuotojas, mano draugas, kritiškai vertino tokį galimą politinį žingsnį, kiti du – tam sumanymui pritarė.
Pokalbis bistro
Į Jonavą atvažiavome kiek anksčiau nei buvo numatytas išplėstinis tarybos posėdis. Atvykusius pasitiko LSP pirmininko pirmasis pavaduotojas Antanas Barcys. Laiką praleidome netoliese buvusiame bistro: šnekučiavomės gerdami kavą bei arbatą. Pokalbio prie staliuko metu LSP pirmininko pavaduotojas Michailas Bugakovas pripažino, kad socialistai politinėje veikloje neaktyvūs, jog jų partija praktinės veiklos atžvilgiu pernelyg inteligentiška. Jo nuomone, rengiant besijungsiančių partijų programa galimi nesutarimai, bet jeigu ruošiamame dokumente bus paminėta sąvoka „marksizmas“, tai „visa kita – smulkmenos“. Vilnietis pergyveno, jog socialdemokratai mėgins galimą naują politinį darinį išardyti.
Gurkšnojantys aromatinius gėrimus socialistai apsikeitė informacija, pavyzdžiui, kad „Fronto“ partijoje yra ir radikalių jėgų, ir bijančių žodžio „marksizmas“, jog „frontininkų“ vykusiame suvažiavime vieni norėjo apsijungti, kiti – ne, buvo manančių, esą socialistai norį anuos „suėsti“, nes turį intelektualų, o „Fronte“ jų nesą. Paviešino tos partijos vadovo Algirdo Paleckio poziciją: šis nepropagavo marksizmo, bet nebuvo kitos išeities, kadangi politinėje kovoje vidurio nėra: reikėjo rinktis arba kapitalizmą, arba socializmą. Paviešino mintis, jog socialistai norėjo užimti komunistų veiklos vietą, bet nepavyko, nes buvo neaktyvūs, o nūnai galvoja apie susijungimą, kadangi nori padėtį ištaisyti…
Į miestą atvykus socialistų organizacijos vadovui Giedriui Petružiui, kartu sėdėję jo pavaduotojai bei keli aktyvistai išskubėjo klaipėdiečio pasitikti bei su juo pasitarti. Kiti gi, žemesnio rango partijos nariai ir svečiai, kaip aš, nuėjome į susiėjimo vietą.
Socialistai aptarė susidariusią padėtį
Vidurdienį renginį pradėjęs G. Petružis informavo, jog iš 34 tos partijos tarybos narių dalyvavo 19 – taigi kvorumas buvo. Beje, jau posėdžiaujant jų atvyko ir daugiau. Organizaciniu klausimu apie įsteigtus bei atkurtus partijos skyrius, naujų narių į LSP tarybą priėmimą kalbėjo A. Barcys. Socialistų organizacijos pirmasis pavaduotojas papasakojo apie partijos Vilniaus padalinį, šio vadovą, pranešė, jog Jonavoje pradėjo veikti LSP skyrius (pirmininkas – kooptuotas į partijos tarybą Edvardas Gedvila), kuriame devyni nariai. A. Barcys pripažino, kad LSP taryba nedarbinga. Tam, kad padėtį bent kiek pataisyti, buvo priimti keli nauji nariai.
G. Petružis šnekėjo apie politinę padėtį šalyje, galimą susijungimą su „Fronto“ partija Mažos partijos, anot jo, Lietuvoje neperspektyvios, nes šalyje dominuoja stambųjį kapitalą atstovaujančios ekonominių interesų grupės. Rinkimuose taip pat liūdna situacija: arba žmonės balsuoja ne už tuos, už kuriuos reikėtų, arba visiškai neina išreikšti savo politinės valios, nes nesitiki, kad kas nors pasikeis. Pirmininkas pažymėjo, kad LSP bendradarbiauti su „Frontu“ pradėjo nuo pirmųjų šios organizacijos įsikūrimo dienos. Akcentavęs, jog socialistų aktyvas susirinko apsitarti, ar jungtis su „Frontu“, paaiškino, kad reikalą nulems abiejų partijų suvažiavimų delegatų sprendimai.
Diskusijų metu posėdžio dalyviai aiškinosi, kuo remiantis galima būtų apsijungti, akcentavo, jog tokie kertiniai politiniai dalykai kaip socializmo idėja bei marksizmas turėtų atsispindėti bendroje programoje, atkreipė dėmesį, kad laiko parengti šio dokumento projektą liko nedaug –iki rugsėjo pabaigos – spalio pradžios. Antai Kauno miesto atstovas pritarė nuomonei vienytis. Tik jis pageidavo, kad naujojo darinio pavadinime liktų žodis „socialistai“. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, „Socialistų fronto partija“. Ir vilnietis Rafaelis Muksinovas, ir kėdainietis Algimantas Kazlauskas pritarė šiai pozicijai. Šiaulietis Mindaugas Stakvilevičius teigė, kad socialistai puoselėja savo ideologiją, dėl kurios neabejoja, tik jiems trūksta politinio aktyvumo, pageidavo, kad naujoje programoje nebūtų niekinami tarybiniai laikai, sakė, jog dokumente reikėtų akcentuoti socialinį teisingumą bei valstybės kontrolės klausimus, paminėjo, jog socialistai bendravo su pasauliniu komunistiniu judėjimu ir paklausė renginyje dalyvavusio „Fronto“ partijos pirmininko Algirdo Paleckio, ar tokia galimybė apsijungus išliks, kadangi tai įtakinga kairioji jėga.
M. Bugakovas ragino kolegas būti realistais. Pasak jo, atsiranda naujų bendraminčių, kinta ir ankstesnės nuostatos. Vilnietis kritiškai įvertino padėtį LSP: tik ideologinio prado neužtenka, reikia ir praktinio darbo. Jo nuomone, bus manipuliuojama partijų susijungimu, bet proga vis dėlto reikėtų pasinaudoti ir netempiant gumos vienyti kairiąsias jėgas. Tik tokiu būdu, jo žodžiais tariant, galima veikti aktyviau bei ryžtingiau. Pastebėjo, jog organizacijų ideologijos artimos, o „Frontą“ įsivaizduoja kaip į kairę pasukusią partiją. LSP pirmininko pavaduotojas sakė, kad apsijungusio naujo politinio darinio tikslas turėtų būti socializmas. Jis siūlė būsimą organizaciją pavadinti „Socialistiniu frontu“ arba „Socialistiniu liaudies frontu“. Pritarė, jog su tarptautiniu komunistiniu judėjimu reikia bendradarbiauti.
Kitas LSP pirmininko pavaduotojas Jaroslavas Kozlovskis prisipažino, jog iš pradžių buvo prieš vienijimąsi, bet vėliau situacija pasikeitė. Šis kalbėtojas iškėlė sąlygas, jog naujojo darinio prezidiumas turėtų būti proporcingas – 50×50, kad sprendimą apie jungimąsi ne dirbtinai, o vadovaudamiesi parengta bendra programa priimtų tik partijų suvažiavimai. Pastarųjų reikšmingą vaidmenį akcentavo ir kaunietis Ignas Naujokas.
Kita vertus, LSP tarybos narys Albinas Visockas atsisakė dalyvauti rengiant dokumentą, kadangi jo principinė nuostata – nesijungti. Šiam tarybos nariui priimtinesnis kitas variantas - koalicija. Bereikalingam skubėjimui nepritarė kėdainietis Jonas Vainauskas, anot kurio, kad apsispręsti, iš pradžių reikėtų parengti deramą programą. Šis diskusijų dalyvis atkreipė dėmesį, jog kairieji neturi savo spaudos: leidinys „Opozicija“ – blaškosi ir politiškai nepastovus, o laikraštis „Karštas komentaras“ rašo apie „Fronto“, bet ne apie socialistų reikalus. Teigė, jog reikia daugiau dirbti, eiti į mases, o ne kalbėti. Jeigu paprasti žmonės nebus įtikinti, tai kairieji jokių tikslų nepasieks. Šalčininkietis Karlis Bilansas (Baltoji Vokė) sutiko su tais, kurie siūlė dirbti koalicijoje, deja, jo žiniomis, jau susitarta jungtis.
G. Petružiui pasiūlius socialistų taryba pateikė dvejus variantus: kad LSP ir „Fronto“ partija vienytųsi į bendrą darinį balsavo 16 tarybos narių, kad veiktų koalicijoje – nedaug (vienas – red. past.). Socialistai apsitarė dėl delegatų kvotų į artėjantį suvažiavimą, kurį numatė organizuoti lapkričio 7 d. Programos projektą rengs M. Bugakovas, R. Muksinovas M. Stakvilevičius, kaunietis Vytautas Stančikas, o statutą ruoš A. Barcys, J. Kozlovskis, M. Mikalauskas. A. Paleckis informavo apie po savaitės vyksiantį frontininkų sąskrydį.
Kalbėjo „Fronto“ partijos atstovai
Mintimis su renginio dalyviais pasidalijęs „Fronto“ vadovas A. Paleckis apžvelgė padėtį pasaulyje, Lietuvoje ir kairiųjų judėjime. Jis pažymėjo, kad kapitalizmas savo lokalines problemas padarė globalinėmis. Atkreipė dėmesį, jog pasaulyje didėja atskirtis tarp buržuazijos ir darbo žmonių., klesti neokolonijinė sistema, vyksta imperialistiniai karai, bręsta kariniai konfliktai, pavyzdžiui, Irane ir Korėjos pusiasalyje. Vakarų gerovė jau išsikvepia. JAV prezidentas Barakas Obama kaip Miška Gorbačiovas klasių kovą bando pateikti kaip civilizacijų kovą.
Jis pripažino, jog TSRS žlugimas (šių eilučių autoriaus nuomone – klastingas, išdavikiškas sunaikinimas)– kairiesiems smūgis. To priežastys, kalbėtojo nuomone, neišanalizuotos. Kadangi reikalingos atnaujinto socializmo idėjos, tai pritarė, kad su komunistais reikia bendrauti. A. Paleckis teigė, jog minėtieji pasaulyje prarado revoliucingumą ir užleido vietą socialdemokratams bei dešiniesiems, o pasaulinis kairysis judėjimas, kaip išsireiškė, „suminkštėjo“. Beje, kalbėtojas nieko prieš „dalyvauti pasauliniame socialistų ir kairiųjų komunistų judėjime, kuriame vyrauja sveikas revoliucingumas bei kovingumas, o masės klausys tik drąsių bei ideologiškai pasiruošusių vedlių“. Tad ragino išlipti iš apkasų, kad Lietuva negrįžtų į viduramžius. Pripažinęs ideologinės kovos svarbą, sakė, jog tam reikalui įgyvendinti būtina parengti programą. Jeigu joje būtų daug abi šalis vienijančių minčių, pritars išgirstai nuomonei, jog tikslinga jungtis į vieną partiją. Tikino, jog sąmoningai prie tos ideologijos priėjo ir sutiko, jog į ruošiamą dokumento projektą reikia įrašyti žodį „marksizmas“. Socialdemokratija, anot jo, smulkiaburžuazinė partija, išdavusi darbo žmonių interesus.
Atsakydamas į klausimus svečias aiškino, kad prieš metus į „Frontą“ atėjo ir kairiųjų, ir centristinių, ir įvairių siaurų pažiūrų žmonės. Pripažino, jog politinė organizacija turėjo skolų. Priminė, kad dėl riaušių Vyriausybės vadovas Audrius Kubilius apkaltino jo vadovaujamą politinę jėgą. Kadangi Alvydas Pocius išreiškė buržuazines pažiūras, tai su juo atsisveikino. Išsiaiškino reikalus ir su Audriumi Butkevičiumi. Atkreipė dėmesį, jog reikia žiūrėti į ateitį ir nepraleisti reikšmingo momento, kai atsiranda naujos partijos, populistinės jėgos, kurios nori pritraukti kairiųjų organizacijų šalininkus. Ir jo nuomone, naują politinį darinį galima būtų pavadinti „Socialistinis frontas“ arba „Socialistinis liaudies frontas“.
„Karšto komentaro“ redaktorė Giedrė Gorienė pažymėjo, jog dešinieji bijo socialistų, nes šie pasisako prieš NATO. Leidinio vadovė taip pat pritarė mintims vienytis, informavo apie „Fronto“ skyrius norinčių prisijungti socialdemokratų užmačias, ragino rašyti į „Karštą komentarą“.
Mintys iš šalies
Manau, kad renginys Jonavoje vyko dalykiškai. Tik jame buvo pastebima psichologinė įtampa, nes ne visi LSP tarybos nariai pritarė pozicijai vienytis. Matyt, tam buvo priežasčių. Paklausus A. Barcys paaiškino, jog jungtis verčia ir organizaciniai sumetimai. Tuo tarpu tokio sumanymo oponentai teigė, jog tarp abiejų partijų yra ženklių ideologinių skirtumų, kuriuos kažin ar pavyks įveikti, jog „frontininkai“ galimai nori „praryti“ socialistus. Jie užsiminė ir apie susitarimą dėl šiltų vietų naujajame politiniame darinyje, jeigu pavyks susijungti. Be abejo, ar sumanymui vienytis pritarusiems socialistams pavyks įtikinti bendražygius, netrukus parodys realus gyvenimas…
Išsamiau pamąstyti apie galimai susikursianti naują politinį darinį, jo tikslus bei uždavinius per anksti. Iš pradžių reikėtų susipažinti su jo programiniu dokumentu, o paskui išsakyti savo nuomonę. Kaip ten bebūtų, norinčius apsijungti veiks ir išoriniai, ir vidiniai faktoriai. Kaip iniciatoriams pavyks atsilaikyti, taip pat parodys ateitis.
Na, o kad kritinės kairiosios minties atstovai kviečiami į tokius renginius, tik pagirtina…
2009-07-04